Джон Гришэм - Brolija

— Jūs skaitėte? — paklausė Bičas.

— Ne. Na, pirmyn!

Bičas pamažu išėmė laišką, paprasto balto popieriaus lapą, prirašytą glaustų per vieną intervalą pastraipų, kokios gaunamos rašant senoviška rašomąja mašinėle. Atsikrenkštė ir ėmė skaityti:

Brangusis Riki, tai padaryta. Negaliu tuo patikėti, bet aš tai padariau, man pavyko. Pasinaudojau taksofonu ir pašto perlaida, kad nieko nebūtų įmanoma susekti — manau, nepalikau pėdsakų. Kompanija, kurią pasiūlei Niujorke, nuostabi, labai diskretiška bei paslaugi. Prisipažinsiu atvirai, Riki, buvau velniškai išsigandęs. Užsisakyti gėjų kruizą — aš niekad apie tai net nedrįsau svajoti. Ir žinai ką? Tai suteikė atgaivos.

Aš taip didžiuojuosi savimi. Mudu turime atskirą kajutę, tūkstantis baksų už naktį, ir aš laukiu nesulaukiu tos akimirkos.

Bičas stabtelėjo ir bemaž išdidžiai žvilgtelėjo per akinių viršų į abu kolegas. Šie šypsojosi, mėgaudamiesi perskaitytais žodžiais.

Mes išplaukiame kovo dešimtąją, — skaitė jis toliau, — ir man kilo nuostabi mintis. Aš atvyksiu į Majamį devintąją, tad mes neturėsime laiko susieiti draugėn ir susipažinti . Susitikime laive, mūsų kajutėje. Aš būsiu ten pirma, užregistruosiu mus ir užsakysiu šampaną su ledu, paskui lauksiu tavęs. Argi nebus smagu , Riki? Tris dienas turėsime tik sau. Žinai, mudu neišeisime iš kajutės.

Bičas vos vos įstengė tramdyti šypseną ir kol kas jam tai kažkaip sekėsi, nes tuo pat metu su pasidygėjimu kratė galvą. Nedelsdamas skaitė toliau:

Aš labai sujaudintas dėl mūsų mažutės ekskursijos. Galiausiai nusprendžiau sužinoti, kas iš tikrųjų esu, ir tu suteikei man drąsos žengti pirmąjį žingsnį. Nors mudu nesame susitikę, Riki, nežinau, kaip aš tau kada nors atsidėkosiu... Būk geras, tučtuojau man atsakyk ir patvirtink raštu. Saugok save, Riki. Myliu . Kvinsas.

— Turbūt aš susivemsiu, — pasakė Spaiseris, tačiau nelabai įtikinamai: dar tiek daug reikėjo padaryti.

— Nagi papurtykime jį, — pasiūlė Bičas. Kiti du tuoj pat sutiko.

— Tai kiek paimsim? — paklausė Jarberis.

— Mažiausiai šimtą tūkstančių, — pareiškė Spaiseris. — Dviem jo šeimos kartoms priklausė bankai. Juk žinome, kad dar ir dabar jo tėvas dalyvauja versle, tad įsivaizduojate, kaip senis pasiustų, jeigu jo berniukas būtų išstumtas. Kvinsas jokiu būdu negali leistis išspiriamas iš pelningos vietelės, tad sumokės, kiek pareikalausime. Puiki situacija.

Bičas jau užsirašinėjo. Taip pat ir Jarberis. Spaiseris ėmė žingsniuoti po kambarėlį it lokys, tykantis grobio. Mintys sruvo galvon pamažu, — kalba, nuomonės, strategija, — bet netrukus laiškas buvo suredaguotas.

Bičas perskaitė jo apmatus:

Brangusis Kvinsai, kaip buvo miela gauti tavo sausio keturioliktosios laišką. Esu toks laimingas, kad užsirašei į gėjų kruizą . Skamba žavingai. Tik viena problemėlė. Aš negalėsiu tuo pasinaudoti dėl poros priežasčių. Viena ta, kad būsiu laisvas tik po kelerių metų.

Aš sėdžiu kalėjime, o ne klinikoje, kurioje gydoma nuo narkotikų. Ir nesu gėjus, anaiptol. Turiu žmoną ir du vaikučius, ir kaip tik dabar jiems finansiškai sunkus metas, nes aš čia sėdžiu ir negaliu jų išlaikyti . Štai kur pasireiškia tavo vaidmuo, Kvinsai. Man reikia šiek tiek tavo pinigų. Noriu šimto tūkstančių dolerių. Galime juos pavadinti pinigais už tylėjimą. Atsiųsk juos, ir aš užmirštu tą Rikio reikalą, gėjų kruizą , ir niekas Beikerse, Ajovoje, niekad nieko nesužinos. Nei tavo žmona, nei vaikai, tėvas, nei visa jūsų turtuolių giminė niekad nesužinos apie Rikį. Jeigu neatsiųsi pinigų, aš užtvindysiu jūsų miestuką mudviejų laiškų kopijomis... Tai vadinama prievartavimu, Kvinsai, ir tu įkliuvai. Tai žiauru , žema ir nusikalstama, bet aš nesuku sau galvos. Man reikia pinigų, o tu jų turi.

