Джон Гришэм - Pelikano dosjė

Prezidentas kietai miegodavo. Telefonas suskambo dvylika kartų, iki jis išgirdo. Sugriebė ragelį ir pažiūrėjo į laikrodį ant sienos. Pusė penkių ryto. Jis klausėsi balso, tada pašoko ant kojų ir po aštuonių minučių jau buvo Ovaliajame kabinete. Nenusiprausęs po dušu, be kaklaraiščio. Kaip pridera atsisėdęs prie rašomojo stalo, stebeilijo į Flečerį Koulą, savo personalo viršininką.

Koulas šypsojosi. Puikūs jo dantys ir plika galva tviskėjo. Vos trisdešimt septynerių, jis buvo tasai stebukladarys, kuris prieš ketverius metus išgelbėjo žlungančią kampaniją ir laimėjo savo bosui kelialapį į Baltuosius rūmus. Klastingas manipuliatorius bei įžūlus pakalikas jis dantimis ir nagais skynėsi kelią per artimiausiąją prezidento aplinką, iki galiausiai tapo antruoju asmeniu vadovybėje. Daugelis žiūrėjo į jį kaip į tikrą bosą. Vien paminėta jo pavardė žemesniajam personalui varydavo siaubą.

— Kas atsitiko? — pamažu paklausė prezidentas.

Koulas žingsniavo priešais jo stalą.

— Nieko ypatinga nesužinojau. Jie abu negyvi. Du FTB agentai aptiko Rozenbergą apie pirmą valandą nakties negyvą lovoje. Jo slaugytojas ir Aukščiausiojo Teismo policininkas taip pat nužudyti. Visi trys nušauti į galvą. Labai švarus darbas. Kol FTB ir K. A. policija tyrė, jiems paskambinta, kad Jensenas aptiktas negyvas kažkokiame gėjų klube. Surado jį prieš porą valandų. Voilzas paskambino man ketvirtą, o aš paskambinau jums. Jis ir Gminskis turėtų čia atvažiuoti po kelių minučių.

— Gminskis?

— Privalėtų būti įjungta ir CŽV, bent kol kas.

Prezidentas sunėrė rankas sau už galvos ir pasirąžė.

— Taigi Rozenbergas negyvas.

— Taip. Negyvų negyviausias. Patariu jums po poros valandų kreiptis į tautą. Mebris dirba prie kalbos juodraščio. Vėliau aš jį užbaigsiu. Palaukime, kol išauš, bent iki septynių. Kitaip bus per anksti, ir mes prarasime didžiąją dalį auditorijos.

— Spauda...

— Taip. Ji jau dirba. Nufilmavo sanitarinio automobilio brigadą, stumiančią Jenseną ant vežimėlio į morgą.

— Nežinojau, kad jis gėjus.

— Dabar dėl to nelieka daug abejonių. Tai puiki krizė, pone prezidente. Pagalvokite. Ne mes ją sukėlėme. Esame niekuo dėti. Niekas negalės mūsų kaltinti. O tauta bus sukrėsta ir solidarizuosis su mumis. Metas telktis apie lyderį. Tiesiog nuostabu. Jokių neigiamų aspektų.

Prezidentas nugėrė kavos iš puodelio ir įsistebeilijo į popierius ant rašomojo stalo.

— Ir man teks restruktūrizuoti Teismą.

— Čia geriausia dalis. Tai bus jūsų palikimas. Aš jau paskambinau Duvolui į Teisingumo departamentą ir nurodžiau jam susisiekti su Hortonu bei sudaryti preliminarų kandidatų sąrašą. Vakar Hortonas Omahoje sakė kalbą, bet dabar jau skrenda. Siūlau vėliau su juo susitikti.

Prezidentas linktelėjo, kaip visada pritardamas Koulo siūlymams. Jis palikdavo Koului plūktis dėl smulkmenų. Pats niekad jų nemėgo.

— Nėra įtariamųjų?

— Kol kas ne. Tiesą sakant, nežinau. Perspėjau Voilzą, kad atvykęs pateiktų jums glaustą informaciją.

— Rodos, kažkas sakė, kad FTB saugo Aukščiausiąjį Teismą.

Koulas plačiau nusišypsojo ir sukikeno.

— Būtent. Voilzas ištįsusiu veidu. Iš tiesų gerokai nemalonu.

— Puiku. Noriu, kad Voilzas atsiimtų savo dalį kaltės. Pasirūpinkite spauda. Neprošal būtų jį pažeminti. Tuomet galbūt mums pavyktų išspirti jį lauk.

Ši mintis Koului patiko. Jis liovėsi žingsniavęs ir užsirašė į bloknotą, kad nepamirštų. Į duris pasibeldė apsaugininkas ir tuoj pat jas atidarė. Vidun drauge įžengė direktoriai Voilzas ir Gminskis. Kol visi keturi sveikinosi, nuotaika staiga subjuro. Jiedu atsisėdo priešais prezidento stalą, o Koulas užėmė sau įprastą vietą — atsistojo prie lango šalia prezidento. Jis nekentė Voilzo ir Gminskio, o šie — jo. Neapykanta teikė Koului jėgų. Prezidentas jo klausydavo, ir tai buvo svarbiausia. Kelias minutes jis patylėsiąs. Prie kitų reikia leisti prezidentui imtis iniciatyvos.

