Джон Гришэм - Brolija

— Ar jūs kada nors tai darėte? — paklausė Spaiseris.

— Ne.

— Šūdžius.

— Kokiais motyvais? — paklausė Jarberis.

— Tik tuomet, kai kalinys yra suteikęs naujos informacijos apie senus nusikaltimus. Jeigu kalinys suteikia valdžios organams esminę pagalbą, tuomet galėtų tikėtis, kad jam nubrauktų kelerius metus.

— Nelabai viltinga, — atsiduso Jarberis.

— Antras būdas? — paklausė Spaiseris.

— Mus išsiunčia į laikiną prieglaudą kaliniams, tikrai mielą vietą, kur nereikalaujama, kad gyventum pagal taisykles. Kalėjimų valdyba vienintelė įgaliota sodinti kalinius. Jeigu mūsų naujieji draugai Vašingtone tinkamai spustels, tuomet Valdyba galėtų mus iškeldinti ir faktiškai pamiršti.

— Bet ar neteks gyventi laikinojoje prieglaudoje? — paklausė Spaiseris.

— Taip, daugiausia. Bet jos visos skirtingos. Kai kurios nakčiai rakinamos, turi griežtas taisykles. Kitos labai liberalios. Gali skambinti kartą per dieną ar kartą per savaitę. Viskas priklauso nuo Valdybos.

— Bet mes vis tiek būsime nuteisti nusikaltėliai, — priminė Spaiseris.

— Man nerūpi, — atsakė Jarberis. — Vis tiek aš niekad nebebalsuosiu.

. — Man kilo mintis, — tarė Bičas. — Atėjo į galvą praeitą

naktį. įtrauksim į derybas sąlygą, kad Leikas sutiktų mus amnestuoti, jeigu bus išrinktas.

— Aš irgi apie tai galvojau, — prisipažino Spaiseris.

— Ir aš, — linktelėjo Jarberis. — Bet kas kam darbo, jeigu mums išliks teistumas? Svarbiausia — išeiti iš čia.

— Nepakenks, jei paprašysime, — atsakė Bičas. Kelias minutes jie susitelkė prie kavos.

— Argrou ima mane nervinti, — pagaliau prašneko Finas.

— Kaipgi taip?

— Na, jis nukrenta čion lyg iš dangaus ir staiga tampa mūsų geriausiu draugu. Ištaiso magišką fokusą su mūsų pinigais, perveda juos į saugesnę vietą. O dabar jis — specialusis Arono Leiko įgaliotinis. Nepamirškit, kažkas laisvėje skaitė mūsų laiškus. Ir tai buvo ne Leikas.

— Nesuku dėl jo sau galvos, — pasakė Spaiseris. — Juk Leikas turėjo ką nors surasti, kas su mumis pasikalbėtų. Jis pasinaudojo savais ryšiais, kai kur pasiteiravo, sužinojo, kad čia sėdi Argrou ir kad šis turi brolį, su kuriuo būtų galima pasikalbėti.

— Kaip baisiai patogu! Ar jums neatrodo? — paklausė Bičas.

— Jūs irgi, e?

— Galimas daiktas. Finas turi racijos. Mes tikrai žinome, kad čia įsimaišęs dar kažkas.

— Kas?

— Štai didysis klausimas, — atsakė Finas. — Kaip tik todėl aš savaitę nemiegojau. Yra kažkas kitas.

— Ar mums iš tikrųjų tai svarbu? — paklausė Spaiseris. — Jeigu Leikas gali mus iš čia ištraukti, puiku. Jeigu kas nors kitas gali tai padaryti, kas čia bloga?

— Nepamirškite Trevoro, — priminė Bičas. — Dviejų kulkų į pakaušį.

— Ši vieta galbūt saugesnė, nei mes manome.

Tai Spaiserio neįtikino. Jis baigė gerti kavą ir tarė:

— Nejau jūs iš tikrųjų manote, kad Aronas Leikas, žmogus, kuris netrukus turėtų būti išrinktas Jungtinių Valstijų prezidentu, įsakytų nugalabyti tokį niekam tikusį teisininką kaip Trevoras?

— Ne, — atsakė Jarberis. — Jis to nepadarytų. Pernelyg rizikinga. Ir jis mūsų nežudytų. Bet tas paslaptingasis — taip. Žmogus, kuris nužudė Trevorą. — tas pats, kuris skaitė mūsų laiškus.

— Manęs neįtikinot.

Trejetas buvo ten, kur Argrou ir tikėjosi juos rasti, — teisės bibliotekoje. Regis, jie jau laukė. Vyriokas staigiai įėjo vidun ir, įsitikinęs, kad jie vieni, tarė:

— Aš ką tik vėl susitikau su savo broliu. Pasišnekėkime.

Jie nuskubėjo į pasitarimų kambarėlį, uždarė duris ir susispietė apie stalą.

