Джон Гришэм - Brolija

Ant valgomojo stalo gulėjo trys vokai. Argrou padavėjuos kiekvienam iš Brolijos.

— Viduje rasite savo naujas asmens tapatybes. Gimimo liudijimus, kreditines ir socialinio draudimo korteles.

— O kaip mūsų pasai? — paklausė Jarberis.

— Gretimame kambaryje yra fotokamera. Pasams ir vairuotojo teisėms reikės nuotraukų. Tai užtruks trisdešimt minučių. Taip pat mažesniuose vokeliuose yra po penkis tūkstančius dolerių grynais.

— Aš Harvis Mosas? — paklausė Spaiseris, žvilgtelėjęs į savo gimimo liudijimą.

— Taip. Jums nepatinka vardas Harvis?

— Turbūt jau patinka.

— Jūs ir atrodot kaip Harvis, — pasakė Bičas.

— O kas jūs?

— Na, aš Džeimsas Nanlis.

— Malonu susipažinti su jumis, Džeimsai.

Argrou nesyk nešyptelėjo, nė akimirką neatsipalaidavo.

— Man reikia žinoti jūsų kelionių planus. Žmonės Vašingtone tikrai nori, jog dingtumėte iš šalies.

— Turiu pasitikrinti reisus į Londoną, — pasakė Jarberis.

— Mes jau tai padarėme. Po dviejų valandų iš Džeksonvilio yra reisas į Atlantą. Šįvakar po septynių dešimt reisas iš Atlantos į Londono Hitrou oro uostą, ten nuvyksite rytoj anksti rytą.

— Ar galite man gauti vietą?

— Tai jau padaryta. Pirmąja klase.

Finas užsimerkė ir nusišypsojo.

— O kaip jūs? — Argrou pažvelgė į kitus du.

— Man gerai ir čia, — atsakė Spaiseris.

— Deja. Juk sudarėme sandėrį.

— Mes išvyksime tais pačiais reisais rytoj popiet, — įsiterpė Bičas. — Žinoma, jeigu ponui Jarberiui visa klostysis gerai.

— Pageidaujate, kad mes užsakytume vietas?

— Taip, malonėkite.

Čapas be garso įslinko į kambarį ir paėmė nuo sofos užvalkalą. Pasišalino su aplankais.

— Parenkime nuotraukas, — pasiūlė Argrou.

Finas Jarberis, dabar keliaujantis kaip ponas Viljamas Makojus iš San Chosė, Kalifornijos, nuskrido į Atlantą be nuotykių. Valandą jis vaikštinėjo po oro uosto sales, važinėjosi požeminiais traukinukais ir nuoširdžiai džiaugėsi esąs vidur šėlsmo ir maišaties milijono skubančių žmonių.

Jo vieta pirmojoje klasėje buvo masyvus odinis atlošiamasis krėslas. Po dviejų taurių šampano jis ėmė snūduriuoti ir sapnuoti. Bijojo visai užmigti, nes baiminosi atsibusti. Buvo įsitikinęs, kad vėl atsidurs ant savo viršutiniojo gulto, žvelgiantis į lubas ir nuskaičiuojantis dar vieną Tramble praleistą dieną.

Iš taksofono šalimais „Javos pakrantės“ Džo Rojus pagaliau prisiskambino žmonai. Iš pradžių ši pamanė, kad skambutis — tai pokštas, ir atsisakė prisiimti sąskaitą.

— Kas kalba? — paklausė ji.

— Tai aš, brangioji. Nebesu kalėjime.

— Džo Rojus?

— Taip, dabar klausykis. Išėjau iš kalėjimo, taigi. Čia tu?

— Turbūt. Kur tu esi?

— Apsistojau viešbutyje netoliese Džeksonvilio, Floridoje. Šįryt mane paleido iš kalėjimo.

— Paleido? Bet kaipgi...

— Neklausinėk, gerai? Vėliau viską paaiškinsiu. Rytoj išskrendu į Londoną. Noriu, kad rytą pirmiausia nueitum į paštą ir paduotum prašymą dėl paso.

— Londoną? Tu pasakei — į Londoną?

— Taip.

— Anglijoje?

— Kaip tik taip. Kuriam laikui turiu išvykti. Tai įeina į sandėrį.

— Ilgam?

— Porai metų. Klausyk, suprantu, kad tau sunku patikėti, bet aš laisvas, ir mudu porą metų gyvensime užsienyje.

— Kas per sandėris? Tu pabėgai, Džo Rojau? Minėjai, kad tai būtų nesunku padaryti.

— Ne. Mane paleido.

— Betgi tau dar liko daugiau nei dvidešimt mėnesių.

— Jau nebe. Klausyk, paduok prašymą dėl paso ir laikykis instrukcijų.

— Kam man tas pasas?

— Kad galėtume susitikti Europoje.

— Dvejiems metams?

— Taip, būtent.

— Bet mama serga. Aš negaliu taip imti ir pabėgti, palikusi motiną.

Jis prisiminė visus tuos dalykus, kuriuos norėtų pasakyti apie jos motiną, tačiau nutylėjo. Gilus atodūsis, paskui žvilgsnis išilgai gatvės.

— Aš išvykstu, — tarė jis. — Pasirinkimo neturiu.

