Джон Гришэм - Brolija

Brolija nieko neatsakė, iš jų to ir nesitikėta.

Dvi slaptos kameros fiksavo sceną ir tučtuojau siuntė į Langlį, kur bunkeryje Tedis, Jorkas ir Devilis stebėjo ją plačiame ekrane. Buvusieji teisėjai, dabar ir buvusieji kaliniai atrodė kaip ką tik išvaduoti karo belaisviai, apduję ir prislopę, vis dar su uniformomis, vis dar negalintys patikėti. Jie sėdėjo arti vienas kito ir stebėjo agentą Laiterį, nuostabiai atliekantį savo vaidmenį.

Tris mėnesius besistengiant juos pergudrauti ir įveikti sumania taktika, dabar buvo labai įdomu pagaliau visus pamatyti. Tedis tyrinėjo jų veidus ir nenorom sau prisipažino, jog mažumėlę žavisi. Jie turėjo ganėtinai gudrumo ir laimės pagauti ant kabliuko tinkamą auką; dabar buvo laisvi ir netrukus susilauks atlygio už savo išradingumą.

— Gerai, klausykite, pirmiausia pinigai, — viauktelėjo Argrou. — Po du milijonus kiekvienam. Kur norite, kad jie būtų pristatyti?

Klausimas buvo ne iš tokių, dėl kurių jie turėtų daug patirties.

— Kokios galimybės? — paklausė Spaiseris.

— Jūs turėsite juos kur nors pervesti, — trumpai atsakė Argrou.

— Gal į Londoną? — pasiteiravo Jarberis.

— Londoną?

— Norėtume, kad pinigai, visi iškart, visi šeši milijonai būtų pervesti vienu metu, į vieną sąskaitą kokiame nors Londono banke, — pasakė Jarberis.

— Galime pervesti juos bet kur. Į kurį banką?

Gal mums pagelbėtumėte dėl detalių? — paklausė Jarberis.

— Man pasakyta, kad mes galime įvykdyti visa, ko pageidausite. Tik turėsiu į kelias vietas paskambinti. Kodėl jums nenuėjus į savo kambarius, nenusiprausus po dušu ir nepersirengus? Duokit man penkiolika minučių.

— Mes neturime drabužių, — pasakė Bičas.

— Kai ką rasite savo kambariuose.

Čapas nusivedė juos koridoriumi ir įteikė raktus.

Spaiseris išsitiesė ant didžiulės lovos ir įbedė akis į lubas. Bičas atsistojo savo kambaryje prie lango ir žvelgė šiaurėn, į žydrą vandenį, švelniai besiritantį ant balto smėlio, apmetė akimis mylių mylias besitęsiančius paplūdimius. Vaikai žaidė prie savo motinų. Porelės vaikštinėjo susikibusios rankomis. Žvejų valtis slinko horizonte. Pagaliau laisvas, tarė sau. Pagaliau laisvas.

Jarberis ilgai prausėsi po karštu dušu — visiškas privatumas, laikas neribotas, užtektinai muilo, stori rankšluosčiai. Kažkas padėjęs ant stalelio tualetinius reikmenis — dezodorantą, skutimosi kremą, peiliukų, dantų pastą, dantų šepetuką, vaškuotą siūlą tarpdančiams valyti. Jis neskubėjo, paskui persirengė bermudais, sandalais ir baltais tenisinukais. Išvyks pirmasis, tad reikėjo susirasti drabužių parduotuvę.

Po dvidešimties minučių jie vėl susirinko Argrou numeryje ir atsinešė aplankų rinkinį, tvarkingai susuptą į pagalvės užvalkalą. Argrou buvo toks pat neramus kaip ir anksčiau.

— Londone yra stambus bankas, kuris vadinasi „Metropolitan Trust“. Mes galime persiųsti pinigus ten, paskui jūs darysite su jais ką tinkami.

— Puiku, — tarė Jarberis. — Sąskaita bus tik mano vieno vardu.

Argrou pažvelgė į Bičą ir Spaiserį. Tie pritariamai linktelėjo.

— Gerai. Spėju, jūs turite kažkokį planą.

— Tikrai taip, — linktelėjo Spaiseris. — Ponas Jarberis šiandien pat išskris į Londoną, o kai ten atsidurs, nueis į banką ir pasirūpins pinigais. Jeigu viskas gerai klosis, tuomet ir mes netrukus išvyksime.

— Užtikrinu jus, kad viskas klosis gerai.

— Ir mes jumis tikime. Tik esame atsargūs.

Argrou įteikė Finui du popieriaus lapus.

— Man reikia jūsų parašo, kad galėčiau pradėti siųsti pinigus ir atidaryti sąskaitą.

Jarberis pakraigliojo savo pavardę.

— Ar jūs priešpiečiavote? — paklausė Argrou.

Jie papurtė galvas. Priešpiečius tikrai turėjo mintyse, bet nežinojo, nuo ko pradėti.

