Джон Гришэм - Brolija

— Kokią dalelytę?

— Kiek jums reikės. Realiai galime iš jų surinkti šimtą milijonų dolerių.

— Betgi šimto milijonų dolerių neįmanoma nuslėpti.

— Nebūkite dėl to toks tikras, pone Leikai. Ir nesukite sau galvos. Pinigais mes pasirūpinsime. Jūs sakysite kalbas, reklamuositės, plėtosite kampaniją. Pinigai pasipils. Kol ateis lapkritis, Amerikos rinkėjai bus taip įbauginti dėl pasaulio žūties, jog jiems nerūpės, kiek išleidote. Pasieksite triuškinamą pergalę.

Taigi Tedis Meinardas siūlo triuškinamą pergalę. Leikas sėdėjo tylus, apstulbintas, svaigstančia galva ir išsižiojęs spoksojo į visus tuos švytinčius sienoje pinigus — gynybos ir aerokosmoso pramonė, 194 milijardai dolerių. Pastarųjų metų karinį biudžetą sudarė 270 milijardų. Padvigubink tai per ketverius metus iki 540 milijardų dolerių, ir rangovai vėl ims vartytis taukuose. O darbininkai! Atlyginimai šoktels ligi dangaus! Darbo vietos visiems!

Kandidato Leiko pusėn stotų vadovaujantys darbuotojai su pinigais ir profsąjungos su rinkėjų balsais. Pirminis sukrėtimas ėmė slūgti, pradėjo išaiškėti Tedžio plano paprastumas. Rinkti pinigus iš tų, kuriems tai duos pelno. Taip įbauginti rinkėjus, kad šie paknopstom pultų prie balsadėžių. Laimėti triuškinamą pergalę. Ir podraug išgelbėti pasaulį.

Tedis leido jam valandėlę pagalvoti, paskui tarė:

— Didžiumą darbo atliksime per PVK 2. Profsąjungos, inžinieriai, vadovaujantys darbuotojai, verslo koalicijos—jau ir dabar nėra politinių grupuočių stygiaus. O mes suformuosime dar ir kitų.

Leikas jau juos formavo. Šimtai PVK, visi pertekę pinigais, kokių dar neregėta nė per vienus rinkimus. Sukrėtimas dabar jau visai praėjo, jį pakeitė vien tik tokio sumanymo jaudulys. Daugybė klausimų sukosi Arono galvoje. Kas bus mano viceprezidentas? Kas vadovaus kampanijai? Kas bus rinkimų štabo vadovas? Kur iškelti savo kandidatūrą?

— Gal ir pasisektų, — santūriai tarė jis.

— O taip, pasiseks, pone Leikai. Tikėkit manimi. Mes jau kurį laiką tą planavome.

— Kiek žmonių apie tai žino?

— Tik keli. Jūs rūpestingai pasirinktas, pone Leikai. Tyrinėjome daug potencialių kandidatų, bet jūsų pavardė kilo vis aukštyn. Mes patikrinome jūsų biografijos faktus.

— Gana nuobodūs, ar ne?

— Galimas daiktas. Nors jūsų ryšys su ponia Valoti mane domina. Ji dusyk išsiskyrusi ir mėgsta skausmą malšinamuosius.

— Nežinojau, kad turiu ryšį su ponia Valoti.

— Jus pastaruoju metu matė su ja.

— Jūsų vyrukai seka, tiesa?

— Jūs tikitės ko nors mažiau?

— Turbūt ne.

— Nusivedėt ją į oficialią paverkšlenimų nuobodybę dėl moterų priespaudos Afganistane. Negaliu patikėti, — Tedžio žodžiai staiga pasidarė atšiaurūs ir pritvinkę sarkazmo.

— Aš nenorėjau ten eiti.

— Tuomet ir nereikėjo. Laikykitės atokiau nuo tokių nesąmonių. Palikite tai Holivudui. Valoti — tik vieni nemalonumai.

— Dar kas nors? — paklausė Leikas, nejuokais pereidamas į gynybą. Asmeninis jo gyvenimas buvo nuobodokas nuo tada, kai tapo našlys. Staiga ėmė tuo didžiuotis.

— Tiesą sakant, ne. Ponia Benčli, regis, gana pastovi ir labai miela palydovė.

— O, labai dėkui.

— Jus puls dėl abortų, bet nebūsite čia pirmas.

— Tai nuvalkiota tema. — Leikui pabodo su ja galynėtis: jis jau buvo už abortus, prieš abortus, tai nuolaidus, tai griežtas dėl reprodukcinių teisių, už laisvą pasirinkimą, už vaikus, pasisakydavo prieš moteris, buvo palaikomas feminisčių. Per savo keturiolika praleistų ant Kapitolijaus kalvos metų jis buvo vaikomas po tą minų lauką — abortų klausimą — ir sulig kiekvienu nauju strategijos posūkiu prarasdavo kraujo.

