Джон Гришэм - Brolija

— Pikasą.

Pikasas sėdėjo už Sukčiaus, kaip ir kiti šeši investicijų klubo nariai. Jis nenorom pamosikavo ranka.

— Tai tiesa? — paklausė Spaiseris.

— Jo, — patvirtino Pikasas. — Sukčius teiravosi apie akcijas. Švilpis pažadėjo jų gauti. Jokių problemų.

Pikasas liudydavo daugelyje bylų ir dažniau nei kuris kitas iš kalinių būdavo pagaunamas meluojant.

— Tęskite, — paragino Spaiseris.

— Šiaip ar taip, trečiadienį aš niekur negalėjau Švilpio rasti. Jis nuo manęs slapstėsi.

— Visai ne.

— Penktadienį akcijos parduodamos viešai. Buvo pasiūlytos po dvidešimtį dolerių už vieną, — už tokią kainą mes būtume galėję jų nusipirkti, jeigu štai tas ponulis Volstritas būtų tesėjęs savo pažadą. Iš pradžių jos pardavinėtos po šešiasdešimt, didžiumą dienos laikėsi po aštuoniasdešimt, o į pabaigą smuktelėjo iki septyniasdešimt. Mes planavome jas kuo greičiau parduoti. Būtume nupirkę penkiasdešimt akcijų po dvidešimt, pardavę po aštuoniasdešimt ir pasitraukę iš sandėrio su trijų tūkstančių dolerių pelnu.

Tramble itin retai pasitaikydavo prievartos. Dėl trijų tūkstančių dolerių tavęs gal ir neužmuštų, bet kai kurie kaulai galėtų būti sulaužyti. Švilpiui kol kas sekėsi. Jo dar nepatykota.

— Ir manote, kad Švilpis jums skolingas tą prarastą pelną? — suraukdamas antakius paklausė buvusysis vyriausiasis teisėjas Finas Jarberis.

— Po šimts, tikrai taip! Klausykit, reikalas dar labiau pašvinkęs, nes Švilpis pats nusipirko „ValueNow“.

— Tai prakeiktas melas, — gynėsi Švilpis.

— Prašom be keiksmų, — sudraudė teisėjas Bičas. Jeigu norite Brolijos teisme pralaimėti bylą, tik papiktinkite Bičą nešvankia kalba.

Gandus, kad Švilpis pats nusipirko akcijų, pradėjo skleisti Sukčius ir jo šutvė. Nebuvo jokių įrodymų, bet girdas pasirodė neatremiamas, ir dauguma kalinių jį taip dažnai kartojo, jog dabar tapo pripažintu faktu. Jis pašėlusiai dailiai lipo.

— Viskas? — paklausė Spaiseris Sukčių.

Šis turėjo dar kitų argumentų, kuriuos norėjo išplėtoti, tačiau Brolija nepasižymėjo kantrybe tuščiakalbiams bylininkams. Ypač buvusiesiems teisininkams, vis dar menantiems savo šlovės laikus. Tokių Tramble sėdėjo bent penketas, ir atrodė, kad jie nuolat figūruoja bylų sąraše.

— Turbūt taip, — linktelėjo Sukčius.

— Ką turite pasakyti? — paklausė Spaiseris Švilpį.

Tas atsistojo ir žengtelėjo kelis žingsnius link jų stalo. Rūsčiai nužvelgė savo kaltintojus — Sukčių ir jo nevykėlių šutvę. Paskui kreipėsi į teismą:

— Juk reikia pateikti svarių įrodymų?

Teisėjas Spaiseris iškart nuleido akis ir ėmė laukti, kad kas pagelbėtų. Kaip taikos teisėjas, jis neturėjo tinkamo teisinio išsilavinimo. Nebuvo baigęs net vidurinės mokyklos ir dvidešimt metų darbavosi savo tėvo kaimo krautuvėlėje. Štai iš kur jis surinko balsus. Spaiseris kliovėsi sveiku protu, kuris dažnai nėjo išvien su įstatymu. Visus klausimus, susijusius su teisės teorija, sutvarkys du jo kolegos

— Kad ir ką sakytume, priklauso. — Teisėjas Bičas mėgavosi prasidedančia diskusija su biržos makleriu dėl teismo procedūros taisyklių.

— Aiškių ir įtikinamų įrodymų? — mygo Švilpis.

— Galimas daiktas, tačiau tik ne šiuo atveju.

— Nesama pagrįstų abejonių?

— Veikiausiai ne.

— įkalčių persvara?

— Beveik pataikėte.

— Ką gi, jie neturi įrodymų, — konstatavo Švilpis, sumosikuodamas rankomis kaip prastas aktorius prastoje televizijos dramoje.

— Kodėl jūs paprasčiausiai mums nepapasakojate savosios reikalo pusės? — paklausė Bičas.

