Джон Гришэм - Pelikano dosjė

Kambarys buvo be langų. Stebėdamas kūnus Kemelis visą minutę klausėsi. Slaugytojo kulnai kelis kartus timptelėjo ir nurimo. Kūnai nejudėjo.

Jis norėjo nušauti Fergiusoną viduje. Vienuolika minučių po dešimtos — tinkamas metas kuriam nors kaimynui prieš miegą paskutinįsyk pavedžioti lauke šunį. Patamsiuos jis nuslinko prie užpakalinių durų ir pastebėjo farą už dvidešimties pėdų ramiai vaikštinėjantį palei medinę tvorelę. Intuityviai Kemelis pravėrė duris, įjungė vidinio kiemelio šviesą ir garsiai pašaukė: „Fergiusonai!“

Paliko duris atdaras ir pasislėpė tamsiame kampe už šaldytuvo. Fergiusonas klusniai atidramblojo per vidinį kiemelį virtuvėn. Nebuvo nieko neįprasta. Frederikas dažnai jį pasišaukdavo, kai jo prakilnybė užmigdavo. Juodu gerdavo tirpią kavą ir lošdavo kunkeną13.

Nekvepėjo kava, nelaukė ir Frederikas. Kemelis iššovė tris kulkas Fergiusonui į pakaušį, ir šis trankiai nudribo ant virtuvės stalo.

Žudikas išjungė vidinio kiemelio šviesą ir nusuko duslintuvą. Šio nebeprireiks. Abu su pistoletu buvo pakišti vėl po riešo raiščiu. Kemelis atsargiai pažvelgė pro paradinių durų langutį. Stogelio lempa buvo įjungta, agentai skaitė. Jis peržengė Fergiusoną, užrakino užpakalines duris ir išnyko nedidukės vejos už namo tamsoje. Tylutėliai peršoko per dvi tvoras ir susirado gatvę. Leidosi risnoti. Risnotojas Kemelis.

Glenas Jensenas sėdėjo vienas tamsiame „Montrouzo“ kino teatro balkone ir stebėjo nuogus bei gana judrius vyrus ekrane. Kramtė iš didžiulės dėžės kukurūzų spragėsius ir nematė nieko, tik kūnus. Vilkėjo gana konservatyviai — tamsiai mėlyną nertinį, chaki spalvos kelnes, avėjo mokasinus. Didžiuliai akiniai nuo saulės slėpė akis, o švediška minkšta fetrinė skrybėlė dengė galvą. Laimė, jo veidas buvo lengvai pamirštamas, o užmaskuotas ir suvis neatpažįstamas. Ypač vidurnaktį apytuščio gėjų pornokino salės balkone. Nebuvo įsisegęs auskarų, neryšėjo spalvingų kaklaskarių, neturėjo auksinių grandinėlių, brangių papuošalų, nieko, kas rodytų jį siūlantis kaip kompanioną. Jis troško likti nepastebėtas.

Iš tiesų tas žaidimas kate ir pele virto iššūkiu FTB ir visam kitam pasauliui. Šiąnakt jie pareigingai išsirikiavo automobilių stovėjimo aikštelėje prie jo daugiabučio. Dar pora sustojo prie užpakalinio pastato išėjimo šalia verandos, ir jis leido jiems visiems sėdėti keturias su puse valandos, o tada persirengė ir nerūpestingai nudrožė į rūsio garažą, iš kur išvažiavo draugo automobiliu. Pastate buvo pernelyg daug išėjimo taškų, kad vargšai federalai pajėgtų jį sekti. Jis savotiškai atjautė juos, tačiau juk turėjo savo gyvenimą ir norėjo jį gyventi. Jeigu federalai nesugeba jo surasti, tai kaipgi sugebės žudikas?

Balkonas buvo padalytas į tris mažas sekcijas, kiekvienoje po šešias eiles. Visiškoje tamsoje, vienintelę šviesą skleidė dulsvai mėlynas pluoštas, nutįsęs iš projektoriaus. Šoniniai praėjimai buvo užversti sulaužytomis kėdėmis ir sulankstomais staliukais. Aksominės portjeros palei sienas apdriskusios ir vos besilaikė. Nuostabi vieta pasislėpti.

Jis vis nerimaudavo, kad gali būti nutvertas. Ilgus mėnesius po savos konfirmacijos nuolat buvo apniktas baimės. Nepajėgdavo valgyti kukurūzų spragėsiu, o filmai niekaip, po šimts, neteikdavo jam smagumo. Pasakė sau, kad nutvertas ar atpažintas, arba dar kaip nors siaubingai demaskuotas, paprasčiausiai paaiškintų neva atliekąs tyrimą prieš numatomą bylą dėl nešvankybių. Sąrašuose visados būdavo viena tokia, tad galbūt juo patikėtų. Jis vis kartojo sau, kad šis pasiteisinimas galėtų būti įtikimas, ir pamažu įsidrąsino. Bet kartą, vieną 1990-ųjų naktį kino teatras užsidegė ir keturi žmonės žuvo. Jų pavardės pateko į laikraščius. Didelė sensacija. Teisėjas Glenas Jensenas atsitiktinai buvo tualete, kai išgirdo klyksmus ir užuodė dūmus. Jis puolė gatvėn ir prašapo. Visi žuvusieji buvo surasti balkone. Vieną iš jų jis pažinojo. Dviem mėnesiams atsižadėjo kino seansų, bet paskui vėl pradėjo juose lankytis. Pasakė sau, kad jam reikia daugiau patyrinėti.

