Джон Гришэм - Brolija

Tie abu mirė. Automobilis, kurį vairavo Bičas, priklausė jaunai damai, kuri nebuvo jo žmona. Ji aptikta priekinėje sėdynėje per girta, kad pajėgtų pati eiti.

Jį įgrūdo kalėjiman dvylikai metų.

Džo Rojus Spaiseris, Finas Jarberis, Hetlis Bičas. Žemesnysis Šiaurės Floridos teismas Tramble — lengvojo režimo federaliniame kalėjime be tvorų, be sargybos bokštelių, be spygliuotos vielos — labiau buvo žinomas Brolijos vardu. Jeigu jums reikia atlikti bausmę, atlikite ją pagal federalinę teisę ir tokioje vietoje kaip Tramblas.

— Ar teisime jį už akių? — paklausė Spaiseris Bičą.

— Ne, atidedam iki kitos savaitės.

— Gerai. Nemanau, kad jis kur nors dings.

— Prieštarauju, kad būtų atidėta, — riktelėjo iš minios Magruderis.

— Deja, — atšovė Spaiseris, — atidedama iki kitos savaitės.

Magruderis pašoko kaip įgeltas.

— Jau trečią kartą atidedate! Aš ieškovas. Padaviau jį į teismą. O kassyk, kai byla įtraukiama į sąrašą nagrinėti, jis pabėga ligoninėn.

— Dėl ko judu teisiatės? — paklausė Spaiseris.

— Dėl septyniolikos dolerių ir dviejų žurnalų, — paslaugiai įsikišo T. Karlas.

— Tiek daug, a? — nusistebėjo Spaiseris. Septyniolika dolerių Tramble visada gresia teismu.

Finui Jarberiui jau pakyrėjo. Viena ranka jis pasikasė susivėlusią žilą barzdą, o kitos ilgais nagais perbraukė per stalą. Paskui iškišo kojų pirštus, garsiai juos pabrūžindamas į grindis įgudusiais vos pastebimais judesiais, kurie veikė nervus. Aname savo gyvenime, kai buvo tituluojamas „ponu vyriausiuoju Kalifornijos aukščiausiojo teismo teisėju“, jis dažnai pirmininkaudavo, avėdamas odinėmis klumpėmis be kojinių, kad nuobodžių žodinių ginčų metu galėtų pramankštinti kojų pirštus.

— Atidedama, — pasakė ir jis.

— Pavėluotas teisingumas — paneigtas teisingumas, — iškilmingai pareiškė Magruderis.

— Kaip originalu! — atkirto Bičas. — Dar viena savaitė, ir teisime Šnaiterį už akių.

— Nutarta, — neleidžiančiu prieštarauti tonu pasakė Spaiseris. T. Karlas padarė žymą bylų sąraše. Supykęs Magruderis atsisėdo. Jis padavė skundą Žemesniajam teismui, įteikdamas T. Karlui vieno puslapio santrauką, kuo kaltinąs Šnaiterį. Tik vieno puslapio. Brolija nepakęsdavo popierizmo. Tik vienas puslapis, ir tave išklauso teisme. Šnaiteris atsakė šešiais puslapiais užgauliojimų, kuriuos visus T. Karlas be ceremonijų išbraukė.

Laikytasi paprastų taisyklių. Trumpi pareiškimai. Jokių papildomų dokumentų. Greitas teisingumas. Nuosprendžiai priimami vietoje ir įpareigojantys abi puses, atsidavusias teismo jurisdikcijai. Jokių apeliacijų, — mat nebuvo kur jų siųsti. Liudytojų neversdavo prisiekti, kad sakys tik tiesą. Melas buvo visiškai tikėtinas. Šiaip ar taip, juk čia kalėjimas.

— Kas toliau? — paklausė Spaiseris.

T. Karlas sekundėlę padelsė, paskui perskaitė:

— Švilpio byla.

Staiga salė akimirksniu nuščiuvo, paskui plastikinės valgyklos kėdės vieningai ir velniškai bildėdamos pasistūmė priekin. Kaliniai jas stumdė ir brūžino į grindis, kol T. Karlas paskelbė:

— Užteks, jūs jau ganėtinai arti!

Žiūrovai atsidūrė mažiau nei per dvidešimtį pėdų nuo teisėjų stalo.

— Privalu laikytis tvarkos! — pareiškė jis.

Švilpio byla Tramble brendo mėnesius. Švilpis buvo jaunas Volstrito apgavikas, mulkindavęs kai kuriuos turtingus klientus. Jis niekada nepateikė ataskaitos už keturis milijonus dolerių, ir buvo kalbama, kad Švilpis paslėpęs juos užsienyje ir valdo iš Tramblo. Jam dar likę sėdėti šešerius metus, o kai bus lygtinai paleistas, turės mažne keturiasdešimt. Plačiai laikytasi nuomonės, kad vyrukas ramiausiai atsėdės savo terminą ir vieną nuostabią dieną, kai išeis laisvėn, nuosavu reaktyviniu išskris į pakrantę, kur jo laukia pinigai.

