Джон Гришэм - Brolija

— Nežinau, ką ir sakyti, — pasistengė suveblenti Spaiseris, paskui kiti du irgi kažką suvebleno.

Vyriškis iš Teisingumo departamento tarė:

— Prezidentas peržiūrėjo jūsų bylas, ir jam pasirodė, kad jau pakankamai atlikote bausmės. Jis įsitikinęs, kad jūs daugiau galite duoti savo šaliai ir savo bendruomenėms vėl tapę veiksniais piliečiais.

Kaliniai bereikšmiais žvilgsniais stebeilijo į jį. Ar tas kvailys nežino, kad jie tuoj turės prisiimti naujas pavardes ir pasprukti iš savo šalies ir savo bendruomenių bent dvejiems metams? Kas kurioje čia pusėje?

Ir kodėl prezidentas suteikia jiems malonę, kai yra sukaupę rankose tiek purvo, jog galėtų sužlugdyti Aroną Leiką — žmogų, kuris numatytas įveikti viceprezidentą? Juk tai Leikas norėjo juos nutildyti, ne prezidentas? Tiesa?

Kaipgi Leikas galėjo įtikinti prezidentą, kad jiems dovanotų?

Kaipgi šiame rinkimų kampanijos etape Leikas galėjo įtikinti prezidentą nors ką padaryti?

Jie spaudė sau prie krūtinės amnestijos dokumentus ir sėdėjo bežadžiai, o galvose vis stukseno klausimai.

Savo ruožtu prašneko Kalėjimų valdybos atstovas:

— Turėtumėte jaustis pagerbti. Malonė labai retai suteikiama.

Jarberis sugebėjo jam padėkoti, trumpai linktelėdamas galvą, bet netgi tuomet jis mąstė: kas mūsų laukia laisvėje?

— Man regis, mes sukrėsti, — tarė Bičas.

Tramblui tai buvo aukščiausias įvertinimas — kaliniai tokie svarbūs, jog prezidentas nusprendė juos amnestuoti. Kalėjimo viršininkas labai didžiavosi trejetu, tačiau nebuvo tikras, kaip šią akimirką derėtų pažymėti.

— Kada pageidautumėte išvykti? — paklausė jis, tartum šie dar norėtų užsilaikyti pokyliui.

— Tuojau pat, — atsakė Spaiseris.

— Puiku. Mes nuvešime jus į Džeksonvilį.

— Ne, dėkui. Turime, kas mus pasiims.

— Puiku, tuomet, ką gi, reikia sutvarkyti šiokius tokius dokumentus.

— Pasistenkit greičiau, — paprašė Spaiseris.

Kiekvienas gavo po kelioninį krepšį daiktams susidėti. Kai

jie gan žvaliai ėjo per teritoriją, vis dar labai arti vienas kito ir puikiai derindami žingsnius, o apsaugininkas vilkosi iš paskos, Bičas patylom prašneko:

— Tai kas gi mums išrūpino tas prakeiktas amnestijas?

— Tik ne Leikas, — pusbalsiu, kad vos būtų išgirstas, atsiliepė Jarberis.

— Žinoma, ne Leikas, — sutiko Bičas. — Prezidentas nė velnio nepadarytų, jei paprašytų Aronas Leikas.

Jie paspartino žingsnius.

— Koks skirtumas? — atrėmė Spaiseris.

— Tai visai nesuprantama, — tarė Jarberis.

— Tad ką darysite, Finai? — paklausė Spaiseris, nežvelgdamas į jį. — Liksite čia porą dienų apsvarstyti situacijos? Ir tuomet, kai perprasite, kam reikia dėkoti už amnestiją, galbūt jos atsisakysite? Nekvaršinkite man galvos.

— Čia slypi kažkas kitas, — spėjo Bičas.

— Tuomet aš myliu tą kažką kitą, aišku? — nesiliovė Spaiseris. — Nesirengiu čia likti ir uždavinėti sau klausimų.

Su beprotiška skuba kamerose jie susirinko daiktus, nė kiek nestabteldami, kad su kuo nors atsisveikintų. Šiaip ar taip, daugelis jų draugų buvo išsibarstę po kolonijos teritoriją.

Jie turėjo paskubėti, kol sapnas nesibaigė ar kol prezidentas nepersigalvojo.

Penkiolika po vienuolikos jie išėjo pro paradines administracinio korpuso duris, — tas pačias, pro kurias prieš metų metus įėjo, ir ant įkaitusio šaligatvio laukė, kol bus pavėžėti. Nė vienas neatsigręžė atgal.

Minivene prie vairo sėdėjo Vesas ir Čapas, nors jie prisistatė kitomis pavardėmis. Tiek daug jų turėjo.

Džo Rojus Spaiseris atsigulė ant užpakalinės sėdynės ir užsidengė akis dilbiu, pasiryžęs nieko nematyti, kol atsidurs toli toli. Jam norėjosi verkti ir šaukti, tačiau tūnojo sustingęs iš euforijos — tikros, pilnutinės, nevaržomos euforijos. Jis paslėpė akis ir vypsojo paika šypsena. Geidė alaus ir geidė moters, labiausiai tiktų žmona. Paskambinsiąs jai netrukus. O minivenas jau riedėjo.

