Джон Гришэм - Brolija

Vilsonas Argrou staiga buvo iškeldintas iš Tramblo ir nusiųstas į laikinos prieglaudos namus Milvokyje, kur išbuvo lygiai vieną naktį, o paskui savavališkai pasišalino. Kadangi toks žmogus neegzistavo, taigi nebuvo įmanoma ir surasti. Džekas Argrou pasitiko jį oro uoste su bilietais, ir juodu drauge išskrido į Kolumbijos apygardą. Po dviejų dienų, kai paliko Floridą, broliai Argrou, — Kėnis Sandsas ir Rodžeris Laiteris — prisistatė Langlyje gauti naujos užduoties.

Likus trim dienoms iki išvykimo, kaip buvo numatyta, iš Kolumbijos apygardos į partijos suvažiavimą Denveryje Aronas Leikas atvažiavo į Langlį papriešpiečiauti su direktoriumi. Tai turėjo būti džiugi proga — pergalingasis kandidatas, darsyk dėkojantis genijui, įkalbėjusiam jį dalyvauti rinkimų kovoje. Sutikimo kandidatuoti kalba buvo parašyta prieš mėnesį, tačiau Tedis turėjo keletą pasiūlymų, kuriuos norėjo aptarti.

Leikas buvo palydėtas į Tedžio kabinetą, kur šeimininkas laukė kaip visada po savąja dygsniuota antklode. Atrodo išblyškęs ir pavargęs, pagalvojo Leikas. Padėjėjai dingo, durys užsidarė, ir Leikas pastebėjo, kad nepadengtas joks stalas. Juodu sėdėjo atokiau nuo rašomojo stalo, akis į akį, labai arti vienas kito.

Tedžiui kalba patiko, todėl pasakė vos kelis komentarus.

— Jūsų kalbos tampa per ilgos, — ramiai tarė jis. Bet šiomis dienomis Leikas turėjo tiek daug ką pasakyti.

— Mes dar redaguojame, — pasiteisino jis.

— Šie rinkimai priklauso jums, pone Leikai, — gan neaiškiai pareiškė Tedis.

— Aš jaučiuosi gerai, bet bus peštynės.

— Jūs laimėsite penkiolika punktų.

Leikas liovėsi šypsojęsis ir sukluso.

— Tai, eee... nieko sau skirtumas.

— Pagal viešosios nuomonės apklausas, jūs šiek tiek pirmaujate. Kitą mėnesį pirmaus viceprezidentas. Iki spalio vidurio taip ir svyruos — aukštyn žemyn. Paskui susidarys branduolinė situacija, kuri išgąsdins pasaulį. Ir jūs, pone Leikai,. tapsite mesiju.

Šitokia perspektyva įvarė baimės netgi mesijui.

— Karas? — ramiai paklausė jis.

— Ne. Bus aukų, bet ne tarp amerikiečių. Kaltę suvers Naciui Čenkovui, ir gerieji mūsų respublikos rinkėjai plūstels prie balsadėžių. Galėtumėte laimėti netgi dvidešimčia punktų.

Leikas giliai atsiduso. Norėjo pateikti daugiau klausimų, galbūt netgi paprieštarauti prieš kraujo praliejimą. Tačiau tai būtų bergždžias darbas. Kad ir kokį siaubą sumanė Tedis spalį, mechanizmas jau paleistas. Leikas nieko negalėjo pasakyti ar padaryti, kad tai sustabdytų.

— Muškite tą patį būgną, pone Leikai. Skelbkite tas pačias idėjas. Pasaulis netrukus taps beprotiškesnis, todėl mes privalome būti stiprūs, kad apsaugotume savo gyvenimo būdą.

— Iki šiol ši idėja veikė.

— Jūsų oponentas taps beatodairiškas. Jis puls jus, kad įsitvėrėte vienintelės problemos, ir inkš dėl pinigų. Jis priveiks jus ir laimės keletą punktų. Nepanikuokit. Spalį pasaulis bus apverstas aukštyn kojomis, patikėkite manimi.

— Aš tikiu.

— Jūs tą reikalą esate laimėjęs, pone Leikai. Tik skelbkite ir toliau tą pačią idėją.

— O, taip.

— Gerai. — Tedis akimirką užsimerkė, lyg norėtų trumpam snūstelti. Paskui vėl pravėrė akis ir tarė: — Dabar eime prie visai kitos temos. Man šiek tiek smalsu, kokie jūsų planai, kai jau pateksite į Baltuosius rūmus.

Leikas suglumo, ir tai atsispindėjo jo veide.

Tedis tęsė išpuolį:

— Jums reikia partnerės, pone Leikai, pirmosios ponios, tokios, kuri papuoštų Baltuosius rūmus savuoju asmeniu. Kuri užiminėtų svečius ir suteiktų pobūviams žavesio; dailios moters, pakankamai jaunos, kad galėtų susilaukti vaikų. Jau seniai, pone Leikai, mes turėjome Baltuosiuose rūmuose vaikučių.

