Джон Гришэм - Brolija

JOHN

GRISHAM

BROLIJA

John Grisham

UDK 820(73)-3 Gr427

THE BRETHREN

London, Arrow books, 2000

Grisham, John

Gr427 Brolija: romanas / John Grisham; [vertė Jonas Čeponis]. — Kaunas: UAB „Jotema“, 2003. — 320 p.

ISBN 9955-527-52-8

Trejetas teisėjų, sėdę už nešvarius darbelius ne itin griežto režimo kalėjiman, toliau plėtoja savo nelegalią veiklą, laiškais šantažuodami pasiturinčius pagyvenusius vyriškius, pasižyminčius ne visai įprasta seksualine orientacija. Į šių veikėjų pinkles patenka ir kandidatas į JAV prezidentus; įvykiai ima rutuliotis nepaprasta sparta, pasakojimas įgyja sensacingų, kvapą gniaužiančių elementų.

Autoriaus stilius, lengvas, patrauklus, ir paėmus knygą į ranką norisi greičiau ją perskaityti, juolab, kad atomazga — išties netikėta.

UDK 820(73)-3

Copyright © 2000 by Belfry Holdings, Inc.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Jonas Čeponis , 2003 .

© UAB „Jotema“, 2003

Redaktorė Asta Kristinavičienė Vytautas Venclovas

Meninė redaktorė Daiva Zubrienė

Maketavo Elvyra Laipanova

SL 250. 20 sp. 1. Užsak. Nr..l036 UAB „Jotema“, Algirdo g. 54, 3009 Kaunas Tel. 337695, ei. paštas: jotema@omni.lt Iš užsakovo pateiktų pozityvų spausdino AB ; Vilspa“, Viršuliškių sk. 80, 2056 Vilnius.

1

Savaitiniam bylų nagrinėjimui teismo juokdarys buvo apsivilkęs įprastą aprangą, kuri susidėjo iš gerokai padėvėtos ir visai išblukusios kaštonų spalvos pižamos ir šviesiai violetinių šlepečių ant basų kojų. Jis buvo ne vienintelis, kuris kasdien vaikščiojo visur su pižama, bet niekas kitas nedrįso avėti violetinėmis šlepetėmis. Vadinosi jis T. Karlas ir kadaise valdė bankus Bostone.

Pižama ir šlepetės trikdė mažiau negu perukas. Per vidurį perskirti plaukai sluoksniais gulė jam ant ausų, o standžiai susuktos garbanos rangėsi į šalis trimis kryptimis, sunkiai krisdamos ant pečių. Perukas buvo šviesiai pilkas, bemaž baltas, padarytas pagal ankstesniųjų šimtmečių senųjų anglų magistratų perukų pavyzdį. Vienas draugelis laisvėje aptiko jį Manhatano dėvėtų drabužių parduotuvėje, Grinvič Viledže.

Iškilmingai išdidus, T. Karlas sėdėdavo su juo teismo metu, ir, kad ir kaip keista, ilgainiui tai tapo spektaklio dalimi. Vis dėlto — su peruku ar be peruko — nuo T. Karlo kiti kaliniai laikėsi atokiai.

Vyrukas atsistojo už netvirto sulankstomojo kalėjimo valgyklos staliuko, pabeldė plastikiniu plaktuku, atstojančiu teisėjo belstuką, atsikrenkštė prikimusiu balsu ir itin oriai paskelbė:

— Dėmesio, dėmesio, dėmesio! Žemesnysis federalinis Šiaurės Floridos teismas pradeda posėdį. Prašom stot!

Niekas nepajudėjo iš vietos ir net neparodė pastangų atsistoti. Išsidrėbę įvairiomis pozomis, trisdešimt kalinių sėdėjo ant plastikinių valgyklos kėdžių, vieni žvelgdami į teismo juokdarį, kiti šnekučiuodamiesi, tarsi šio nė nebūtų.

T. Karlas varė toliau:

— Tegul visi, kurie trokšta teisingumo, prieina arčiau ir bus išdurti.

Niekas nenusijuokė. Prieš kelis mėnesius, kai T. Karlas pirmąsyk šitaip pareiškė, buvo juokinga. Dabar tai — tik dar viena spektaklio dalis. T. Karlas atsargiai atsisėdo, pasistengdamas, kad kaskados garbanų, šokčiojančių jam ant pečių, būtų gerai matomos, paskui atsivertė storą raudona oda aptaisytą knygą, kuri atstojo oficialų teismo registrą. Į savo darbą jis žiūrėjo itin rimtai.

Iš virtuvės į salę įžengė trejetas vyriškių. Tik du iš jų avėjo batais. Vienas žiaumojo sūrų krekerį. Basasis, beje, žengė iki kelių plikomis blauzdomis, tad laibos jo kojos švietė iš po mantijos. Jos buvo glotnios, beplaukės ir tamsiai įdegusios saulėje. Ant kairės blauzdos puikavosi didžiulė tatuiruotė. Vyrukas buvo iš Kalifornijos.

