Джон Гришэм - Brolija

Juodu sėdėjo vienas priešais kitą, skiriami labai ilgo stalo, kuris tęsėsi iki kambario galo, kur plati balta siena atstojo ekraną. Po trumpų įžanginių žodžių Tedis nuspaudė mygtuką, ir pasirodė kitas veidas. Dar vienas mygtukas — ir šviesos priblėso. Leikui tai patiko — tik spustelk mygtuką, ir bemat sušvinta aukštos kokybės vaizdas. Be abejo, kambaryje instaliuota tiek elektroninio šlamšto, jog šio pakaktų sekti jo pulsui trisdešimties pėdų atstu.

— Atpažįstate jį? — paklausė Tedis.

— Galbūt. Regis, esu matęs tą veidą anksčiau.

— Tai Natlis Čenkovas. Buvęs generolas. Dabar narys to, kas likę iš rusų parlamento.

— Taip pat žinomas kaip Natis, — didžiuodamasis pasakė Leikas.

— Tai jis. Kietos linijos komunistas, turi artimus ryšius su kariškiais, šviesaus proto, didžiulis egoistas, itin ambicingas, nuožmus, taigi kaip tik šiuo metu — pavojingiausias pasaulyje žmogus.

— Aš to nežinojau.

Blykst — ir šit kitas veidas, šįsyk it nukaltas iš akmens po neskoninga kariška paradine kepure.

— Tai Jurijus Golcinas. Antrasis pagal rangą vadovybėje to, kas likę iš rusų armijos. Čenkovas ir Golcinas puoselėja didžius planus. — Vėl blykst — ir sušvinta dalies Rusijos šiauriau Maskvos žemėlapis. — Jie kaupia šiame regione ginkluotės atsargas, — paaiškino Tedis. — Po teisybei, tai vagia iš savęs pačių, apiplėšinėja Rusijos armiją, tačiau — ir tatai svarbiau — supirkinėja ir juodojoje rinkoje.

— Iš kur jų pinigai?

— Iš visur. Jie maino naftą į Izraelio radarus. Prekiauja narkotikais ir per Pakistaną superka kiniškus tankus. Čenkovas turi glaudžių ryšių su kai kuriais mafioziais, vienas iš jų neseniai nusipirko Malaizijoje fabriką ir ten jie gamina ne ką kita, o kaip tik kovinius automatus. Tai labai sudėtinga. Čenkovas turi galvą, labai aukštas jo protinių gabumų koeficientas. Ko gero, jis genijus.

Genijus buvo Tedis Meinardas, ir jeigu jisai suteikia tokį titulą kitam, tuomet kongresmenas Leikas tikrai juo tiki.

— Tad kas gi bus užpultas?

Tedis nuleido klausimą negirdom, nes nebuvo dar pasirengęs į jį atsakyti.

— Pažiūrėkite į Vologdą. Tai penki šimtai mylių į rytus nuo Maskvos. Praeitą savaitę mes atsekėme iki tenykščių sandėlių šešiasdešimtį „Vetrovų“. Kaip jūs žinote, „Vetrovai“...

— Mūsiškių sparnuotųjų „Tomahaukų“ atitikmenys, tačiau dviem pėdomis ilgesni.

— Visai teisingai. Per pastarąsias devyniasdešimt dienų iš viso jie ten perkėlė tris šimtus. Matote Ribinską, kiek pietryčiau nuo Vologdos?

— Žinomas dėl savo plutonio.

— Taip, ten jo tonos. Užtektų pagaminti dešimčiai tūkstančių branduolinių galvučių. Čenkovas ir Golcinas su savo žmonėmis kontroliuoja visą sritį.

— Kontroliuoja?

— Taip. Per regiono mafiozių tinklą ir vietinius armijos dalinius. Čenkovas turi ten parengtų savo žmonių.

— Parengtų kam?

Tedis nuspaudė mygtuką, ir sienoje vaizdas išnyko. Bet šviesos liko pritemdytos, tad kai jis prašneko iš anapus stalo, kalbėjo bemaž iš patamsio:

— Smūgis tyko čia pat už kampo, pone Leikai. Pildosi mūsų niūriausi nuogąstavimai. Visos rusų visuomenės ir kultūros pusės pleišėja, griūva. Demokratija — juokas. Kapitalizmas — košmaras. Mes manėme, kad galėsime makdonaldizuoti tą prakeiktą vietą, o išėjo katastrofa. Darbininkams nemokama, o šie laimingi, kad turi darbą. Dvidešimt procentų jo neturi. Vaikai miršta, nes nėra vaistų. Taip pat ir nemažai suaugusiųjų. Dešimt procentų gyventojų benamiai. Dvidešimt procentų — alkani. Kasdien padėtis vis blogėja. Šalį plėšia mafioziai. Manome, kad pavogta ir išgabenta iš šalies mažų mažiausiai penki šimtai milijardų dolerių. Ir priekyje nematyti jokių prošvaisčių. Labai patogus metas naujam stipriam žmogui — naujam diktatoriui, pažadėsiančiam vesti žmones atgal į stabilumą. Šalis šaukiasi vado, ir ponas Čenkovas nusprendė, kad tai kaip tik jam.