— Labai norėčiau. „ValueNow“ buvo tipiškas tiesioginio ryšio pasiūlymas, daug reklamos, daug skolinių, žymų buhalterinėse knygose. Tikrai, Sukčius atėjo pas mane, bet kol suspėjau paskambinti kam reikia, pasiūla užsidarė. Paskambinau vienam draugeliui, kuris pasakė, kad neįmanoma prie akcijų prieiti. Netgi stambūs rykliai buvo išjungti.

— Nagi, kaip tatai atsitinka? — nusistebėjo teisėjas Jarberis.

Salė nuščiuvo. Švilpis kalbėjo apie pinigus, todėl visi klausėsi.

— PVP metu taip nutinka nuolat. Tai yra — pradinių viešų pasiūlų metu.

— Mes žinome, kas yra PVP, — pasakė Bičas.

Spaiseris tikrai nežinojo. Kaip ir daugelis tame kaimiškame

Misisipės užkampyje.

Švilpis lengviau atsikvėpė, bet tik truputėlį lengviau. Valandėlę pavedžiosiąs juos už nosies, laimėsiąs bylą, sugrįšiąs į savo urvą ir toliau nekreipsiąs į visus dėmesio.

— „ValueNow“ PVP tvarkė „Bakin-Kline“ bankinių investicijų firma, tiksliau — mažas jos padalinys San Franciske. Buvo pasiūlyta penki milijonai akcijų. Faktiškai „Bakin-Kline“ iš anksto pardavė akcijas pageidautiniems klientams ir draugams, tad didžiuma stambiųjų investicinių firmų nė negalėjo pabandyti įsigyti akcijų. Nuolatos taip nutinka.

Teisėjai ir kaliniai, dargi teismo juokdarys gaudė kiekvieną žodį.

Švilpis tęsė:

— Kvaila manyti, kad kažkokie išmesti iš teisėjų luomo kaimo kvaileliai, sėdintys kalėjime, skaitantys seną Forbeso egzempliorių, kaip nors gali nusipirkti tūkstančio dolerių vertės „ValueNow“ akcijų.

Ir iš tikrųjų kaip tik šiuo momentu tai atrodė labai kvaila. Sukčius niršo, o klubo nariai ėmė tyliai jam priekaištauti.

— Ar jūs pats nors kiek jų įsigijote? — paklausė Bičas.

— Žinoma, ne. Aš negalėjau prie jų prieiti. Be to, daugelis modernios technologijos ir tiesioginio ryšio kompanijų sukurtos nešvariais pinigais. Aš laikausi nuo jų atokiau.

— Kam jūs teikiate pirmenybę? — greitai paklausė Bičas, nepajėgdamas nugalėti savo smalsumo.

— Vertybėms. Ilgalaikėms. Man neskubu. Klausykite, tai suklastota byla, iškelta vaikinų, siekiančių lengvai pasipelnyti. — Jis mostelėjo Sukčiaus pusėn, kuris giliau įsmego kėdėn. Švilpio žodžiai atrodė visai įtikimi ir argumentuoti.

Sukčiaus byla buvo grįsta nuogirdomis, prielaidomis ir Pikaso, žinomo melagio, patvirtinimu.

— Ar turite kokių nors liudytojų? — paklausė Spaiseris.

— Man jų nereikia, — atkirto Švilpis ir atsisėdo.

Visi trys teisėjai kažką parašė ant popieriaus skiaučių. Svarstymai netrukdavo ilgai, nuosprendžiai būdavo žaibiški. Jarberis ir Bičas pastūmė savąsias skiauteles Spaiseriui, kuris paskelbė:

— Dviem balsais prieš vieną nuspręsta atsakovo naudai. Ieškinys atmestas. Kas toliau?

Po teisybei, balsuota vieningai, bet visi nuosprendžiai oficialiai buvo skelbiami dviem balsais prieš vieną. Tai suteikdavo galimybę kiekvienam iš trijų teisėjų laviruoti, jeigu vėliau kiltų kokia nors konfrontacija. Tačiau Tramble Brolija buvo gerbiama. Jos nuosprendžiai buvo greiti ir kiek įmanoma teisingi. Faktiškai nuostabiai tikslūs, turint omenyje netvirtus parodymus, kokius dažnai tekdavo išklausyti. Spaiseris daug metų pirmininkavo smulkioms byloms savo šeimos kaimo krautuvėlės antrajame gale. Penkiasdešimties pėdų atstu jis gebėdavo atpažinti melagį. Bičas ir Jarberis visą savo tarnybą praleido teismo salėse ir nepakentė ilgų ginčų bei vilkinimų — įprastos taktikos bylose.

— Šiandien viskas, — pranešė T. Karlas. — Sąrašas baigėsi.

— Puiku. Teismas atidedamas iki kitos savaitės.

T. Karlas pašoko — garbanos vėl krestelėjo jam ant pečių — ir paskelbė:

— Teismas atidedamas. Visiems stot!

Niekas neatsistojo, net nesujudėjo Brolijai paliekant salę. Sukčius ir jo šutvė susispietę krūvon kažką tarėsi — be abejonės, planavo naują ieškinį. Švilpis paskubom pasišalino.