Джон Гришэм - Pelikano dosjė

— Taip, sere, — mandagiai sutiko Koulas. — Bet jūs neatsakėte į mano klausimą.

Voilzas giliai atsiduso ir nusuko akis.

— Taip. Įtarėme, kad jis homoseksualus, ir žinojome, kad mėgsta lankytis kai kuriuose kino teatruose. Mes neturime nei galios, nei noro atskleisti tokią informaciją, pone Koulai.

— Noriu tų raportų iki vidudienio, — vėl prašneko prezidentas. Voilzas žvelgė į langą, klausėsi, bet nereagavo. Prezidentas pasisuko į CŽV direktorių Robertą Gminskį.

— Bobai, noriu tiesaus atsakymo.

Gminskis įsitempė ir susiraukė.

— Klausau, sere. Dėl ko?

— Noriu žinoti, ar tos žmogžudystės bent kaip susijusios su kokia nors Jungtinių Valstijų vyriausybės agentūra, operacija, grupuote ar dar kuo?

— Liaukitės! Nejau jūs rimtai, pone prezidente?! Tai nesąmonė. — Gminskis atrodė tartum sukrėstas, bet prezidentas, Koulas, netgi Voilzas žinojo, kad šiais laikais CŽV tarnyboje viskas įmanoma.

— Visiškai rimtai, Bobai.

— Aš irgi rimtai. Ir užtikrinu jus, kad mes neturėjome su tuo nieko bendra. Aš sukrėstas, kad jūs galėjote taip pagalvoti. Juokinga!

— Patikrinkite tai, Bobai. Aš noriu būti visiškai tikras. Rozenbergas netikėjo nacionaliniu saugumu. Įsigijo žvalgyboje galybę priešų. Tiesiog patikrinkite, gerai?

— Gerai, gerai.

— Ir šiandien iki penktos noriu raporto.

— Be abejo. Gerai, tačiau tai tik laiko gaišatis.

Flečeris Koulas pasuko prie gretimo stalo.

— Siūlau susitikti šiandien penktą popiet, ponai. Gerai?

Abu direktoriai linktelėjo ir atsistojo. Koulas tylomis palydėjo juos iki durų ir uždarė jas.

— Jūs iš tiesų gerai susitvarkėte, — pasakė jis prezidentui. — Voilzas supranta esąs pažeidžiamas. Aš uodžiu kraują. Užleisime ant to žmogaus spaudą.

— Rozenbergas negyvas, — pakartojo pats sau prezidentas. — Tiesiog negaliu patikėti.

— Turiu idėją televizijai. — Koulas vėl žingsniavo pirmyn ir atgal, buvo perėmęs vadžias į savo rankas. — Reikia iš viso to sąmyšio išgauti naudos. Privalote atrodyti pavargęs, lyg visą naktį nemiegojęs, dorodamasis su krize. Tiesa? Visa tauta stebės, lauks iš jūsų smulkmenų ir raminamų žodžių. Manau, jums derėtų vilkėti kuo nors šiltu ir veikiančiu padrąsinamai. Švarkas ir kaklaraištis 7-ą ryto galėtų atrodyti šiek tiek surepetuota. Reikėtų šio to laisvesnio.

Prezidentas įdėmiai klausėsi.

— Chalato?

— Ne visai. O jeigu megztinis ir dukslios kelnės? Nereikia kaklaraiščio. Balti marškiniai su sagutėmis apykaklės kampučiuose. Toksai lyg tėvuko įvaizdis...

— Jūs norite, kad šią krizės valandą kreipčiausi į tautą vilkėdamas megztiniu?

— Taip. Būtų gerai. Rudas megztinis ir balti marškiniai.

— Kad nežinau.

— Įvaizdis tinkamas. Klausykit, šefe, skaičiuojant nuo ateinančio mėnesio, rinkimai po metų. Per devyniasdešimt dienų tai mūsų pirma krizė, ir dargi kokia nuostabi. Žmonėms reikia pamatyti jus, vilkintį kaip nors kitaip, ypač septintą ryto. Turite atrodyti paprastas, kaip namie, tačiau viską valdantis. Tai bus verta penkių, gal net dešimties reitingų punktų. Patikėkite, šefe.

— Aš nemėgstu megztinių.

— Tik patikėkite manimi.

— Kad nežinau... 5

Darbe Šo atsibudo anksti, dar neprašvitus, šiek tiek pagiringa. Po penkiolikos mėnesių teisės fakultete jos protas nesutikdavo ilsėtis ilgiau nei šešias valandas. Ji dažnai atsikeldavo prieš aušrą, ir kaip tik todėl su Kalahanu gerai neišsimiegodavo. Seksas būdavo puikus, bet miegas neretai abiem virsdavo pagalvių ir antklodžių tampymu į save.