Na ir kas, jeigu būtų nutvertas? Juk esąs paskirtas iki gyvos galvos. Rinkėjai negalėtų jo atšaukti.

Jam patiko „Montrouzas“, nes čia antradieniais kino filmus rodydavo visą naktį, bet salė niekad nebūdavo perpildyta. Jis mėgo kukurūzų spragėsius, o pilstomas alus kainavo tik penkiasdešimt centų.

Du senukai vidurinėje sekcijoje grabinėjosi ir glamonėjosi. Kartkartėmis Jensenas paskersuodavo į juos, tačiau iš tiesų susikaupęs žiūrėjo filmą. Liūdna, pagalvojo jis, būti septyniasdešimties metų, žvelgti mirčiai į akis, stengtis išvengti AIDS ir būti ištremtam ieškotis laimės į purviną balkoną.

Netrukus balkone prie jų prisijungė ketvirtas žmogus. Žvilgtelėjęs į Jenseną ir du susikabinusius vyriškius, jis nešinas pilstomu alumi ir kukurūzų spragėsiais, nutykino į vidurinės sekcijos viršutinę eilę. Tiesiai už jo buvo projekcinė. Jam po dešinei trim eilėmis žemiau sėdėjo teisėjas. Priekyje žili ir gerokai pagyvenę meilužiai bučiavosi, kuždėjosi ir kikeno pamiršę viską aplinkui.

Jis buvo tinkamai apsirengęs. Aptempti džinsai, juodi šilkiniai marškiniai, auskaras, saulės akiniai raginiais rėmeliais, dailiai suglaistyti plaukai ir tikro gėjaus ūseliai. Kemelis — homoseksualas.

Jis palaukė kelias minutes, tada pasislinko dešinėn ir atsisėdo prie praėjimo. Niekas nepastebėjo. Kam gali rūpėti, kur jisai sėdi?

Po dvyliktos dvidešimt senukai išsikvėpė. Susikibę už parankių juodu atsistojo ir pirštų galais išcimpino, vis tebesikuždėdami ir tebekrizendami. Jensenas nė nepasuko į juos galvos. Buvo įsigilinęs į filmą: masišką orgiją jachtoje siaučiant uraganui. Kemelis it katė siauru praėjimu nuslinko prie kėdės tris eiles už teisėjo. Šis gurkšnojo alų. Juodu buvo vieni. Jis minutę palaukė ir greitai persėdo eile žemiau. Jensenas buvo už aštuonių pėdų.

Uraganas įsišėlo, taip pat ir orgija. Vėjo stūgesys ir pramogautojų klyksmai mažoje salėje kurtino. Kemelis pastatė alų bei kukurūzų spragėsius ant grindų ir nuo juosmens išsitraukė trijų pėdų ilgio geltoną nailoninę virvę slidėms surišti. Greitai apsuko abu jos galus sau apie plaštakas ir peržengė kėdžių eilę prieš save. Jo auka giliai alsavo. Dėžė su kukurūzų spragėsiais kretėjo rankose.

Jis puolė greitai ir žiauriai. Kemelis užmetė virvę kilpa tuoj po gerklomis ir stipriai suveržė. Trūktelėjo virvę žemyn, atlošė galvą ant kėdės atkaltės. Sprandas dailiai lūžo. Kemelis surišo apsukęs virvę už sprando. Prakišo pro mazgo kilpą šešių colių ilgio plieninį strypą ir užveržė turniketą, iki oda plyšo ir ėmė kraujuoti. Visa buvo baigta per dešimt sekundžių.

Staiga uraganas liovėsi ir linksmai prasidėjo nauja orgija. Jensenas susmuko savo krėsle. Kukurūzų spragėsiai pažiro apie batus. Kemelis buvo ne iš tokių, kurie grožisi savo darbu. Paliko balkoną, nerūpestingai praėjo pro žurnalų bei įvairių daikčiukų stelažus vestibiulyje ir išnyko gatvėje.

Paprastu baltu fordu su Konektikuto registracijos numeriais jis nuvažiavo į Daleso oro uostą, tualete persirengė ir ėmė laukti savojo reiso į Paryžių. 4

Pirmoji ponia viešėjo Vakarų Pakrantėje, dalyvavo daugybėje pusryčių po penkis tūkstančius dolerių už lėkštę, kur turtingieji ir pretenzingieji mielai klojo pinigus už šaltus kiaušinius ir pigų šampaną bei progą būti matomam ir galbūt nufotografuotam su vadinamąja Karaliene. Tad kai suskambo telefonas, prezidentas miegojo vienas. Pagal didžiąją Amerikos prezidentų tradiciją ankstesniais metais jis mąstė, kad reikėtų susirasti meilužę. Bet dabar tai atrodė taip nerespublikoniška. Be to, jis buvo senas ir pavargęs. Dažnai miegodavo vienas net kai Karalienė būdavo Baltuosiuose rūmuose.