— Ir jis turi armiją.

— Taip, turi armiją, ir tai visa, ko reikia. Perversmas įvyks be kraujo, nes žmonės tam pasirengę. Jie išbučiuos Čenkovą. Šis vadovaus paradui Raudonojoje aikštėje ir mes mums, Jungtinėms Valstijoms, iššūkį stoti jam skersai kelio. Mes vėl liksime blogiukai.

— Taigi grįžta šaltasis karas... — sumurmėjo Leikas ir nebaigęs nutilo.

— Nieko jame nebus šalta. Čenkovas trokšta plėstis, susigrąžinti senąją Sovietų Sąjungą. Jam žūtbūt reikia pinigų, tad jis paprasčiausiai juos pasiims žemės, gamyklų, naftos, grūdų pavidalu. Sukurstys nedidelius regioninius karus, kuriuos lengvai laimės. — Pasirodė kitas žemėlapis. Leikui buvo pristatyta Pirmoji naujos pasaulio tvarkos stadija. Tedis nieko neslėpė. — Spėju, jis atsigręš į Baltijos valstybes, nuvers vyriausybes Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir t. t. Paskui imsis senojo Rytų bloko ir sudarys sandėrį su kai kuriais iš tenykščių komunistų.

Kongresmenas bežadis stebėjo Rusijos ekspansiją. Tedžio pranašystės buvo itin tikros, itin tikslios.

— O kaip dėl Kinijos? — paklausė Leikas.

Bet Tedis dar nebaigė su Rytų Europa; spragtelėjo mygtuką, ir žemėlapis pasikeitė.

— Štai kur mes būsime įtraukti.

— Lenkija?

— Taip. Visados ji. Lenkija dabar NATO narė nežinia dėl kokių sumautų priežasčių. Tik įsivaizduokite. Lenkija pasirašo, kad saugos mus ir Europą. Čenkovas konsoliduos ankstesniąją Rusijos teritoriją ir nukreips godų žvilgsnį į vakarus. Kaip ir Hitleris, tik šis žvelgė į rytus.

— Kodėl jam reikėtų Lenkijos?

— Kodėl Hitleriui reikėjo Lenkijos? Lenkija buvo tarp jo ir Rusijos. Jis nekentė lenkų ir buvo pasirengęs pradėti karą. Čenkovui nusispjaut į Lenkiją, jis tik nori ją kontroliuoti. Ir nori sugriauti NATO.

— Negi sutiktų rizikuoti trečiuoju pasauliniu karu?

Nuspausti visi mygtukai; ekranas vėl tapo siena, užsižiebė

šviesos. Audiovizualinė paskaita baigėsi, atėjo metas dar rimtesniam pokalbiui. Skausmas sugriebė Tedžio kojas, ir jis nejučia susiraukė.

— Negaliu nieko atsakyti, — tarė. — Mes žinome daug, bet nežinome, ką žmogus galvoja. Jis veikia labai patylom, paskirsto žmones po vietas, viską rengia iš anksto. Suprantate, tai nėra visiškai netikėta.

— Žinoma, ne. Pastaruosius aštuonerius metus esame turėję tokių scenarijų, bet visados būdavo viltis, kad to neįvyks.

— Dabar vyksta, kongresmene. Kol mudu šnekamės, Čenkovas ir Golcinas šalina savo priešininkus.

— Kiek dar liko laiko?

Tedis vėl pasimuistė po antklode, pabandė pakeisti padėtį, kad skausmas liautųsi.

— Sunku pasakyti. Jeigu jis apsukrus, o veikiausiai toks ir yra, palauks, kol kils gatvių riaušės. Manau, po metų Natis Čenkovas bus įžymiausias pasaulio žmogus.

Po metų, tarė sau Leikas, lyg ką tik būtų išgirdęs savo paties mirties nuosprendį.

Stojo ilga tyla — jis mąstė apie pasaulio pabaigą. Tedis, žinoma, netrukdė. Paširdžiuos seniokui gerokai palengvėjo. Leikas jam labai patiko. Iš tiesų buvo dailus, aiškiai dėstantis mintis, protingas. Jie vykusiai pasirinko.

Jis galėtų būti tinkamas kandidatas.

Dar po puodelio kavos ir telefono skambučio, į kurį Tedis turėjo atsiliepti, — skambino viceprezidentas, — juodu vėl atnaujino posėdėlį ir kalbėjosi toliau. Kongresmenas buvo pamalonintas, kad Tedis nepagaili jam tiek daug laiko. Rusai ateina, tačiau Tedis atrodė išties ramus.

— Nereikia jums aiškinti, kokie nepasirengę mūsų kariškiai, — pasakė jis rimtai.

— Nepasirengę kam? Karui?