Джон Гришэм - Brolija

— Galbūt. Jeigu būsime nepasirengę, tikrai galėtume sulaukti karo. Jeigu būsime stiprūs, jo išvengsime. Kaip tik šiuo metu Pentagonas būtų nepajėgus padaryti tai, ką padarė 1991-aisiais per Persijos įlankos karą.

— Mūsų parengtis septyniasdešimties procentų, — autoritetingai pareiškė Leikas. Tai buvo jo sritis.

— Septyniasdešimt procentų mums atneš karą, pone Leikai. Karą, kurio mes nepajėgūs laimėti. Čenkovas leidžia naujai ginkluotei kiekvieną skatiką, kurį tik geba pavogti. O mes apkarpome biudžetus ir silpniname savo ginkluotąsias pajėgas. Norime spaudinėti mygtukus ir leisti gudrias bombas, kad nebūtų pralieta nė lašo amerikietiško kraujo. Čenkovas turės du milijonus alkanų kareivių, trokštančių kovoti ir, jeigu prireiks, — numirti.

Valandėlę Leiką apėmė pasididžiavimas. Jis turėjo drąsos balsuoti prieš paskutinįjį biudžeto projektą, nes šiame buvo numatyta sumažinti karines išlaidas. Jo gimtosios Arizonos žmones tai suerzino.

— Ar dabar negalite demaskuoti Čenkovo? — paklausė jis.

— Ne. Jokiu būdu. Mes turime puikią žvalgybą. Jeigu dabar sureaguosime, jisai supras, kad žinome. Tai šnipų žaidimas, pone Leikai. Per anksti iš Čenkovo daryti pabaisą.

— Tai koks jūsų planas? — drąsiai paklausė Leikas. Vis dėlto pernelyg įžūlu klausti Tedį apie jo planus. Susitikimas savo tikslą pasiekė. Dar vienas kongresmenas buvo pakankamai supažindintas su padėtimi. Bet kurią akimirką Leikas galėjo būti paprašytas pasišalinti, idant būtų pakviestas vidun kokio nors kito komiteto pirmininkas.

Tačiau Tedis turėjo didelių planų ir nekantravo su jais pasidalyti.

— Po dviejų savaičių pirminiai rinkimai Niu Hampšyre. Turime keturis respublikonus ir tris demokratus, kurie visi kalba tą patį. Nė vienas kandidatas nenori didinti gynybos išlaidų. Stebuklų stebuklas, mūsų biudžetas perteklinis, todėl kiekvienas turi šimtą idėjų, kaip išleisti pinigus. Silpnapročių gauja. Vos prieš kelerius metus mes turėjome milžinišką biudžeto deficitą, ir Kongresas leido pinigus greičiau, nei juos įmanoma buvo spausdinti. O dabar perteklius. Jie apsiryja kiauliena.

Kongresmenas sekundėlę nukreipė žvilgsnį į šalį, paskui nusprendė tai nuleisti negirdomis.

— Atleiskite, — susizgribo Tedis. — Kongresas kaip visuma elgiasi neatsakingai, bet mes turime daug puikių kongresmenų.

— Galite man apie tai nė nekalbėti.

— Šiaip ar taip, kovos laukas grūste prigrūstas vienodų klonų. Prieš dvi savaites turėjome skirtingų pretendentų. Jie drabstėsi purvais ir iš pasalų svaidėsi vienas į kitą peiliais, ir visa tai vardan šalies keturiasdešimt ketvirtosios, didžiausiosios valstijos. Kvailystė. — Tedis nutilo, susiraukė ir pabandė pakeisti savo bejėgių kojų padėtį. — Mums reikia naujo žmogaus, pone Leikai, ir manome, kad tai galėtumėte būti jūs.

Pirmoji Leiko reakcija buvo nuslopinti juoką, ir tai jis padarė nusišypsodamas, paskui užsikosėdamas. Galiausiai pabandė suimti save į rankas ir tarė:

— Tikriausiai jūs juokaujate.

— Pone Leikai, juk žinote, kad nejuokauju, — griežtai atšovė Tedis, ir neliko abejonių, kad Aronas Leikas įkliuvo į gerai paspęstus spąstus.

Atsikrenkštęs Leikas galop visiškai suėmė save į rankas:

— Gerai, aš klausau.

— Tai labai paprasta. Po teisybei, paprastumas ir suteikia visam tam grožio. Jūs jau pavėlavote iškelti savo kandidatūrą Niu Hampšyre, tačiau galų gale tai nesvarbu. Tegul likusioji šutvė ten stumdosi. Palauksime, kol viskas pasibaigs, ir tuomet visus apstulbinsime, paskelbdami jūsų kandidatūrą į prezidentus. Daugelis paklaus: „Kas toksai, po šimts, tas Aronas Leikas?“ Ir puiku. Mes kaip tik to ir norime. Jie gana greitai sužinos. Iš pradžių jūsų platformą sudarys tik viena lenta. Tai yra — vien grindžiama karinėmis išlaidomis. Jūs niūrus pesimistas, su visokiomis baisiomis pranašystėmis, kokios silpnos mūsų karinės pajėgos. Patrauksite visų dėmesį, kai pareikalausite padvigubinti karines išlaidas.

