Джон Гришэм - Brolija

Smurtas Tramble buvo netoleruojamas. Retai kas susilaukdavo grasinimų. Galiojo daugybė taisyklių, bet kolonijos administracija be vargo priversdavo joms paklusti. Jeigu nesilaikydavai tvarkos, tave išsiųsdavo kitur, į nuosaikaus režimo kalėjimą — tokį, kuris aptvertas spygliuota viela ir saugomas storžievių sargybinių.

Tramblo kalinius tenkino federalinė tvarka, jie deramai elgėsi ir skaičiavo dar likusias iki laisvės dienas.

Užsiimti rimta nusikalstama veikla kolonijos viduje buvo negirdėtas dalykas, kol čia neatsirado Džo Rojus Spaiseris. Prieš savo nuopuolį Spaiseris buvo girdėjęs pasakojimų apie „Angolos apgaulę“, šitaip pavadintą pagal liūdnai pagarsėjusį Luizianos valstijos sunkiųjų darbų kalėjimą. Kai kurie jo įnamiai buvo patobulinę pinigų prievartavimo iš gėjų schemą ir kol buvo nutverti, „palengvino“ savo aukas 700 000 dolerių.

Spaiseris buvo iš kaimiškos apygardos netoli nuo Luizianos sienos, ir „Angolos apgaulė“ jo kraštuose buvo pagarsėjusi afera. Jis nė nesapnavo, kad kada nors ją pamėgdžios. Bet vieną rytą atsibudo federalinėje kolonijoje ir nusprendė švarinti visus iki vieno, prie kurių tik pasiseks pakankamai arti prisigretinti.

Kasdien pirmą valandą jis žingsniuodavo bėgimo taku, dažniausiai vienas, visados su pakeliu „Marlboro“. Prieš įkalinamas nerūkė dešimtį metų; dabar surūkydavo po du pakelius per dieną. Tad jis žingsniuodavo, kad atitaisytų žalą plaučiams. Per trisdešimt keturis mėnesius jis nužingsniavo 1242 mylias ir numetė dvidešimt svarų, nors veikiausiai ne dėl fizinio krūvio, kaip mėgdavo teigti. Dėl numesto svorio labiau kaltas režimas be alaus.

Trisdešimt keturi mėnesiai pražingsniuoti ir prarūkyti, liko dar dvidešimt vienas.

Devyniasdešimt tūkstančių dolerių bingo pinigų, vogtų tiesiogine prasme, buvo palaidoti jo kiemo gale, pusmylį už namo, šalimais įrankių pašiūrės — paslėpti savo paties sumūrytame rūsyje, apie kurį žmona nieko nežinojo. Vis dėlto ji padėjo jam išleisti likusią grobio dalį, iš viso 180 000 dolerių, nors federalai susekė tik jų pusę. Juodu nusipirko po kadilaką ir iš Naujojo Orleano pirmąja klase nuskrido į Las Vegasą, kur buvo visur vežiojami kazino limuzinais ir gyveno liukso numeriuose.

Jeigu jis ir turėjo kokių svajonių, tai viena iš jų buvo tapti profesionaliu lošėju su būstine Vegase, bet žinomu ir prisibijomu visuose kazino. Jo lošimas — „Juodasis Džekas“, ir nors buvo pralošęs toną pinigų, vis dar tikėjo galįs priveikti bet kuriuos lošimo namus. Karibuose esama kazino, kurių jis dar regėte neregėjęs. Taip pat laukia Azija. Jis keliausiąs po pasaulį pirmąja klase, su žmona ar be jos, apsistosiąs prabangiuose apartamentuose, užsisakinėsiąs aptarnavimą į numerį ir varysiąs siaubą kiekvienam „Juodojo Džeko“ kortų dalytojui, pakankamai kvailam, kad prisileistų jį prie stalo.

Pasiimsiąs iš savo galukiemio tuos 90 000 dolerių, pridursiąs savąją dalį iš „Angolos apgaulės“ ir persikelsiąs į Las Vegasą. Su žmona ar be jos. Jau keturis mėnesius ji nesilankė Tramble, nors paprastai atvažiuodavo kas trečią savaitę. Naktimis jisai sapnuodavo košmarus, kad jinai rausia galukiemį, ieškodama užkasto lobio. Buvo beveik tikras, kad ji nežino apie pinigus, bet abejonė vis tiek graužė. Tuomet, prieš išsiunčiamas į kalėjimą, jis dvi naktis gėrė ir kažką prasitarė apie 90 000 dolerių. Nepajėgė tiksliai prisiminti savo žodžių. Nors ir kaip stengėsi, paprasčiausiai nepajėgė tiksliai atgaminti, ką jai pasakęs.