Visi trys vilkėjo senomis bažnytinėmis to paties choro mantijomis — šviesiai žaliomis su auksiniais išsiuvinėjimais. Jos pirktos toje pačioje parduotuvėje kaip ir T. Karlo perukas; o jas teisėjams Kalėdų proga padovanojo juokdarys. Šitaip T. Karlas užsitikrino oficialaus teismo raštininko pareigybę.

Kai teisėjai iškilmingai su visomis savo regalijomis ir banguojančiomis mantijomis žengė plytelių grindimis, iš žiūrovų atskriejo keletas švilptelėjimų bei patyčių. Vyriokai užėmė vietas prie ilgo sulankstomojo stalo greta T. Karlo, tačiau ne pernelyg arti, ir atsidūrė priešais savaitinį susirinkimą. Viduryje sėdėjo žemas storulis. Vadinosi Džo Rojus Spaiseris ir, neturėdamas kitų konkurentų, ėjo vyriausiojo kolegijos teisėjo pareigas. Ankstesniame gyvenime Spaiseris buvo taikos teisėjas Misisipės valstijoje, kaip pridera išrinktas savo mažos apygardos žmonių ir išvytas, kai federalai pagavo jį Šrainerių klube graibstant pajamas iš bingo.

— Prašom sėstis, — tarė jis. Ničniekas ir nestovėjo.

Teisėjai patogiau įsipleikė ant sulankstomųjų kėdžių ir ilgokai taisėsi mantijas, kol tos tinkamai sugulė ant kūnų. Nuošaliau stovėjo kalėjimo viršininko pavaduotojas, į kurį kaliniai nekreipė dėmesio. Šalia jo stūksojo uniformuotas sargas. Kalėjimo administracijai pritariant, Broliai rinkdavosi kartą per savaitę. Jie išklausydavo bylas, tarpininkaudavo ginčams, sureguliuodavo nedidelius vyrukų kivirčus ir apskritai tarp kalinių reiškėsi kaip stabilizuojantis veiksnys.

Spaiseris pažvelgė į nagrinėti parengtų bylų sąrašą, — tvarkingai mašinėle spausdintą popieriaus lapą, sudarytą T. Karlo, — ir tarė:

— Sale, tylos!

Jam iš dešinės sėdėjo kaliforniškis, garbusis Finas Jarberis, šešiasdešimties metų, kalintis jau dvejus metus (buvo likę dar penkeri), nes vengė mokėti pajamų mokesčius.

Tai vendeta, tvirtindavo jis kiekvienai, kuris tik norėdavo klausytis. Kampaniją surengė gubernatorius respublikonas, kuriam pavyko suvienyti rinkėjus, kad šie pareikalautų atšaukti vyriausiąjį teisėją Jarberį iš Kalifornijos aukščiausiojo teismo. Visus vienijantis motyvas buvo tas, kad Jarberis priešinosi mirties bausmei ir nesiskaitydamas su niekuo vilkindavo kiekvienos bausmės vykdymą. Žmonės troško kraujo, Jarberis jiems trukdė, respublikonai sukėlė tūžmastį, todėl atšaukimo procedūra praėjo pašėlusiai sėkmingai. Jis buvo išmestas gatvėn, kur vargais negalais kurį laiką vertėsi, kol Vidaus finansų inspekcija ėmė domėtis. Išėjęs mokslus Stanforde, apkaltintas Sakramente, nuteistas San Franciske, dabar jis atlikinėjo bausmę Floridos federaliniame kalėjime.

Nors kalėjo jau dvejus metus, Finas vis dar stengėsi įveikti kartėlį. Tebebuvo įsitikinęs savo nekaltumu, tebesvajojo nugalėti savo priešus. Tačiau svajonės blėso. Jis daug laiko praleisdavo vienas risnodamas bėgimo taku, kepdamas saulėje ir svajodamas apie kitokį gyvenimą.

— Pirmoji byla — Šnaiteris prieš Magruderį, — paskelbė Spaiseris, tartum tuojau turėtų prasidėti stambus procesas prieš trestus.

— Šnaiterio čia nėra, — atsiliepė Bičas.

— O kur jis?

— Ligoninėje. Vėl tulžies akmenys. Aš ką tik iš ten.

Hetlis Bičas buvo trečiasis tribunolo narys. Didžiumą laiko

praleisdavo kalėjimo ligoninėje dėl hemorojaus, galvos skausmų ar anginos. Bičas buvo penkiasdešimt šešerių, jauniausias iš trejeto ir įsitikinęs, kad numirsiąs kalėjime per tuos devynerius metus, kurie jam dar likę. Kadaise jis buvo federalinis teisėjas Rytų Teksase, užkietėjęs konservatorius, gerai išmanė Šventąjį Raštą ir per teismo posėdžius mėgo jį cituoti. Jis turėjo politinių ambicijų, mielą šeimą, pinigų iš žmonos giminės naftos koncerno. Taip pat turėjo problemą dėl gėrimo, tiesa, apie ją niekas nežinojo, kol jis Jeloustoune nesuvažinėjo dviejų pėsčiųjų turistų.