— Padvigubinti?

— Veikia, a? Ir jūs atkreipėte dėmesį. Padvigubinti per jūsų ketverių metų kadenciją.

— Betgi kodėl? Mums tikrai reikia daugiau karinių išlaidų, bet dvigubai jas didinti būtų pernelyg daug.

— Ne, jeigu mums prieš akis kitas karas, pone Leikai. Karas, kuriame mes spaudinėsime mygtukus ir leisime „Tomahauko“ raketas tūkstančiais, po milijardą baksų šūvis. Velniai rautų, mažne jų pritrūkome praeitais metais tame Balkanų jovale. Mes nepajėgiame surasti pakankamai kareivių, jūrininkų ir pilotų, pone Leikai. Jūs tai žinote. Kariškiams reikia tonų grynųjų pinigų, kad galėtų verbuoti jaunimą. Mums stinga visko — karių, raketų, tankų, lėktuvų, transporterių. Šiuo metu Čenkovas stato. Mes — ne. Ir toliau vis mažinamės, tad jeigu taip tęsis ir kitos administracijos metu, būsime žuvę.

Tedis vis kėlė balsą, jau šaukė bemaž piktai, o kai baigė žodžiais „būsime žuvę“, Aronas Leikas mažne juto, kaip žemė dreba nuo krentančių bombų.

— Iš kur pinigai? — paklausė jis.

— Pinigai kam?

— Kariškiams.

Tedis supurkštė iš pasidygėjimo, paskui tarė:

— Iš ten pat kaip ir visados. Nejau turiu jums priminti, sere, kad pas mus biudžeto perteklius?

— Mes jau galvojame, kaip išleisti perteklių.

— Be abejo, taip. Klausykite, pone Leikai, nesirūpinkite dėl pinigų. Kai tik paskelbsite apie savo kandidatavimą, mes velniškai išgąsdinsime amerikiečius. Iš pradžių jie pagalvos, kad kažkoks dundukas iš Arizonos užsimanė gaminti dar daugiau bombų. Bet mes juos sukrėsime. Kitame pasaulio pakraštyje sukelsime krizę, ir staiga Aronas Leikas bus pavadintas aiškiaregiu. Svarbiausia — gerai ištaikyti laiką. Kai sakote kalbą, kokie mes silpni Azijoje, mažai kas klausosi. Paskui mes ten sukuriame situaciją, dėl kurios pasaulis nustėrsta, ir ūmai visiems kyla noras su jumis pasikalbėti. Ir visos kampanijos metu laikysimės tokios taktikos. Šiam tikslui didinsime įtampą. Perdavinėsime pranešimus, kursime situacijas, manipuliuosime žiniasklaida, trikdysime jūsų priešininkus. Atvirai sakant, pone Leikai, nemanau, kad tai bus labai sunku.

— Kalbate, lyg jau turėtumėte tokios patirties.

— Ne. Esame darę kai kuriuos neįprastus dalykus — vien tam, kad apsaugotume mūsų šalį. Bet mes niekad nebandėme paveikti prezidento rinkimų. — Tedis tai pasakė lyg apgailestaudamas.

Leikas pamažu atsistūmė su kėde ir pakilo iš vietos, pamankštino rankas ir kojas, paskui palei stalą nuėjo į kambario galą. Kojos tikrai apsunko. Pulsas tvinksėjo pašėlusiu greičiu. Spąstai užsitrenkė; jis įkliuvo.

Sugrįžo į savo vietą.

— Neturiu pakankamai pinigų, — pabandė gintis per stalą, bet žinojo, kad šį manevrą pasitinka tas, kuris jau apie tai pagalvojo.

Tedis nusišypsojo, linktelėjo ir dėjosi kiek susimąstąs. Leiko namas Džordžtaune buvo vertas 400 000 dolerių. Maždaug pusę tiek jis laikė atviruose investiciniuose fonduose, o dar 100 000 — municipalinėmis obligacijomis. Stambesnių skolų neturėjo. 40 000 gulėjo perrinkimo sąskaitoje.

— Turtingas kandidatas nebūtų patrauklus, — tarė Tedis ir siekė ranka dar vieno mygtuko. Sienoje vėl sugrįžo vaizdai, ryškūs ir spalvoti. — Pinigai nesudarys problemos, pone Leikai. — Jo tonas pasidarė gerokai lengvesnis. — Priversime gynybos rangovus už tai sumokėti. Pažvelkite, — ir jis mostelėjo dešine ranka, lyg Leikas nežinotų, kur žiūrėti. — Praeitais metais aerokosminė ir gynybos pramonė uždirbo beveik du šimtus milijardų. Mes paimsime tik dalelytę.