Sukoręs mylią, užsirūkė dar vieną „Marlboro“. Gal dabar ji turi draugužį? Rita Spaiser — patraukli moteris, šen bei ten apkūnoka, tačiau ne tiek, kad 90 000 dolerių nepajėgtų paslėpti. Kas, jeigu ji su savo naujuoju pisokliu surado pinigus ir dabar juos švaisto? Vienas iš Džo Rojaus bjauriausių, nuolat pasikartojančių košmarų — lyg scena iš prasto filmo: Rita ir kažkoks nepažįstamas vyriškis su kastuvais tarsi kokie idiotai per lietų rausia žemę. Kodėl per lietų, jis negalėjo pasakyti. Tačiau visados tai dėdavosi naktį, per pačią audrą su perkūnija; blyksint žaibams jis išvysdavo anuos brendančius per kiemą, vis arčiau ir arčiau prie įrankių pašiūrės. Viename sapne naujasis paslaptingas draugužis sėdėjo buldozeryje ir stumdė purvo krūvas po visą sodybą, o Rita stovėjo šalimais, kastuvu rodydama tai šen, tai ten.

Džo Rojus geidė pinigų. Tiesiog juto juos savo delnais. Skaičiuodamas dienas Tramble, pavogs ir prievarta išplėš, kiek pajėgs, paskui išsikas savo lobį ir pasiduos į Las Vegasą. Niekas jo gimtajame mieste nesulauks malonumo rodyti į jį pirštais, šnabždėti ir sakyti: „Aure, senukas Džo Rojus. Turbūt jau sugrįžo iš kaliūzės“. Niekados!

Gyvens jis plačiai. Su žmona ar be jos.

4

Tedis pažvelgė į išrikiuotus palei stalo kraštą buteliukus su tabletėmis, — nelyginant maži budeliai šie išvaduos jį nuo kančios. Priešais sėdėjo Jorkas ir skaitė iš savo užrašų.

Jorkas pranešė:

— Jis nesitraukė nuo telefono iki trečios ryto, kalbėjosi su draugais Arizonoje.

— Su kuo?

— Bobiu Landeriu, Džimu Golisonu, Ričardu Haseliu — savo nuolatine šutve. Su piniguočiais.

— Ir su Deilu Vaineriu?

— Taip, ir su juo. — Jorką nustebino Tedžio atmintis. Šis dabar sėdėjo užsimerkęs ir trynėsi smilkinius. Kažkur tarp jų, kažkur giliai smegenyse glūdėjo Leiko draugų, rėmėjų, patikėtinių, rinkimų pagalbininkų ir senųjų vidurinės mokyklos mokytojų pavardės. Visos jos tvarkingai sudėtos tolimame kamputyje ir prireikus galės būti panaudotos.

— Kas nors neįprasta?

— Ne, tikrai ne. Tik įprasti klausimai, kokių galėtum tikėtis iš žmogaus, planuojančio tokį netikėtą ėjimą. Jo draugai buvo nustebinti, netgi sukrėsti ir kažkokie vangūs, tačiau nieko, atsigaus.

— Ar jie teiravosi apie pinigus?

— Žinoma. Bet jis kalbėjo miglotai, nors pasakė, kad tai nesudarys problemos. Jie buvo skeptiški.

— Ar jis saugojo mūsų paslaptis?

— Be abejo.

— Ar pajuto, kad mes klausomės?

— Nemanau. Vienuolika kartų jisai skambino iš savo kabineto ir aštuonis — iš namų. Nesyk iš mobilaus.

— O faksai? Elektroninis paštas?

— Ničnieko. Dvi valandas jis praleido su Skjara, savo...

— Personalo viršininku.

— Tikrai taip. Iš esmės juodu planavo rinkimų kampaniją. Skjara nori jai vadovauti. Nensą iš Mičigano jie norėtų matyti kaip viceprezidentą. k

— Neblogas pasirinkimas.

— Atrodo, puikus. Mes jį jau tikriname. Dvidešimt trejų išsiskyrė, tačiau tatai buvo prieš trisdešimt metų.

— Tai ne problema. Ar Leikas pasirengęs įsipareigoti?

— O, taip! Juk jis politikas, tiesa? Jam pažadėti karalystės raktai. Jis jau rašo kalbas.

Tedis išėmė iš buteliuko tabletę ir prarijo ją neužsigerdamas. Išsiviepė, lyg ta būtų buvus karti. Suraukė kaktą ir tarė:

— Jorkai, pasakykite man, gal ką nors pražiūrėjome dėl šio vyrioko. Jokių užslėptų nuodėmių šeimoje?

— Jokių, šefe. Šešis mėnesius tyrinėjome jo nešvarius baltinius. Nėra nieko, kas galėtų mums pakenkti.

— Jis neketina vesti kokios kvaišos?

— Ne. Susitikinėja su keliomis moterimis, bet nieko rimta.

— Jokio sekso su stažuotojomis?

— Visiškai jokio. Jis švarus.

Juodu kartojo dialogą, kurį jau daugsyk vedė. Tačiau dar vienas nepakenks.

— Jokių šešėlinių finansinių reikalų iš užkulisinio jo gyvenimo?

— Šis ir yra jo gyvenimas, šefe. Užkulisyje ničnieko.

— Girtuoklystė, narkotikai, tabletės pagal receptą, lošimas internete?