Джон Гришэм - Brolija

Griežtos taisyklės draudė Brolijai imti atlygį už savo teisinę veiklą, tačiau griežtos taisyklės nedaug ką reiškė. Vis dėlto jie buvo nuteistieji nusikaltėliai, ir, jeigu pasitaikydavo proga patylom užsidirbti grynųjų iš šalies, niekas neprieštaraudavo. Pelningiausia sritis buvo nuosprendžiai. Maždaug ketvirtadalis kalinių, patekusių į Tramblą, buvo klaidingai nuteisti. Bičas galėdavo pernakt peržiūrėti protokolus ir rasti juose spragų. Vos prieš mėnesį jis nurėžė ketverius metus nuo nuosprendžio jaunikaičiui, kuriam buvo paskirta penkiolika. Giminės sutiko mokėti; ir Brolija uždirbo 5000 dolerių — didžiausią iki šiol honorarą. Per jų advokatą Neptjun Byče Spaiseris suveikė atidaryti slaptą indėlio sąskaitą. Teisės bibliotekos gale už lentynų ir vos matomas iš pagrindinės patalpos glaudėsi ankštas pasitarimų kambarėlis. Jo durys buvo įstiklintos, tačiau niekas nepasivargindavo pažvelgti vidun. Brolija ten pasitraukdavo tylių reikalų aptarti. Vadino jį savo kabinetu.

Spaiseris ką tik buvo susitikęs su jų advokatu ir gavęs paštą — keletą išties gerų laiškų. Jis uždarė duris ir išėmė iš aplanko voką. Pamosikavo juo prieš Bičą ir Jarberį, kad šie pamatytų.

— Geltonas, — tarė jis. — Argi ne miela? Tai Rikiui.

— Nuo ko? — paklausė Jarberis.

— Nuo Kerčio iš Dalaso.

— Bankininko? — pagyvėjo Bičas.

— Ne, Kerčiui priklauso juvelyrinės parduotuvės. Klausykitės. — Spaiseris išlankstė laišką, taip pat parašytą ant švelnaus geltono laiškinio popieriaus. Jis nusišypsojo, atsikrenkštė ir ėmė skaityti: Brangusis Riki , Tavo sausio aštuntosios laiškas pravirkdė mane. Perskaičiau ji tris kartus. Vargšas berniuk. Kodėl jie tave ten laiko?

— Kur jis? — paklausė Jarberis.

— Rikis uždarytas prabangiame reabilitacijos centre, už kurį moka jo turtingas dėdė. Išbuvo ten metus, yra jau švarus ir visiškai reabilituotas, tačiau pabaisos, kurie vadovauja tam centrui, iki balandžio nesutinka jo išleisti, nes gauna dvidešimt tūkstančių dolerių per mėnesį iš to turtingo dėdės, kuris paprasčiausiai trokšta, kad vyrukas ten liktų uždarytas, ir nenori siųsti nė kiek kišenpinigių smulkioms išlaidoms. Ar ką nors prisimenat?

— Taip, dabar jau prisimenu.

— Jūs padėjote sukurti fiktyvią istoriją. Galiu tęsti?

— Prašom.

Spaiseris skaitė toliau:

Mane ima pagunda pačiam nuskristi ten ir susitikti su tais bjauriais žmonėmis. O tavo dėdė, koks jis nelaimėlis! Jo tipo turtuoliai tariasi galį tik siųsti pinigus ir daugiau į nieką nesikišti. Kaip tau pasakojau , mano tėvas buvo gana pasiturintis ir vis tiek nelaimingiausias žmogus , koki kada nors pažinojau. Žinoma, jis man pirkdavo dalykus , kurie buvo laikini ir nieko nereikšdavo, kai išnykdavo. Bet jis neturėjo nė valandėlės laiko man . Buvo pasiligojęs , visai kaip tavo dėdė. įdėjau tūkstančio dolerių čekį, jeigu tau prireiktų ko nors iš jūsiškės parduotuvės... Riki , nekantrauju išvysti tave balandį . Esu pasakęs savo žmonai, kad šį mėnesį Orlande vyks tarptautinė deimantų paroda, bet ji visai nenori ten manęs lydėti.

— Balandį? — pasitikslino Bičas.

— Taip. Rikis neabejoja, kad balandį bus išleistas.

— Kaip miela, — nusišypsojo Jarberis. — O Kertis turi žmoną ir vaikučių?

— Kerčiui penkiasdešimt aštuoneri, turi tris suaugusius vaikus ir du vaikaičius.

— Kur čekis? — paklausė Bičas.

Spaiseris pasklaidė laiško lapus ir stabtelėjo prie antro puslapio:

Turime būti tikri , kad Orlande galėsi su manimi susitikti , — perskaitė jis. — Ar esi įsitikinęs , kad balandį pagaliau tave paleis? Prašau man parašyti . Nuolat apie tave galvoju. Esu rašomojo stalčiuje pasislėpęs tavo nuotrauką, ir kai pažvelgiu į tavo akis , žinau , kad mudu turime būti kartu.