— Jūs turbūt juokaujate, — apstulbo Leikas.

— Man patinka toji Džeinė Kordel iš jūsų štabo. Ji trisdešimt aštuonerių, sumani, moka reikšti mintis, visai daili, nors galėtų numesti penkiolika svarų. Išsiskyrusi prieš dvylika metų, ir tai jau pamiršta. Manau, ji būtų puiki pirmoji ponia.

Leikas pakreipė galvą į šoną ir staiga supyko. Norėjo užsipulti Tedį, bet šį mirksnį pristigo žodžių. Įstengė tik sumurmėti:

— Jūs proto netekote?

— Mes žinome apie Rikį, — labai šaltai ištarė Tedis, žvilgsniu įsiskverbdamas Leikui į akis.

Staiga visas oras išsiveržė Leikui iš plaučių, ir iškvėpdamas jis tepratarė:

— O, Dieve! — Sustingęs nuo sukrėtimo, akimirką nudelbė akis sau į kojas.

Negana to, Tedis padavė jam lapą popieriaus. Leikas paėmė jį ir tuoj pat atpažino savo paskutiniojo laiškučio Rikiui kopiją:

Brangusis Riki,

manau, būtų geriausia mums liautis susirašinėjus.

Linkiu tau visokeriopos sėkmės reabilitacijoje .

Nuoširdžiai , Elas

Leikas mažne pasakė galįs viską paaiškinti; dalykai ne tokie, kaip atrodo. Bet nusprendė nutylėti, bent kol kas. Klausimai užplūdo jo mintis: kiek jie žino? kaip, po šimts, perėmė paštą? kas dar žino?

Tedis leido jam tyliai kamuotis. Nebuvo ko skubėti.

Kai mintys šiek tiek praskaidrėjo, Leiko sąmonėje viršų paėmė politikas. Tedis jam siūlė būdą, kaip išsisukti. Sakė: „Tik šok pagal mano dūdelę, sūnau, ir visa bus puiku. Daryk, kaip aš noriu“.

Tad Leikas, šiaip taip nurijęs seilę, tarė:

— Tiesą sakant, man ji patinka.

— Žinoma, taip. Ji puikiai tinka tam reikalui.

— Taip. Ji labai ištikima.

Ar miegate su ja?

— Ne. Dar ne.

— Pradėkite kuo greičiau. Suvažiavime laikykit ją už rankos. Tegul prasideda paskalos, tegu savo padaro gamta. Likus savaitei iki rinkimų paskelbkite apie vestuves per Kalėdas.

— Dideles ar mažas?

— Didžiules. Metų visuomeninis įvykis Vašingtone.

— Man tai patinka.

— Paskubėkite ją užtaisyti. Prieš pat inauguraciją paskelbkite, kad pirmoji ponia laukiasi. Tai bus nuostabi tema laikraščiams. Ir taip bus miela vėl matyti Baltuosiuose rūmuose vaikučius.

Leikas nusišypsojo ir linktelėjo. Regis, ši mintis jam irgi patiko. Paskui jis vėl susiraukė.

— Ir niekas niekad nesužinos apie Rikį? — paklausė.

— Ne. Jis neutralizuotas.

— Neutralizuotas?

— Jis niekad nebeparašys kito laiško, pone Leikai. Ir būsite taip užsiėmęs, žaisdamas su visais savo vaikučiais, jog neturėsite laiko galvoti apie tokius žmones kaip Rikis.

— O kas jis toks?

— Tai bent Leikas! Tai bent bernelis!

— Man labai gaila, pone Meinardai. Labai gaila. Daugiau tai nepasikartos.

— Žinoma, ne. Aš turiu visą aplanką, pone Leikai. Visad tai prisiminkite. — Tedis suskato stumtis atgal, lyg susitikimas būtų baigtas.

— Tai buvo vienintelė silpnumo akimirka, — teisinosi Leikas.

— Neimkit į galvą, Leikai. Pasirūpinkite Džeine. Padovanokite jai naują garderobą. Ji per sunkiai dirba ir atrodo pavargusi. Nespauskit taip jos. Džeinė bus puiki pirmoji ponia.

— Taip, sere.

Tedis buvo jau prie durų.

— Daugiau jokių staigmenų, Leikai.

— Taip, sere.

Tedis atidarė duris ir išsistūmė iš kabineto.

Lapkričio pabaigoje jie apsistojo Monte Karle, nes pirmiausia ten gražu ir šilta, bet taip pat ir todėl, jog daug šnekama angliškai. Be to, daugybė kazino, be kurių negalėjo apsieiti Spaiseris. Nei Bičas, nei Jarberis negalėjo pasakyti, ar jis laimi ar pralošia, tačiau neabejotinai smaginosi. Jo žmona vis tebesirūpino motina, kuriai dar toli buvo iki mirties. Reikalai klostėsi įtemptai, nes Džo Rojus nenorėjo grįžti namo, o ji nenorėjo palikti Misisipės.