Abortai jo jau nebebaugino, bent šiuo metu. Kur kas daugiau kėlė nerimą tai, kad CŽV knaisiojasi po jo biografiją.

— Kaip dėl „Žaliojo Medžio“? — paklausė jis.

Tedis pamojavo dešine plaštaka, lyg tai būtų buvę niekai.

— Jau praėję dvidešimt metų. Nieko tuomet nenuteisė. Jūsų partneris bankrutavo ir buvo apkaltintas, bet prisiekusieji paleido jį laisvėn. Žinia, tai iškils; viskas iškyla. Bet jei atvirai, pone Leikai, tai mes laikysime dėmesį nukreiptą kitur. Tai, kad įšokate į rinkimų traukinį paskutinę akimirką, suteikia pranašumų. Spauda neturės pernelyg daug laiko purvui iškasti.

— Aš viengungis. Mes tik sykį esame išrinkę nevedusį prezidentą.

— Jūs našlys, buvote vyras labai mielos moters, kuri didžiai gerbta tiek čia, tiek savo gimtinėje. Tai nebus problema. Patikėkit manimi.

— Tad kas jums kelia nerimą?

— Niekas, pone Leikai. Ničniekas. Jūs rimtas kandidatas, labai didelė tikimybė, kad būsite išrinktas. Mes sukelsime problemas ir baimę, taip pat gausime pinigų.

Leikas vėl atsistojo, ėmė vaikštinėti po kambarį, glostydamasis plaukus, kasydamasis smakrą, stengdamasis praskaidrinti galvą.

— Turiu daug klausimų, — pagaliau tarė.

— Gal aš pajėgsiu į kai kuriuos atsakyti. Pasikalbėkime rytoj vėl čia pat tuo pačiu laiku. Gerai išsimiegokite ir viską apmąstykite, pone Leikai. Laikas — esminis dalykas, bet aš manau, kad žmogus turėtų gauti dvidešimt keturias valandas prieš padarydamas tokį sprendimą. — Ištaręs šiuos žodžius, Tedis netgi nusišypsojo.

— Puiki mintis. Leiskite man pagalvoti. Rytoj aš turėsiu atsakymą.

— Niekas neturi sužinoti apie šį nediduką mūsų pokalbį.

— Be abejo, ne.

3

Ploto prasme teisės biblioteka užėmė lygiai ketvirtadalį visos Tramblo bibliotekos kvadratūros. Ji buvo kampe, atskirta raudonų plytų ir stiklo sienos, skoningai pastatyta už mokesčių mokėtojų pinigus. Teisės bibliotekos viduje lentynos su gerokai nuskaitytomis knygomis stovėjo sugrūstos viena prie kitos, tarp kurių vos buvo likęs tarpas lankytojams prasisprausti. Palei sienas išdėstyti darbo stalai su rašomosiomis mašinėlėmis, kompiuteriais ir pakankama moksline griozdalyne, kad patalpa panėšėtų į bet kurios stambios firmos biblioteką.

Teisės biblioteką valdė Brolija. Žinoma, visiems kaliniams buvo leidžiama ja naudotis, bet egzistavo nerašyta taisyklė, kad skaitytojas turėjo gauti leidimą būti joje tam tikrą laiką. Galbūt netgi ne leidimą, tačiau iš anksto privalėdavo perspėti.

Teisėjas Džo Rojus Spaiseris iš Misisipės uždirbdavo keturiasdešimt centų per valandą, šluodamas grindis ir tvarkydamas stalus bei lentynas. Jis taip pat išnešdavo šiukšles ir apskritai buvo laikomas nepakeičiamu, kai gaudavo dorotis su tomis juodadarbiškomis pareigomis. Teisėjas Hetlis Bičas iš Teksaso buvo oficialusis šio skyriaus bibliotekininkas ir brangiausiai apmokamas — po penkiasdešimt centų už valandą. Pedantiškai rūpindamasis „savo tomais“, jis dažnai apsibardavo su Spaiseriu dėl jų priežiūros. Teisėjas Finas Jarberis, kadaise Kalifornijos aukščiausiojo teismo narys, gaudavo po dvidešimt centų už valandą kaip kompiuterių specialistas. Jo atlyginimas buvo žemiausias, nes tikrai mažai išmanė apie kompiuterius.

įprastą dieną visas trejetas teisės bibliotekoje praleisdavo nuo šešių iki aštuonių valandų. Jeigu koks nors Tramblo kalinys turėdavo juridinių problemų, jis paprasčiausiai susitardavo pasimatyti su vienu iš Brolijos ir aplankydavo šiuos mažuosiuose jų apartamentuose. Hetlis Bičas buvo nuosprendžių ir apeliacijų ekspertas. Finas Jarberis užsiėmė bankrotų, skyrybų ir paramos vaikams bylomis. Džo Rojus Spaiseris, neturėdamas jokio formalaus teisinio išsilavinimo, nesirinko griežtos specialybės. Nei tokios troško. Jis tvarkė apgaulių reikalus.