Агата Кристи - Palšas žirgas

Iš anglų kalbos vertė

Auksė Mardosaitė

Turinys

Pratarmė

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

Išnašos

Džonui ir Helenai Mildmei Vaitams su didele padėka už man suteiktą galimybę pamatyti, kaip įsigalioja teisingumas.

PRATARMĖ

Markas Isterbrukas

Man rodos, šią keistą „Palšo žirgo“ istoriją galima perteikti dviem būdais. Nepaisant Baltojo karaliaus priesako, sunku išlaikyti paprastumą. Juk nepasakysi: „Pradėk nuo pradžių, tęsk iki galo ir tuomet sustok.“ O kur ta pradžia?

Istorikui tai visad sudaro keblumų. Kokiame istorijos taške prasideda tam tikra istorijos atkarpa?

Šiuo atveju galima būtų pradėti nuo tos akimirkos, kai tėvas Gormanas iš savo namų išeina aplankyti mirštančios moters. Arba nuo anksčiau, nuo vieno vakaro Čelsyje.

Kadangi didžiąją šio pasakojimo dalį aš pats rašau, gal nuo to vakaro ir pradėsiu.

1 SKYRIUS

Marko Isterbruko pasakojimas

Kavos automatas man už peties šnypštė kaip pikta gyvatė. Tas garsas skambėjo kažkaip grėsmingai, ko gero, net šėtoniškai. Gal, pamaniau aš, tokia prasmė daugumos šiuolaikinių garsų. Bauginantis niršus reaktyvinių lėktuvų klyksmas, jiems skrodžiant dangų; lėtas nelemtas metro traukinių bildesys, jiems artėjant per tunelį; didieji sunkvežimiai, drebinantys tavo namų pamatus... Netgi silpnesni nūdienos garsai namų ūkyje, nors ir lydintys naudingą darbą, skamba kažkaip nuogąstingai. Indų plovimo mašinos, šaldytuvai, greitpuodžiai, aimanuojantys dulkių siurbliai — visi tarsi sako: „Būk atsargus. Aš esu genijus, įkinkytas tau tarnauti, bet jei tu manęs nesuvaldysi...“

Pasaulis pavojingas — štai kaip, pasaulis pavojingas. Pamaišiau putotą skystį puodelyje, stovinčiame priešais mane. Skaniai kvepėjo.

— Ko dar pageidautumėte? Puikaus sumuštinio su bananu ir kumpiu?

Man tai pasirodė keistas derinys. Bananai priminė vaikystę arba retkarčiais pasmaguriaudavau flambe su cukrumi ir romu. Kumpis mano mintyse neatsiejamas nuo kiaušinių. Tačiau gyvendamas Čelsyje, valgyk kaip čelsiečiai. Puikaus sumuštinio su bananu ir kumpiu neatsisakiau.

Nors gyvenau Čelsyje — kitaip tariant, pastaruosius tris mėnesius čia nuomojau butą su baldais, — visais kitais atžvilgiais šiame krašte buvau svetimas. Rašiau knygą apie tam tikrus mongolų architektūros aspektus, bet dėl to puikiausiai būčiau galėjęs gyventi Hempstede, Blumsberyje, Stritheme ar Čelsyje — būtų buvę vis tas pat. Aplinkos aš nepastebėdavau, išskyrus savo amato įnagius, ir buvau visiškai abejingas mane supančiai aplinkai — gyvenau savame pasaulyje.

Kaip tik tą vakarą mane ūmai apėmė pasibjaurėjimas, pažįstamas visiems rašytojams.

Mongolų architektūra, mongolų imperijos, mongolų gyvenimo būdas ir visi iš to kylantys viliojantys klausimai ūmai tapo dulkėmis ir pelenais. Na ir kas jie tokie? Kodėl panūdau apie juos rašyti?

Perverčiau kelis savo prirašytus puslapius, tai šen, tai ten paskaitinėdamas, ką parašiau. Viskas man pasirodė vienodai prastaskurdžiai parašyta ir baisiai neįdomu. Tas, kas pasakė, jog „Istorija — tai plepalynė“ (gal Henris Fordas?), buvo teisų teisiausias.