— Man labai gaila, kad jums teko atvykti, bet dėkui, kad čia esate, — pasakė prezidentas. Niauriai linktelėję, šie priėmė tą akivaizdų melą. — Kas atsitiko?

Voilzas prašneko greitai ir dalykiškai. Nupasakojo sceną Rozenbergo namuose, kai buvo aptikti kūnai. Kiekvieną naktį, pirmą valandą, Fergiusonas įprastai visada ateidavo pas gatvėje sėdinčius agentus. Kai jis nepasirodė, šie nusprendė pasižiūrėti, kas atsitiko. Nužudyta labai švariai ir profesionaliai. Voilzas papasakojo, ką žinojo apie Jenseną. Nulaužtu sprandu. Pasmaugtas. Balkone jį aptiko kitas panašus tipas. Suprantama, niekas nieko nematė. Voilzas nebuvo toks šiurkštus ir stačiokiškas kaip paprastai. Biurui tai juoda diena, ir direktorius jautė, kad atmosfera kaista. Bet jis ištvėrė penkis prezidentus ir tikrai sugebės pergudrauti ir šį idiotą.

— Abi žmogžudystės aiškiai susijusios, — pasakė prezidentas, spitrydamas į Voilzą.

— Galimas daiktas. Tikrai taip atrodo, bet...

— Liaukitės, direktoriau. Per du šimtus dvidešimt metų buvo nužudyti keturi prezidentai, du ar trys kandidatai, grupelė kovotojų už pilietines teises, keli gubernatoriai, bet niekad — Aukščiausiojo Teismo teisėjas. O dabar per vieną naktį, vos per dvi valandas, nužudomi du. Ir jūs nesate tikras, kad žmogžudystės susijusios?

— Aš taip nesakiau. Turi būti kažkoks ryšys. Tačiau metodai tokie skirtingi. Ir tokie profesionalūs. Turbūt prisimenate, būta daugybės grasinimų Teismui.

— Puiku. Tad kas jūsų įtariamieji?

Niekas dar nėra surengęs F. Dentonui Voilzui kryžminės apklausos. Jis piktai nužvelgė prezidentą.

— Dar per anksti įvardyti įtariamuosius. Mes teberenkame įkalčius.

— Kaip žudikas pateko į Rozenbergo būstą?

— Niekas nežino. Suprantate, mes jo nematėme įeinant vidun. Matyt, buvo ten kurį laiką, slėpėsi kokioje nors sieninėje spintoje ar palėpėje. Antra vertus, mes buvome nepageidaujami. Rozenbergas nesutikdavo įsileisti mūsų į namus. Fergiusonas paprastai apžiūrėdavo patalpas kiekvieną popietę, kai teisėjas parvykdavo iš darbo. Dar per anksti ką nors sakyti, bet neaptikome jokių žudiko paliktų įkalčių. Jokių, išskyrus tris lavonus. Šiandien vakarop turėsime balistinės ekspertizės ir autopsijos duomenis.

— Kai tik turėsite, noriu juos pamatyti.

— Taip, pone prezidente.

— Be to, iki penktos šiandien popiet noriu trumpo sąrašo įtariamųjų. Aišku?

— Žinoma, pone prezidente.

— Ir norėčiau gauti raportą apie jūsų saugumo užtikrinimo priemones ir kur šis buvo pažeistas.

— Jūs manote, kad saugumas pažeistas?

— Turime du negyvus teisėjus, abu jie buvo saugomi FTB. Manau, Amerikos žmonės nusipelno žinoti, kas atsitiko, direktoriau. Taip, saugumas buvo pažeistas.

— Pranešti jums ar Amerikos žmonėms?

— Pranešite man.

— Ir tuomet jūs sušauksite spaudos konferenciją ir pranešite Amerikos žmonėms, tiesa?

— Jūs bijote kruopštaus tyrimo, direktoriau?

— Nė kiek. Rozenbergas ir Jensenas negyvi, nes atsisakė bendradarbiauti su mumis. Jie labai gerai žinojo apie pavojų, tačiau buvo nevalia jų trukdyti. Kiti septyni bendradarbiauja ir tebėra gyvi.

— Kol kas. Verčiau pasitikrinkime. Jie krinta it musės. — Prezidentas nusišypsojo Koului, kuris sukikeno ir mažne išsiviepė žiūrėdamas į Voilzą. Koulas nusprendė, kad metas prabilti.

— Direktoriau, ar jūs žinojote, kad Jensenas šlaistėsi po tokias vietas?

— Jis — suaugęs žmogus, paskirtas eiti pareigas iki gyvos galvos. Jeigu būtų nusprendęs šokti nuogas ant stalo, nebūtume pajėgę jo suturėti.