Джон Гришэм - Brolija

Kalėjimo viršininko pavaduotojas ir sargas nepastebimai išslinko pro duris. Savaitiniai bylų nagrinėjimai Tramble būdavo vieni iš geresnių spektaklių.

2

Nors dirbo Kongrese jau keturiolika metų, Aronas Leikas pats tebevažinėjo po Vašingtoną nuosavu automobiliu. Jam visai nereikėjo nei vairuotojo ar padėjėjo, nei asmens sargybinio. Kartais važiuodavo ir ką reikėdavo užrašydavo koks nors stažuotojas, bet dažniausiai Leikas mėgaudavosi ramybe, kiurksodamas vidury Kolumbijos apygardos transporto srauto ir per stereomagnetolą klausydamasis klasikinės gitaros muzikos. Daugelis jo draugų, ypač tie, kurie buvo pasiekę pono pirmininko ar pono vicepirmininko statusą, turėjo didesnius automobilius su vairuotojais. Kai kurie netgi puikavosi limuzinais.

Tik ne Leikas. Juk tai laiko, pinigų ir privatumo švaistymas. Jeigu jis kada nors siektų aukštesnių pareigų, nenorėtų sau ant sprando užsikarti vairuotojo naštos. Be to, jam patiko styroti vienam. Jo biuras buvo beprotnamis. Turėjo pavaldžių penkiolika žmonių, besiblaškančių tarp sienų šen ir ten, atsiliepinėjančių į telefonus, užvedinėjančių bylas, aptarnaujančių Arizonoje rinkėjus, pasiuntusius jį į Vašingtoną. Dar du užsiėmė vien tuo, jog ieškojo, iš kur gauti pinigų. Trejetas stažuotojų gebėjo dar labiau užkimšti siaurus jo koridorius ir gaišinti laiko daugiau, nei buvo to verti.

Aronas buvo viengungis, našlys, turėjo Džordžtaune žavų atskirą namą, kuriuo labai didžiavosi. Gyveno ramiai, tik retkarčiais pasirodydamas viešumoje sluoksniuose, kurie prieš daugelį metų buvo įdomūs jam ir jo velionei žmonai.

Važiavo Beltvėjumi 1, transportas slinko lėtai ir atsargiai, nes šiek tiek buvo iškritę sniego. Langlyje jis greitai prašoko pro CŽV apsaugos postą ir labai apsidžiaugė išvydęs, kad pamėgtoji vieta stovėjimo aikštelėje jo laukia — podraug su dviem saugumiečiais civiliniais drabužiais.

— Ponas Meinardas laukia jūsų, — rimtai išspaudė vienas iš jų, atidarydamas Leiko automobilio dureles, o antrasis tuo tarpu paėmė jo portfelį. Iš tiesų valdžia turi savų privalumų.

Leikas niekada nebuvo susitikęs su CŽV direktoriumi Langlyje. Prieš daugelį metų dusyk jie yra taręsi ant Kapitolijaus kalvos, dar tais laikais, kai vargšas žmogelis galėdavo visur prieiti. Tedis Meinardas gyveno invalido vežimėlyje nuolat kamuojamas skausmo, ir netgi senatoriai gaudavo atvažiuoti į Langlį, kai tik jam šių prireikdavo. Per keturiolika metų Meinardas skambino Leikui kokius šešis kartus, mat buvo užsiėmęs žmogus. Lengvesnius reikalus paprastai už jį sutvarkydavo bendradarbiai.

Visos saugumo užtvaros vėrėsi prieš kongresmeną, kai šis su palydovais vis giliau skverbėsi į CŽV vyriausiosios valdybos gelmes. Kol pasiekė Meinardo apartamentus, Leikas eidamas jautėsi šiek tiek ūgtelėjęs, mažumėlę išdidus. Ką padarysi. Valdžia svaigina.

Tedis Meinardas buvo paprašęs jį pakviesti.

Direktorius sėdėjo vienas kambaryje — didžiulėje stačiakampio formos patalpoje, neoficialiai vadinamoje bunkeriu, — ir abejingai žvelgė į didžiulį ekraną, kuriame stūksojo sustingęs kongresmeno Arono Leiko veidas. Nuotrauka buvo nesena, daryta prieš tris mėnesius viename oficialiame lėšoms rinkti skirtame pobūvyje, kur Leikas išgėrė pusę taurės vyno, suvalgė keptą viščiuką (deserto nebuvo), pats vienas automobiliu parvažiavo namo ir prieš vienuoliktą nuėjo miegoti. Fotografija atrodė visai nieko, nes Leikas buvo tikrai patrauklus — šviesrausviai plaukai bemaž visai nežilstelėję, nedažyti, nė kiek nepaspalvinti, nuo kaktos nė truputėlio nenuslinkę, tamsiai mėlynos akys, masyvus smakras, iš tiesų dailūs dantys. Penkiasdešimt trejų metų ir žaviai senstantis. Kasdien po trisdešimt minučių praleisdavo su irklavimo prietaisu, cholesterolio kiekis jo kraujyje neviršijo 160. Jam neprikiši jokio žalingo įpročio. Mėgo suktis moterų kompanijoje, ypač kai būdavo svarbu, jog kas nors su kuria nors pamatytų. Nuolatinė jo draugužė buvo šešiasdešimties metų našlė iš Betesdos — velionis jos vyras susikrovė turtą kaip lobistas.