— Nagi, grįžk namo, — paprašė ji.

— Negaliu. Paaiškinsiu tai vėliau.

— Būtų malonu, jei paaiškintum.

— Paskambinsiu tau rytoj.

Bičas ir Spaiseris pasistiprino jūros patiekalais restoranėlyje, perpildytame jaunesnių už juos žmonių. Juodu klaidžiojo šaligatviais ir galiausiai aptiko „Pito grilbarą“, kur stebėjo „Braves“ 31rungtynes ir mėgavosi triukšmu.

Finas kažkur viršum Atlanto sekė įkandin pinigų.

Hitrou muitinės pareigūnas vos žvilgtelėjo į Fino pasą, kuris buvo klastotės stebuklas. Gerokai aptrintas, jis lydėjo poną Viljamą Makojų po pasaulį. Aronas Leikas iš tiesų turėjo įtakingų draugų.

Finas nusisamdę taksi į „Basil Street“ viešbutį Naitbridžo rajone ir susimokėjo grynais už mažiausią, kokį tik sugebėjo gauti kambarį. Jis su Biču atsitiktinai pasirinko viešbutį iš kelionių vadovo. Tai buvo senamadiška įstaiga, pilna antikvarinių dalykų ir vingiavo iš aukšto į aukštą. Nedideliame restoranėlyje viršuje jis papusryčiavo kava, kiaušiniais ir kraujine dešra. Dešimtą jo taksi sustojo prie „Metropolitan Trust“ banko Sityje. Priimamojo sekretorei ne itin patiko vyriškio apranga — džinsai ir megztinis, bet kai sumojo, jog tai amerikietis, gūžtelėjo pečiais ir, regis, tapo pakantesnė.

Finas buvo priverstas valandą laukti, tačiau neėmė į galvą. Nors ir nervinosi, neišsidavė. Lauktų dienas, savaites, mėnesius, kad tik gautų pinigus. Jis išmoko kantrybės. Ponas Makgregoras, atsakingas už perlaidas, galiausiai priėjo prie jo. Pinigai ką tik pristatyti, atleiskite už pavėlavimą. Visi šeši milijonai saugiai įveikė Atlantą ir dabar yra Britanijos žemėje.

Bet ne ilgam.

— Norėčiau juos pervesti Šveicarijon, — pareiškė Finas su derama pasitikėjimo ir patirties doze.

Tąpat popietę Bičas ir Spaiseris nuskrido į Atlantą. Kaip ir Jarberis, laukdami reiso į Londoną, juodu bastėsi po oro uostą, mėgaudamiesi nevaržoma laisve. Abu sėdėjo drauge pirmojoje klasėje, valandų valandas valgė ir gėrė, žiūrėjo filmus, o skrisdami virš Atlanto, pamėgino numigti.

Didžiai abiejų nuostabai, kai praėjo Hitrou muitinę, Jarberis jų laukė. Pranešė nuostabią žinią — pinigai atėjo ir išėjo. Jie paslėpti Šveicarijoje. Jis vėl nustebino juos, pasiūlęs tučtuojau išvykti.

— Jie žino, kad mes čia, — paaiškino prie kavos oro uosto bare. — Nusikratykim jų.

— Manote, jie mus seka? — paklausė Bičas.

— Tarkime, taip.

— Betgi kodėl? — negalėjo patikėti Spaiseris.

Pusę valandos jie kalbėjosi apie tai, paskui pradėjo dairytis reisų. Jų dėmesį patraukė „Alitalia“ į Romą. Aišku, pirmąja klase.

— Ar Romoje kalbama angliškai? — susirūpino Spaiseris, kai jie sėdosi į lėktuvą.

— Po teisybei, tai jie kalba itališkai, — paaiškino Jarberis.

— Kaip manote, popiežius mus priims?

— Tikriausiai jis labai užsiėmęs.

39

Dienų dienas Basteris keliavo zigzagais vakarų link, kol galiausiai išlipo iš autobuso San Diege. Vandenynas traukė jį — pirmasis vanduo, kurį matė po daugelio mėnesių. Jisai slampinėjo po prieplaukas, ieškodamas atsitiktinių darbų ir šnekteldamas su čionykščiais. Vienas čarterinio laivo kapitonas nusamdė Basterį parankiniu, ir jis paspruko į krantą Los Kabose, Meksikoje, pačiame pietiniame Bachos 32gale. Uostas ten buvo pilnas brangių žvejybos katerių, kur kas dailesnių nei tie, kuriais kadaise jisai su tėvu prekiavo. Susipažino su keliais kapitonais ir per porą dienų gavo denio jūreivio darbą. Klientai buvo turtingi amerikiečiai iš Teksaso ir Kalifornijos, daugiau laiko leidę gerdami nei žvejodami. Jis negaudavo jokio atlyginimo ar algos, tačiau dirbo už arbatpinigius, kurie visada būdavo tuo didesni, kuo daugiau klientai gerdavo. Šiaip sau diena papildydavo jo kišenę 200 dolerių, gera — 500, visi grynais. Jis gyveno nebrangiame viešbutyje ir po kelių dienų liovėsi gręžiojęsis per petį. Los Kabosas greitai tapo jo namais.