Jie buvo apstulbę, kad taip staiga išsilaisvino. Daugelis kalinių skaičiuoja dienas ir apytiksliai žino, kada ateis ši akimirka. Ir žino, kur keliaus ir kas jų ten laukia.

Bet Brolija žinojo labai nedaug. Ir, po teisybei, netikėjo tuo, ką žinojo. Amnestijos — tik skaudus pokštas. Pinigai — ne kas kita kaip vylius. Juos veža, kad kur nors nudobtų kaip ir vargšą Trevorą. Bet kurią valandėlę minivenas sustos, ir du galvažudžiai ten priekyje apieškos jų krepšius, suras purvinus aplankus ir visus tris nugalabys pakelės griovyje.

Galbūt. Bet šiuo metu jie nesiilgėjo Tramblo saugumo.

Finas Jarberis sėdėjo už vairuotojo ir stebėjo priekyje kelią. Laikė rankoje amnestijos raštą, pasirengęs pateikti šį kiekvienam, kuris juos sustabdytų ir pasakytų, jog sapnas baigėsi. Šalimais glaudėsi Hetlis Bičas, kuris po kelių minučių, kai jie išvažiavo į kelią, pravirko — negarsiai, stipriai užmerktomis akimis ir virpančiomis lūpomis.

Bičas turėjo dėl ko verkti. Kai dar buvo likę sėdėti bemaž aštuonerius su puse metų, malonė jam reiškė daugiau negu abiem kolegoms kartu sudėjus.

Nuo Tramblo iki Džeksonvilio niekas nepratarė nė žodžio. Arčiau miesto keliai paplatėjo ir eismas suintensyvėjo, Didžiai smalsiai trejetas stebėjo aplinką. Žmonės važiavo automobiliais, judėjo. Lėktuvai viršum galvų. Laivai upėse. Vėl visa kaip buvę.

Jie pamažu slinko tarp mašinų spūsties Atlanto bulvaru, nuoširdžiai džiaugdamiesi kiekvienu kamščiu. Oras buvo karštas, turistai pasipylę laukan, panelės ilgomis bronzinėmis kojomis. Matė jie jūros patiekalų restoranus ir barus su šalto alaus ir pigių austrių reklamomis. Kai gatvė baigėsi, prasidėjo pliažas ir automobilis sustojo po „Jūros vėžlio“ veranda. Paskui vieną iš savo palydovų jie perėjo vestibiulį, kur atkreipė į save vieną kitą žvilgsnį, nes dar buvo vienodai apsirengę. Pasikėlė į penktą aukštą, o kai išlipo iš lifto, Čapas tarė:

— Jūsų kambariai čia pat, tie trys. — Jis parodė tolyn koridoriumi. — Ponas Argrou pageidautų su jumis pasimatyti, kai tik galėsite.

— Kur jis? — paklausė Spaiseris.

Čapas vėl parodė tolyn:

— Štai ten, kampiniame kambaryje. Jis laukia.

— Eime, — paragino Spaiseris, ir jie nusekė paskui Čapą kampinio numerio link, atsimušinėdami vienas į kitą kelioniniais krepšiais.

Džekas Argrou buvo visai nepanašus į savo brolį. Kur kas žemesnis, šviesiais banguotais plaukais, kai brolio buvo tamsūs ir retėjantys. Tai nejučia krito į akį, tačiau neliko trijulės neįsidėmėta ir vėliau nepaminėta. Jis paspaudė jiems rankas, bet vien todėl, kad pasirodytų mandagus. Buvo susirūpinęs ir labai greitai bėrė žodžius.

— Kaip mano brolis? — paklausė jis.

— Laikosi gerai, — atsakė Bičas.

— Šįryt su juo matėmės, — pridūrė Jarberis.

— Aš noriu, kad jis išeitų kalėjimo, — metė Džekas, lyg tai visų pirma jie būtų jį ten įkišę. — Suprantate, štai ką aš laimėsiu iš to sandėrio. Ištrauksiu savo brolį iš kalėjimo.

Trijulė susižvalgė; neturėjo ką pasakyti.

— Sėskitės, — pakvietė Argrou. — Klausykite, aš nežinau, kaip ar kodėl į tai įsivėliau, galite suprasti. Mane tai labai nervina. Esu čia nuo pono Arono Leiko, žmogaus, kuris, tikiu, bus išrinktas ir taps didžiu prezidentu. Spėju, kad tuomet galėsiu ištraukti brolį iš kalėjimo. Tačiau aš vis dėlto niekad nepažinojau pono Leiko. Prieš savaitę į mane kreipėsi kai kurie iš jo žmonių ir paprašė, kad imčiausi labai slapto ir delikataus reikalo. Štai kodėl aš čia. Tai paslauga, aišku? Visko aš nežinau, suprantate? Nuosprendžiai buvo glausti ir skubūs. Jis pasikalbėjo su savo padėjėjais bei juristais, išmanančiais baudžiamąją teisę, ir negalėjo tylėti.