Bičas nutilo ir apsidairė, laukdamas pritarimo.

— Gražu, — tarė Spaiseris, mintyse jau leisdamas grobį.

— Bjauru, — metė Jarberis. — Tačiau kas, jeigu jis nusižudys?

— Abejoju, — pasakė Bičas.

Jie darsyk perskaitė laišką, paskui ėmė svarstyti, ar gerai pasirinktas laikas. Nė žodžiu neužsiminė apie savo apgaulių neteisėtumą ar bausmę, jeigu įkliūtų. Tokias diskusijas buvo palikę ramybėje jau prieš daug mėnesių, kai Džo Rojus Spaiseris įtikino anuodu prisidėti priėjo. Rizika buvo menka, palyginti su galimu pelnu. Mažai tikėtina, kad kvinsai, kurie leidžiasi įviliojami į spąstus, bėgs į policiją ir skųsis, jog yra prievartaujami.

Tačiau jie dar nieko nepapurtė. Susirašinėjo su tuzinu ar apie tiek potencialių aukų, iš kurių visos — pusamžiai vyrai, padarę klaidą ir atsiliepę į štai tokį paprastą skelbimėlį:

NBV 3, virš 20-ies, ieško malonaus ir diskretiško per 40 ar 50 m . pono, su kuriuo norėtų susirašinėti.

Vienas skelbimukas smulkiu šriftu gėjų žurnalo pažinčių skyrelyje užderėjo šešiasdešimtimi atsakymų; Spaiseriui buvo pavesta atsijoti niekalą ir nustatyti turtingus taikinius. Iš pradžių šis darbas jam pasirodė šlykštus, paskui ėmė linksminti. Dabar tai buvo verslas, nes jie ketino išgauti šimtą tūkstančių baksų iš visai nekalto žmogaus.

Jų advokatas pasiims trečdalį — tai įprasta pelno nuorėža, tačiau vis tiek procentai gniuždantys. Bet kito pasirinkimo jie neturi: jisai svarbiausias jų nusikalstamo lošimo dalyvis.

Jie darbavosi prie laiško Kvinsui valandą, paskui nusprendė naktį viską dar gerai permąstyti ir galutinį variantą sukurpti rytoj. Turėjo dar vieną laišką iš žmogaus, pasivadinusio Huverio slapyvardžiu. Tai buvo antras jo laiškas, parašytas Persiui, ir per keturias pastraipas kliedintis apie paukštelių stebėjimą. Jarberis būsiąs priverstas pastudijuoti paukščius, prieš parašydamas atsakymą kaip Persis ir dėdamasis labai besidomintis šia tema. Matyt, Huveris bijojosi dargi savo šešėlio. Neatskleidė nieko asmeniška apie save, laiške nebuvo ničnieko, kas kvepėtų pinigais.

Reikia dar šiek tiek atleisti valą, nusprendė Brolija. Sapalioti apie paukštelius, paskui pabandyti pastūmėti prie fizinės draugystės temos. Jeigu Huveris neužkibs ant užuominos ir jeigu nieko neatskleis apie savo finansinę padėtį, tuomet teks jį palikti ramybėje.

Kalėjimų valdyboje Tramblas oficialiai buvo vadinamas kolonija. Toks apibrėžimas reiškė, kad apie teritoriją nebuvo nei tvorų, nei spygliuotos vielos, nei stebėjimo bokštų, nei sargybinių su šautuvais, tik ir tykančių sučiupti bėglius. Kolonija reiškė minimalią apsaugą, tad bet kuris kalinys galėdavo paprasčiausiai išeiti, jei kildavo toks noras. Tramble jų kalėjo tūkstantis, bet mažai kas iš jo pasišalindavo.

Čia buvo geriau nei daugelyje valdiškų vidurinių mokyklų. Miegamieji su oro kondicionavimu, švari valgykla, visavertis maistas tris kartus per dieną, sunkumų kilnojimo salė, biliardinė, kortos, mini tenisas, krepšinis, tinklinis, bėgiojimo takelis, biblioteka, koplyčia, etatiniai dvasininkai, socialinės rūpybos darbuotojai, neribojamos lankymo valandos.

Geresnio už Tramblą ir nerastum kaliniams, kurie visi buvo priskiriami mažos rizikos kategorijai. Aštuoniasdešimt procentų sėdėjo už nusikaltimus dėl narkotikų. Apie keturiasdešimt procentų buvo apiplėšę bankus, nieko nesužeisdami ir netgi neišgąsdindami. Likusieji priklausė tarnautojams, kurių nusikaltimai rikiavosi nuo smulkių apgavysčių iki daktaro Loido, chirurgo, kurio biuras per du dešimtmečius išviliojo iš valstybinio pagyvenusiųjų žmonių medicinos draudimo 6 milijonus dolerių.