— Neskanu, neskanu, neskanu, — pakomentavo Bičas vis dar šypsodamasis. — Ir jis iš Teksaso.

— Neabejoju, kad Teksase daug lipšnių berniukų, — įsiterpė Jarberis.

— O Kalifornijoje jų nėra?

— Visą kita vien sentimentalūs niekai, — toliau kalbėjo Spaiseris, greitomis perbėgdamas akimis laišką. Turėsime dar ganėtinai laiko perskaityti jį vėliau. — Iškėlęs parodė kolegoms 1000 dolerių čekį. Tinkamu laiku šis bus patylom išgabentas ir perduotas advokatui, kuris perves pinigus į jų slaptąją sąskaitą.

— Kada jį papurtysime? — paklausė Jarberis.

— Apsikeiskime dar keliais laiškais. Rikiui reikia patirti daugiau vargo.

— Gal kuris iš sargųjį sumuštų ar ką nors tokio panašaus? — pasiūlė Bičas.

— Pas juos ten nėra sargų, — atsakė Spaiseris. — Tai speciali reabilitacijos klinika, prisimenat? Jie turi konsultantus.

— Betgi ten griežto režimo įstaiga, ar ne? O tai reiškia vartus ir tvoras, tad tikrai ten turi būti vienas kitas apsaugininkas. Kas, jeigu Rikis būtų užpultas duše arba rūbinėje kokio nors galvijo, užsigeidusio jo kūno?

— Tai negali būti seksualinis užpuolimas, — pasakė Jarberis. — Ko gero, išgąsdintų Kertį. Šis dar pamanytų, kad Rikis pasigavo kokią ligą ar panašiai.

Taigi vyrai fiktyvią istoriją tęsė dar kelias minutes, kol kūrė daugiau negandų vargšui Rikiui. Jo nuotrauka buvo paimta iš vieno kartu kalinčio vyrioko žurnalų komplekto, paskui jų advokato nukopijuota ir išsiuntinėta daugiau nei tuzinui susirašinėjimo bičiulių po visą Šiaurės Ameriką. Fotografijoje šypsojosi koledžo absolventas su tamsiai mėlyna apranga, — akademine kepuraite ir mantija, — laikantis rankoje diplomą, labai dailus jaunikaitis.

Nuspręsta, kad Bičas kelias dienas pasidarbuosiąs prie naujos istorijos, paskui parašysiąs kito laiško Kerčiui apmatus. Bičas tapo Rikiu, ir šiuo metu jų pramanytasis kenčiantis vaikinukas rašė sakmes apie savo vargus aštuoniasdešimčiai skirtingų atjaučiančių sielų. Teisėjas Jarberis tapo Persiu — jaunikaičiu, taip pat uždarytu už narkotikus, bet dabar švaraus ir besidairančio pagyvenusio turtingo dėdulės, su kuriuo galėtų prasmingai praleisti laiką. Persis buvo užmetęs penketą meškerių ir dabar pamažėle jas vyniojo.

Džo Rojus Spaiseris nemokėjo itin gerai rašyti. Todėl koordinavo apgaules, padėjo kurti fiktyvias istorijas, žiūrėjo, kad jose neįsiveltų klaidų, ir susitikinėjo su advokatu, kuris atgabendavo korespondenciją. Ir jis tvarkė pinigus.

Dabar išsitraukė iš kišenės dar vieną laišką ir paskelbė:

— O šis, gerbiamieji, nuo Kvinso.

Viskas tartum sustingo, kol Bičas ir Jarberis spoksojo į laišką. Kvinsas buvo turtingas bankininkas nedideliame Ajovos miestuke, sprendžiant iš šešeto laiškų, kuriais jis ir Rikis apsimainė. Kaip ir kitus, jie surado jį per pažinčių skelbimų skyrelį gėjų žurnale, šiuo metu paslėptame teisės bibliotekoje. Jis užkibo iš antro karto; pirmasis bandymas sukėlė įtarimą, todėl auka nusirovė nuo kabliuko. Paties Kvinso fotografija buvo momentinė nuotrauka, padaryta prie ežero: be marškinių, pilvotas, liesų rankų, pradedančiais plikti nuo kaktos plaukais, kaip tatai atsitinka penkiasdešimt vienerių metų amžiuje, aplinkui iš visų pusių šeimynykščiai. Fotografija buvo prasta, be abejo, Kvinso parinkta todėl, kad būtų sunku jį atpažinti, jeigu kas nors bandytų tai padaryti.

— Gal norėtum perskaityti, drauguži Riki? — paklausė Spaiseris, paduodamas laišką Bičui. Šis jį paėmė ir pasižiūrėjo į voką. Paprastas baltas, be atgalinio adreso, raidės spausdintos mašinėle.