Darbe stebeilijo į lubas ir klausėsi jo, kartkartėmis suknarkiančio per škotiškojo sukeltą komą. Paklodės it virvės buvo apsivyniojusios jam apie kojas. Ji gulėjo neužsiklojusi, bet šalčio nejuto. Spalis Naujajame Orleane vis dar tvankus ir šiltas. Slogus oras kilo iš Dofinės gatvės apačioje per balkonėlį prie miegamojo ir pro atdaras stiklines duris smelkėsi vidun. Kartu nešėsi ir pirmą ryto šviesos srautą. Apsigobusi Tomo frotiniu chalatu, ji atsistojo tarpduryje. Tekėjo saulė, bet Dofinės gatvė tebebuvo tamsi. Aušros į Prancūzų kvartalą ateidavo nepastebimai. Burna jai džiūvo.

Nulipusi į virtuvę Darbe išsivirė tirštos cikorijos kavos iš Prancūzų turgaus. Mėlyni skaičiai ant mikrobangų krosnelės bylojo, jog dabar be dešimt šešios. Nesmarkiam gėrovui gyvenimas su Kalahanu prilygo nuolatinei kovai. Jos riba buvo trys taurės vyno. Neturėjo nei teisininko licencijos, nei darbo, tad negalėjo kasnakt prisigerti ir rytą ilgai miegoti. Be to, ji svėrė šimtą dvylika svarų ir buvo pasiryžusi daugiau nepriaugti. O jam ribų nebuvo.

Ji išgėrė tris stiklines atšaldyto vandens, tada prisipylė pilną aukštą puoduką cikorijos kavos. Kopdama laiptais įjungė šviesas ir vėl įsirangę lovon. Spustelėjo nuotolinio valdymo pultelį, ir staiga išvydo už rašomojo stalo sėdintį prezidentą. Šis atrodė keistokai — su rudu megztiniu, be kaklaraiščio. Ėjo speciali NBC žinių laida.

— Tomai! — Ji pliaukštelėjo jam per petį. Jokio judesio. — Tomai! Pabusk! — Darbe spustelėjo mygtuką, ir garsas pasidarė kurtinantis. Prezidentas linkėjo visiems labo ryto. — Tomai! — Ji palinko televizoriaus pusėn. Kalahanas nusispyrė paklodes ir atsisėdo, trindamasis akis bei stengdamasis sutelkti žvilgsnį. Ji padavė jam kavą.

Prezidentas turėjo tragiškų naujienų. Jo akys buvo pavargusios, atrodė liūdnas, tačiau sodrus baritonas tryško pasitikėjimu. Priešais save buvo pasidėjęs užrašus, bet jais nesinaudojo. Žvelgė tiesiai į kamerą ir pasakojo Amerikos žmonėms apie sukrečiančius praeitos nakties įvykius.

— Kas per velnias, — sumurmėjo Kalahanas. Pranešęs apie mirtis, prezidentas ėmė skaityti įmantrų Eibrahamo Rozenbergo nekrologą. Pavadino jį iškilia legenda. Įtampa buvo didžiulė, bet prezidento veidas šlovinant įžymią vieno iš nekenčiamiausių Amerikos žmonių karjerą, išliko ramus.

Kalahanas vėpsojo į televizorių. Darbe žiūrėjo išpūtusi akis.

— Kaip jaudinama, — pratarė ji. Sėdėjo sustingusi lovos gale. Prezidentas paaiškino, kad jį glaustai informavę FTB ir CŽV darbuotojai spėjo, jog žmogžudystės susijusios. Jis įsakęs nedelsiant pradėti kruopštų tyrimą, kaltieji bus patraukti atsakomybėn.

Kalahanas sėdomis išsitiesė ir užsidengė paklodėmis. Mirksėjo akimis ir pirštais braukė per suveltus plaukus.

— Rozenbergas? Nužudytas? — sumurmėjo jis, nuožmiai žvelgdamas į ekraną. Ūkai galvoje kaipmat išsisklaidė ir liko tik skausmas, bet jis to nejuto.

— Tik pasižiūrėk į megztinį, — tarė Darbe, gurkšnodama kavą ir stebeilydama į oranžinį, stipriai nugrimuotą veidą ir spindinčius, rūpestingai sušukuotus sidabrinius plaukus. Prezidentas buvo nuostabiai dailus raminamo balso vyras; tai jam padėjo daug pasiekti politikoje. Ant kaktos susimetė raukšlės ir dabar jis tapo dar liūdnesnis, nes kalbėjo apie artimą savo bičiulį, teisėją Gleną Jenseną.

— „Montrouzo“ kino teatre, vidurnaktį, — pakartojo Kalahanas.

— Kur jis yra? — paklausė ji. Kalahanas buvo baigęs teisės fakultetą Džordžtaune.

— Nesu tikras, bet, man regis, gėjų kvartale.

— Jis buvo gėjus?

— Esu girdėjęs tokių gandų. Tikriausiai. — Abu sėdėjo lovos gale, paklodėmis užsidengę kojas. Prezidentas paskelbė savaitę nacionalinio gedulo pusiau nuleistomis vėliavomis. Rytoj federalinės įstaigos bus uždarytos. Dėl laidotuvių kol kas ne visai susitarta. Dar kelias minutes jis kažką sapaliojo, toks pat giliai nuliūdęs, netgi sukrėstas, labai žmogiškas, bet vis dėlto prezidentas, kontroliuojąs padėtį. Baigė savąja patentuota tėvuko šypsena, keliančia visišką pasitikėjimą, dvelkiančia išmintimi ir veikiančia raminamai.