— Viskas turi įvykti nedelsiant, — nervingai pasakė Argrou. — Leikas sumokės pinigus. Jie bus pervesti, kur panorėsite. Galiu padėti, jei pageidaujate; antraip tvarkykitės savo nuožiūra.

Spaiseris atsikrenkštė.

— Po du milijonus kiekvienam?

— Tiek jūs prašėte. Aš nepažįstu pono Leiko, bet, matyt, jis veikia greitai. — Argrou pasižiūrėjo į laikrodį, paskui per petį į duris. — Čia yra kai kurie žmonės iš Vašingtono, nori susitikti su jumis. Stambūs tūzai. — Jis ištraukė iš kišenės kažkokius popierius, išlankstė ir padėjo atskirai prieš kiekvieną iš jų ant stalo. — Tai prezidentinės amnestijos, pasirašytos vakar.

Didžiai santūrūs, jie pasilenkė priekin, paėmė popierius ir pamėgino perskaityti. Visos kopijos tikrai atrodė oficialios. Brolija vėpsojo į ryškias raides viršuje, į vingrios prozos pastraipas, į glaustą Jungtinių Valstijų prezidento parašą ir nepajėgė ištarti nė žodžio. Jie buvo tiesiog priblokšti.

— Mes amnestuoti? — gergždžiančiu balsu vargais negalais Jarberiui galiausiai pavyko paklausti...

— Taip. Jungtinių Valstijų prezidento.

Jie skaitė ir skaitė. Mindžikavo, kramtėsi lūpas ir, sukandę dantis, bandė tylom nuslėpti, kokie buvo sukrėsti.

— Jie ateis jūsų nusivesti į kalėjimo viršininko kabinetą, kur stambūs tūzai iš Vašingtono praneš jums gerą žinią. Dėkitės nustebę, aišku?

— Be problemų.

— Tai turėtų būti nesunku.

— Kaip jūs gavote šias kopijas? — paklausė Jarberis.

— Jos buvo įteiktos mano broliui. Nenutuokiu kaip. Leikas turi įtakingų draugų. Šiaip ar taip, sandėris įvykdytas. Po valandos būsite išleisti. Minivenu jus nuveš į Džeksonvilį, į vieną viešbutį, kur pasitiks mano brolis. Palauksite ten, kol piniginės perlaidos bus patvirtintos, tuomet jam atiduosite visus savo nešvankiuosius aplankėlius. Viską. Supratote?

Visi kaip vienas linktelėjo. Už du milijonus baksų tegu jie pasiima viską.

— Jūs įsipareigosite tučtuojau apleisti šalį ir bent dvejus metus negrįžti.

— Kaipgi mes paliksime šalį? — paklausė Bičas. — Neturime nei pasų, nei dokumentų.

— Mano brolis visa tai turės. Jūs gausite naujas asmens tapatybes su visų reikiamų dokumentų komplektais, taip pat ir kreditinėmis kortelėmis. Visa tai jūsų jau laukia.

— Dvejus metus? — suabejojo Spaiseris, ir Jarberis pažvelgė į jį lyg į netekusį proto.

— Kaip tik taip. Dvejus metus. Tai įeina į sandėrį. Sutarta?

— Kad nežinau, — netvirtu balsu ištarė Spaiseris. Jis niekad nebuvo palikęs Jungtinių Valstijų.

— Nebūkit kvailas, — subarė jį Jarberis. — Visiška amnestija, po milijoną baksų per metus, kai tuos dvejus metus gyvensite užsienyje. Velniai rautų, mes priimame sandėrį!

Staiga į duris pasibeldė, ir jie sustingo iš siaubo. Galvą vidun įkišo dvejetas apsaugininkų. Argrou sugriebė amnestijos kopijas ir įsigrūdo kišenėn.

— Tai sutarta, ponai?

Visas trejetas patvirtinamai linktelėjo ir paspaudė jam ranką.

— Gerai, — tarė šis. — Neužmirškite dėtis nustebę.

Jie nusekė paskui apsaugininkus į kalėjimo viršininko kabinetą, kur buvo supažindinti su dviem labai griežtų veidų vyriškiais iš Vašingtono, vienas atstovavo Teisingumo departamentui, kitas — Kalėjimų valdybai. Baigęs oficialiai pažindinti ir nesumaišęs nė vienos iš pavardžių, viršininkas įteikė visiems trims po įprasto juridinių raštų formato dokumentą. Tai buvo ką tik Argrou jiems parodytų kopijų originalai.

— Ponai, jums ką tik suteikta Jungtinių Valstijų prezidento amnestija, — kaip įmanydamas dramatiškiau paskelbė kalėjimo viršininkas ir šiltai nusišypsojo, lyg pats būtų buvęs atsakingas už šią gerąją naujieną.

Išpūtę akis, jie stebeilijo į savąsias amnestijas, vis dar sukrėsti, vis dar svaigstančiomis galvomis nuo daugybės klausimų, iš kurių pats svarbiausias: kaipgi Argrou sugebėjo aplenkti kalėjimo viršininką ir pirmas parodyti jiems dokumentus?