Abu Leiko tėvai mirę. Vienintelis jo sūnus mokytojauja Santa Fe. Dvidešimt devynerių metų amžiaus jo žmona 1966-aisiais pasimirė nuo kiaušidžių vėžio. Po metų nugaišo ir jo trylikametis spanielis, todėl kongresmenas Aronas Leikas iš tiesų gyveno vienas. Jis buvo katalikas, nors tai dabar jau ne tiek svarbu, ir lankė pamaldas bent kartą per savaitę. Tedis nuspaudė mygtuką, ir veidas išnyko.

Leikas anapus Beltvėjaus buvo nežinomas visų pirma todėl, kad tramdė savo savimeilę. Jeigu ir troško pakilti į aukštesnes pareigas, tą stropiai slėpė. Sykį jo pavardė buvo paminėta kaip galimo kandidato į Arizonos gubernatorius, tačiau jam pernelyg patiko Vašingtonas. Vyrukas mėgo Džordžtauną — minios žmonių, anonimiškumas, didmiestiškas gyvenimas — ir jo gerus restoranus, užgriozdintus knygynus, ekspreso kavinukes. Mėgo teatrą ir muziką, su velione žmona nepraleisdavo nė vieno renginio Kenedžio centre.

Ant Kapitolijaus kalvos Leikas garsėjo kaip sumanus ir darbštus kongresmenas, aiškiai reiškiantis savo mintis, itin doras, net per daug sąžiningas. Kadangi jo apygardoje glaudėsi keturi stambūs gynybos pramonės rangovai, jis tapo ginkluotės ir karinės parengties ekspertu. Buvo Atstovų rūmų Ginkluotųjų pajėgų komiteto pirmininkas ir būtent kaip užimančiam tokį postą jam teko susipažinti su Tedžiu Meinardu.

Tedis darsyk nuspaudė mygtuką, ir ekrane vėl pasirodė Leiko veidas. Kaip penkiasdešimt trejų metų žvalgybos veteranui, Tedžiui retai kada spausdavo paširdžius. Kadaise jis išvengdavo kulkų, slėpdavosi po tiltais, šaldavo kalnuose, nunuodijo du čekų šnipus, nušovė išdaviką Bonoje, mokėjo septynias kalbas, kovojo Šaltajame kare, stengėsi užbėgti už akių dar vienam, patyrė daugiau nuotykių nei bet kurie dešimt agentų drauge sudėjus, tačiau žvelgdamas į nekaltą kongresmeno Arono Leiko veidą, jautė spaudžiant paširdžius.

Jis — t. y. CŽV — rengėsi padaryti tai, ko valdyba niekados anksčiau nebuvo dariusi.

Pradėta nuo šimto senatorių, penkiasdešimties gubernatorių, keturių šimtų trisdešimt penkių kongresmenų, visų galbūt įtariamų. O dabar buvo likęs tik vienas. Atstovų rūmų narys Aronas Leikas iš Arizonos.

Tedis spragtelėjo mygtuką, ir vaizdas sienoje išnyko. Sėdėjo kojas užsidengęs dygsniuota antklode. Vilkėjo kaip kasdien tą patį jūreivišką megztinį su V formos iškirpte, baltus marškinius, parištus neryškios spalvos varlyte. Jis nuvairavo savo vežimėlį arčiau prie durų ir pasirengė pasitikti savąjį kandidatą.

* * *

Aštuonias minutes Leikas buvo priverstas laukti; jam padavė kavos ir pasiūlė pyragaitį, nuo kurio šis atsisakė. Jis buvo šešių pėdų ūgio, svėrė šimtą septyniasdešimt svarų ir labai rūpinosi savo išvaizda, tad jeigu būtų paėmęs pyragaitį, Tedis būtų nustebęs. Kiek jiems buvo žinoma, Leikas niekad nevartojo cukraus. Niekad.

Tačiau kava buvo stipri, ir, gurkšnodamas ją, Tedis mintyse vėl peržvelgė savo paties atliktą šiokį tokį tyrimėlį. Susitikimo tikslas buvo aptarti nerimą keliantį artilerijos srautą per juodąją rinką į Balkanus. Leikas turėjo du pranešimus, — aštuoniasdešimt per du intervalus spausdintų puslapių, kuriuos gromuliavo iki antros valandos ryto. Aronui buvo ne visai aišku, kodėl Meinardas panoro pasimatyti su juo Langlyje ir aptarti šį reikalą, tačiau nusprendė būti pasirengęs.

Tyliai suzvimbė skambutis, durys atsidarė, ir CŽV direktorius išriedėjo vežimėliu, apsikamšęs antklode ir atrodantis nei daugiau, nei mažiau kaip tiksliai pagal savo septyniasdešimt ketverius metus. Tačiau rankos spustelėjimas buvo tvirtas, veikiausiai nuo krūvio, kai gaudavo visur save stumdyti. Leikas nusekė paskui jį atgal į kambarį, palikdamas dvejetą koledže išsimokslinusių pitbulių saugoti duris.