Джон Гришэм - Brolija

Spaiseris nenusiprausė po dušu. Jo marškiniai ir veidas tebebuvo sudrėkę nuo prakaito, bet alsavimas sulėtėjo. Nei Bičas, nei Jarberis neišleido nė garso. Broliją ištiko bendras transas. Tęskite, bylojo jų akys.

Argrou apžvelgė tris veidus ir mygo toliau. Siekė kišenėn ir išsitraukė popieriaus lapą, kurį išlankstė ir padėjo ant stalo priešais juos. Tai buvo jų paskutiniojo laiško Elui Konajersui kopija — to išsiųstojo laiško, su reikalavimu pinigų, pasirašyto Džo Rojaus Spaiserio, su dabartiniu Federalinio Tramblo kalėjimo adresu. Jie įsiminė žodžius, tad nebuvo reikalo darsyk skaityti. Atpažino braižą, vargšelio Rikio braižą, ir suprato, kad laiškas jau apsuko visą ratą. Nuo Brolijos iki pono Leiko, nuo pono Leiko iki Argrou brolio, nuo Argrou brolio atgal į Tramblą, — visa per trylika dienų.

Galiausiai Spaiseris pakėlė laišką ir žvilgtelėjo į žodžius.

— Spėju, jūs viską žinote, tiesa? — paklausė jis.

— Nežinau, kiek aš žinau.

— Papasakokit mums, ką jie jums pasakė.

— Jūs varote apgaulę, visi trys. Skelbiatės gėjų žurnaluose, užmezgate paštu ryšius su pagyvenusiais vyrais, kažkokiu būdu sužinote jų tikrąją asmens tapatybę ir prievartaujate pinigus.

— Gana teisinga žaidimo santrauka, — atsiliepė Bičas.

— Ir ponas Leikas padarė klaidą, atsiliepdamas į vieną iš jūsiškių skelbimų. Nežinau, kada jis tai padarė, ir nežinau, kaip jūs sužinojote, kas jis toks. Kiek aš žinau, šiame plane esama spragų.

— Verčiau tegul taip ir lieka, — tarė Jarberis.

— Sutinku. Aš ne pats pasisiūliau šiam darbui,

— Ką jūs iš to laimėsite? — paklausė Spaiseris.

— Būsiu anksčiau paleistas. Dar kelias savaites praleisiu čia, paskui mane vėl perkels. Išeisiu metų pabaigoje, ir jeigu ponas Leikas bus išrinktas, man bus suteikta visiška amnestija. Neblogas sandėris. Mano brolis sulauks didžiulės malonės iš būsimo prezidento.

— Vadinasi, jūs derybininkas? — paklausė Bičas.

— Ne, tik tarpininkas.

— Tuomet pradėsime?

— Pirmas ėjimas priklauso jums.

— Turite laišką. Mes norime pinigų ir išeiti iš šios skylės.

— Kiek pinigų?

— Po du milijonus kiekvienam, — pasakė Spaiseris, ir buvo aišku, kad tai jų jau aptarta nesyk. Šešetas akių stebėjo Argrou, laukdamos šį krūptelint, susiraukiant, išsigąstant. Tačiau nebuvo jokios reakcijos, tik pauzė, kai jis atrėmė jų žvilgsnius.

— Aš čia neturiu įgaliojimų, aišku? Negaliu atsakyti į jūsų reikalavimus nei taip, nei ne. Visa, ką galiu padaryti — tai perduoti detales savo broliui.

— Mes kasdien skaitome laikraščius, — įsiterpė Bičas. — Ponas Leikas turi daugiau pinigų, nei pajėgia šiuo metu išleisti. Šeši milijonai — tai lašas jūroje.

— Jis turi po ranka septyniasdešimt aštuonis milijonus be jokių skolų, — pridūrė Jarberis.

— Kad ir kaip ten būtų, aš tik kurjeris, pašto gabentojas, toks nelyginant Trevoras, — atrėmė Argrou.

Paminėjus Trevorą, jie vėl sustingo. Įsispitrijo į Argrou, kuris susidomėjo savo nagais. Kažin, ar tik komentaras apie Trevorą nesviestas ant stalo kaip savotiškas perspėjimas? Kiek pavojingas tapo jų lošimas? Mintys apie pinigus ir laisvę svaigino, bet kiek dabar jie saugūs? Kiek saugūs bus ateityje?

Juk visados žinos Leiko paslaptį.

— O sąlygos dėl pinigų? — paklausė Argrou.

— Labai paprastos, — pasakė Spaiseris. — Visi iš anksto, visi pervesti į kokią nors žavią vietelę, galbūt Panamon.

— Gerai. Dabar pakalbėkime, kaip jus išlaisvinsime?

— O ką?

— Turite kokių nors pasiūlymų?

— Po teisybei, ne. Manėme, ponas Leikas gebės tuo pasirūpinti. Dabar jis turi daug draugų.

— Taip, bet jis dar ne prezidentas. Kol kas negali pasiremti reikiamais žmonėmis.