Viduje, tarp kalėjimo sienų, ši legenda vis stiprėjo iš dalies todėl, kad Švilpis buvo užsidaręs, su niekuo nebendravo ir kasdien ilgas valandas praleisdavo studijuodamas finansines ataskaitas, technines diagramas bei skaitydamas nesuprantamus ekonomikos leidinius. Netgi kalėjimo viršininkas mėgino jį palenkti, kad pasidalytų biržos tendencijomis.

Toks buvusysis teisininkas, žinomas Sukčiaus pravarde, kažkokiu būdu prisigretino prie Švilpio ir nežinia kaip jį įtikino pasidalyti nors mažutėlaičiu patarimėliu su investicijų klubu, kuris kartą per savaitę rinkdavosi kalėjimo koplyčioje. Dabar klubo vardu Sukčius teisėsi su Švilpiu dėl apgavystės.

Sukčius krito į liudytojo kėdę ir pradėjo dėstyti savo reikalą. Čia visada apsieidavo be įprastų procedūros taisyklių ir parodymų, tad tiesa išaiškėdavo greitai, kad ir kokį pavidalą ji galėtų įgyti.

— Taigi aš nueinu pas Švilpį ir klausiu, ką jis manąs apie „ValueNow“, naują internetinę tiesioginio ryšio kompaniją, apie kurią skaičiau Forbese , — paaiškino Sukčius. — Ji buvo beišgarsėjanti, ir man patiko idėja, kuria kompanija rėmėsi. Švilpis pažadėjo, kad pasidomės dėl manęs apie ją. Tačiau nesulaukiau jokių žinių. Tuomet aš vėl nuėjau pas jį ir klausiu: „Ei, Švilpi, kaip dėl “ValueNow“?“ O jis pasakė manąs, jog tai solidi kompanija ir kad jos akcijos iškils ligi dangaus.

— Aš taip nesakiau, — skubiai įsiterpė Švilpis. Sudėjęs rankas ant priekyje stovinčios kėdės, jisai sėdėjo pats vienas kitoje salės pusėje.

— Taip, sakei.

— Nesakiau.

— Šiaip ar taip, aš sugrįžtu į klubą ir pasakau jiems, kad Švilpis aukštai vertina sandėrį, tad mes nusprendžiame nusipirkti šiek tiek „ValueNow“ akcijų. Bet vyrukai negali nusipirkti, nes pasiūla nutraukta. Aš vėl nudrožiu antai pas Švilpį ir sakau: „Klausyk, Švilpi, kaip manai, ar negalėtum spustelti kai kurių savo bičiukų Volstrite, kad šie padėtų mums įsigyti keletą „ValueNow“ akcijų?“ Ir Švilpis atsakė manąs, jog galįs tai padaryti.

— Melas, — neiškentė Švilpis.

— Ramiau, — sudraudė teisėjas Spaiseris, — gausi progą pasisakyti.

— Jis meluoja, — spyrėsi Švilpis, tarsi galiotų kokios nors taisyklės prieš melą.

Jeigu Švilpis ir turėjo pinigų, niekad to negalėjai žinoti, bent čionai, viduje. Jo aštuonių iš dvylikos pėdų kamera buvo tuščia, neskaitant šūsnių finansinių leidinių. Nei stereogrotuvo, nei ventiliatoriaus, nei cigarečių — ničnieko iš tų įprastų vertingų dalykų, kuriuos įsigyja bemaž visi. Tai tik dar labiau prisidėjo prie legendos. Jis buvo laikomas šykštuoliu, keistu žmogeliu, taupančiu kiekvieną centą ir, be abejo, viską slepiančiu užsieniuose.

— Vis dėlto, — kalbėjo toliau Sukčius, — mes nusprendėme rizikuoti, dėdami dideles viltis į „ValueNow“. Mūsų strategija buvo likviduoti turimas akcijas ir konsoliduotis.

— Konsoliduotis?! — perklausė teisėjas Bičas. Sukčius kalbėjo nelyginant akcijų paketo valdytojas, disponuojantis milijardais.

— Taip, konsoliduotis. Pasiskolinome, kiek galėjome, iš draugų ar giminių ir surinkome netoli tūkstančio baksų.

— Tūkstantį baksų, — pakartojo teisėjas Spaiseris. Visai neblogai kaip dėl vidaus veiklos. — Na, ir kas toliau nutiko?

— Aš tenai Švilpiui pasakiau, kad mes pasirengę veikti. Ar jis galėtų gauti mums akcijų? Tatai buvo antradienį. Akcijų pasiūla buvo numatyta penktadienį. Švilpis pasakė: jokių problemų. Turįs „Goldman Sux’e“ ar kažkurioje panašioje vietoje bičiulį, kuris galėtų mumis pasirūpinti.

— Melas! — metė Švilpis per salę.

— Aš turiu liudytoją.

— Ką tokį? — paklausė teisėjas Spaiseris.