— Jūs dabar laisvi žmonės. Vos už poros kvartalų nuo čia esama neblogų restoranų. Eikit ir mėgaukitės. Duokit man valandą, kad galėčiau išsiųsti perlaidą. Susitikim pusę trijų.

Spaiseris laikė rankose užvalkalą. Neva pamojavo juo Argrou ir tarė:

— Štai aplankai.

— Gerai. Paprasčiausiai meskit antai ten ant sofos.

38

Jie paliko viešbutį pėsčiomis, be palydos, be suvaržymų, tik su amnestijos raštais kišenėse — dėl visa ko. Ir nors saulė prie pliažo kaitino smarkiau, kvėpuoti tikrai buvo lengviau. Dangus skaidresnis. Pasaulis vėlei gražus. Ore tvyrojo viltis. Jie šypsojosi ir juokėsi mažne iš visko. Žingsniavo Atlanto bulvaru, nesunkiai įsimaišę tarp turistų.

Priešpiečių valgė mėsos kepsnį su alumi kavinukėje po lietsargiu prie šaligatvio, kad galėtų stebėti pėsčiuosius. Valgydami ir gerdami mažai kalbėjosi. Tačiau viską matė, ypač jaunesnes moteris su šortais ir siauromis liemenėlėmis. Kalėjimas pavertė juos seniais. Užtat dabar troško pasilinksminti.

Ypač Hetlis Bičas. Kadais jis mėgavosi turtu, padėtimi, siekiais ir kaip federalinis teisėjas turėjo tai, ko bemaž neįmanoma buvo prarasti, — paskyrimą iki gyvos galvos. Jis parpuolė skaudžiai, viską prarado, ir pirmuosius dvejus metus Tramble gyveno apimtas depresijos. Buvo susitaikęs su faktu, kad ten ir numirs, ir rimtai svarstė apie savižudybę. Dabar, sulaukęs penkiasdešimt šešerių, jis išniro iš patamsių gana puikios formos. Buvo penkiolika svarų lengvesnis, geros sveikatos, išsiskyręs su moterimi, kuri turėjo pinigų, bet nedaug ką kita pasiūlyti, ir besirengiąs gauti turtą. Neblogas pusamžio atgimimas, tarė sau. Ilgėjosi savo vaikų, tačiau tie nuėjo paskui pinigus ir pamiršo jį.

Hetlis Bičas buvo pasirengęs smagybėms.

Spaiseris irgi ieškojo, kur pasilinksminti, geriausia būtų kokiame nors kazino. Jo žmona neturėjo paso, todėl truks kelias savaites, kol ji galės prisidėti prie jo Londone ar dar kur nors, kur sumanytų apsistoti. Kažin, ar Europoje esama kazino? Bičui atrodė, jog taip. Jarberis nenutuokė ir jam visai nerūpėjo.

Finas iš trejeto buvo santūriausias. Gėrė ne alų, o sodos vandenį ir ne itin domėjosi pro šalį slenkančiais, kūnais. Mintimis Finas jau buvo Europoje. Niekad jos nebepaliks, niekad nebesugrįš tėvynėn. Jis šešiasdešimties, labai tvirtas, dabar su daugybe pinigų, todėl dešimtį ateinančių metų ketino bastytis po Italiją ir Graikiją. Kitoje gatvės pusėje jie aptiko knygynėlį ir nusipirko keletą kelionės vadovų. Krautuvėlėje, prekiaujančioje pliažo reikmenimis, susirado kaip tik tinkamus tamsius akinius. Paskui atėjo laikas vėl pasimatyti su Džeku Argrou ir užbaigti sandėrį.

Klokneris su kompanija stebėjo juos pamažėle žingsniuojančius atgalios prie „Jūros vėžlio“. Šiam ir visai kompanijai įgriso ir Neptjun Byčas, ir Pito baras, ir „Jūros vėžlys“, ir išsinuomotasis ankštas namukas. Šeši agentai, įskaitant Čapą ir Vėsą, vis dar ten, visi nekantraujantys gauti naują užduotį. Grupė išaiškino Broliją, ištraukė trejetą iš Tramblo, atgabeno pakrantėn ir dabar tetrokšta, kad šie paliktų šalį.

Džekas Argrou nepalietė aplankų, ar bent tie atrodė nepaliesti. Tebegulėjo ant sofos, įsupti į užvalkalą, tiksliai toje pat vietoje, kur Spaiseris buvo juos palikęs.

— Perlaida keliauja, — pasakė Argrou, kai jie įsitaisė jo numeryje.

Tedis vis tebestebėjo iš Langlio. Trijulė dabar vilkėjo visokiausia pliažo apranga. Jarberis turėjo ant galvos žvejo kepuraitę su šešių colių ilgio snapeliu. Spaiseris — šiaudinę skrybėlę ir vilkėjo kažkokiais tenisinukais. Bičas, respublikonas, buvo apsirengęs chaki spalvos šortais, megztiniu ir golfo kepuraite.