— Mes neketiname laukti iki sausio, kai jis bus inauguruotas, — vėl prašneko Jarberis. — Tiesą sakant, neketiname laukti iki lapkričio, kad įsitikintume, ar jis laimės.

- Vadinasi, norite, kad būtumėte paleisti dabar?

— Ir, po šimts, kuo greičiau, — patikslino Spaiseris.

— Ar turi reikšmės, kaip jūs būsite paleisti?

Valandėlę jie pagalvojo, paskui Bičas tarė:

— Tai turi būti padaryta švariai. Neketiname visą likusį gyvenimą nuolat bėgti. Nenorime vis gręžiotis per petį.

— Norite išeiti drauge?

— Taip, — patvirtino Jarberis. — Ir mes turime kai kurių aiškių planų, kaip tatai turi būti padaryta. Tačiau pirmiausia mums reikia sutarti dėl svarbiausių dalykų — pinigų ir kada tiksliai iš čia išeisime.

— Gana teisingai. Kalbant iš šios stalo pusės, jiems reikės visų jūsų aplankų, visų laiškų ir užrašų, visos jūsiškės apgaulės dokumentacijos. Savaime suprantama, ponas Leikas turi gauti garantijas, kad paslaptys bus palaidotos.

— Jeigu mes gausime, ko norime, — atsiliepė Bičas, — jam nėra ko rūpintis. Mielai užmiršime ką nors girdėję apie Aroną Leiką. Tačiau turime jus perspėti, o jūs perspėkite poną Leiką, kad jeigu kas nors mums nutiks, jo istorija vis tiek bus pagarsinta.

— Mes turime ryšių laisvėje, — paaiškino Jarberis.

— Tai bus uždelsta reakcija, — pridūrė Spaiseris, lyg padėtų išaiškinti tai, kas neišaiškinama. — Jei kas nors mums nutiks, pavyzdžiui, tas pat, kas nutiko Trevorui, tai po kelių dienų sprogs uždelsto veikimo bombikė. Bet kuriuo atveju ponas Leikas bus pašalintas iš žaidimo.

— To neatsitiks, — patikino Argrou.

— Jūs tarpininkas. Todėl nežinote, kas atsitiks ar neatsitiks, — pamokė Bičas. — Juk tai tie patys žmonės, kurie nužudė Trevorą.

— Juk nesate dėl to tikri?

— Ne, bet turime savo nuomonę.

— Nesiginčykime, ponai, dėl to, ko negalime įrodyti, — tarė Argrou, užbaigdamas posėdį. — Devintą ryto pasimatysiu su broliu. Dešimtą susitiksime čia.

Argrou išėjo, palikdamas juos sėdėti tarsi ištiktus transo, giliai susimąsčiusius, skaičiuojančius savo pinigus, bet dar nedrįstančius pradėti jų leisti. Patraukė bėgimo tako link, tačiau išvydęs risnojant grupelę kalinių, pasuko į šalį. Bastėsi po teritoriją, kol surado nuošalią vietelę už valgyklos, ir tuomet paskambino Klokneriui.

Po valandos Tedis buvo glaustai informuotas.

37

Šeštą ryto po Tramblą, po miegamųjų korpusų koridorius, viršum vejų, aplinkui visus pastatus ir tolyn į supantį mišką šaižiai nuskardėjo skambutis. Jis truko lygiai trisdešimt penkias sekundes, kaip jums pasakytų daugelis kalinių, o kai nutilo, niekas nebemiegojo. Jis išrovė juos iš lovų, tarsi tą dieną būtų numatyti svarbūs įvykiai, kuriems reikėtų pasiruošti. Bet vienintelis skubus dalykas buvo pusryčiai.

Skambutis privertė Bičą, Spaiserį ir Jarberį krūptelėti, tačiau jie jau buvo atsibudę. Dėl suprantamų priežasčių miegojo prastai. Nors gyveno skirtinguose miegamuosiuose korpusuose, tačiau nieko nuostabaus, kad susitiko eilutėje prie kavos, dešimt minučių po šešių. Pasiėmę aukštus puodelius ir neapsikeisdami nė žodžiu, jie nuėjo į krepšinio aikštelę, kur, susėdę ant suolo nugaromis į bėgimo taką, ankstyvą saulėtekį ėmė gurkšnoti kavą ir tuo pat metu stebėjo kalėjimo teritoriją.

Kiek dar dienų jie vilkės gelsvažaliais marškiniais ir sėdės Floridos karštyje, gaudami centus už valandą nieko neveikiant, tik svajojant ir maukiant nesuskaičiuojamus puodelius kavos? Mėnesį, du? Nejau dabar kalbama apie dienas? Įvairios galimybės atėmė iš jų miegą.

— Tėra du įmanomi būdai, — dėstė Bičas. Jis buvo federalinis teisėjas, todėl kiti du atidžiai klausėsi, nors tai ir buvo pažįstama sritis. — Pirmasis — vėl sugrįžti nuosprendį priėmusios instancijos jurisdikcijon ir paduoti prašymą, kad sutrumpintų bausmės laiką. Labai ribotomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teisėjas turi teisę paleisti kalinį. Tačiau tatai retai praktikuojama.