Su pasišlykštėjimu atstūmęs rankraštį, atsistojau ir pažvelgiau į laikrodį. Buvo netoli vienuoliktos valandos vakaro. Bandžiau prisiminti, ar pietavau... Išgirdęs pilvo urzgimą, supratau, kad ne. Priešpiečius, taip, valgiau „Atėnėjume“. Bet jau senokai.

Nuėjęs pasižiūrėjau į šaldytuvą. Ten gulėjo užsilikęs kąsnelis sudžiūvusio liežuvio. Pažvelgiau į jį ne itin palankiai. Tad patraukiau į Kings Roudą ir galiausiai užsukau į „Ekspreso“ kavos barą, kurio lange raudonomis neoninėmis šviesomis buvo išrašytas Luidžio vardas. Svarstydamas valgyti sumuštinį su bananu ir kumpiu ar ne, susimąsčiau apie nelemtą šiuolaikinių garsų prasmę ir jų poveikį aplinkai.

Pamaniau, jog visi tie šiuolaikiniai garsai turi kažką bendra su mano vaikystės prisiminimais apie pantomimą. Debesų kamuoliuose iš savo skrynios pasirodo Deivis Džonsas! Iš nuleidžiamų durų ir langų pasklinda pragariškos blogio jėgos, grasindamos gerajai fėjai Deimantei ar kokiai kitai mergaitei, pasivadinusiai panašiu vardu, kuri mojuoja plona burtų lazdele ir nuobodžiu balsu deklamuoja viltingas nuvalkiotas frazes apie galutinę gėrio pergalę, šitaip pradėdama privalomą „Tos akimirkos dainą“, nieko bendra neturinčia su atliekamos pantomimos turiniu.

Omai man šovė mintis, kad blogis gal neišvengiamai vaizduojamas įspūdingesnis nei gėris. Jis turi sudaryti reginį! Turi priblokšti ir patraukti dėmesį! Tai nepastovumo puolimas prieš pastovumą. Bet galų gale, pamaniau, pastovumas visad laimi. Pastovumas atlaiko gerosios fėjos Deimantės banalumą; nuobodų balsą, surimuotą posmelį, netgi visai atsietą skambų pareiškimą: „Žemyn pakalnėn nuvingiuoja kelias į mano mylimą senųjų laikų miestą“. Atrodytų, labai skurdžios priemonės, tačiau tos priemonės neišvengiamai vyrauja. Pantomima pasibaigdavo taip, kaip baigiasi visos pantomimos. Laiptai, vyresnumo eile nulipantys artistai, o geroji fėja Deimantė, prisilaikanti krikščioniškos nuolankumo dorybės ir nelendanti būti pirmąja (ar šiuo atveju paskutiniąja), pasirodo per vidurį šios procesijos, greta ką tik buvusio savo priešininko, dabar apsireiškiančio jau ne kaip urzgiantis Demonų karalius, iškvepiantis ugnį bei sierą, o kaip paprastas žmogus, apsitempęs raudonu triko.

Kavos automatas vėl man sušnypštė į ausį. Aš pamojau, kad noriu dar vieno puodelio kavos ir apsižvalgiau. Mano sesuo visada mane kaltindavo, kad aš nepastabus, nematau, kas darosi aplink. „Tu gyveni užsisklendęs savame pasaulyje“, — sakydavo ji kaltinamai. Dabar, pats džiaugdamasis, kad vaduojuosi iš tos ydos, susidomėjau, kas darosi aplink. Kasdien norom nenorom pasiskaitydavau apie Čelsio kavos barus ir jų nuolatinius lankytojus; štai proga pačiam įvertinti šiuolaikinį gyvenimą.

Kavos bare buvo gana tamsu ir visko aiškiai negalėjau matyti. Čia buvo prisirinkę beveik vien jaunimo. Apmečiau žvilgsniu: visi vadinamosios nevaržomos kartos. Merginos atrodė, kaip šiais laikais man atrodo visos merginos — nešvarios. Be to, pernelyg šiltai apsirengusios. Tą pastebėjau jau prieš kelias dienas, su draugais išėjęs papietauti. Greta manęs sėdėjo kokių dvidešimties metų mergina. Restorane buvo karšta, bet ji vilkėjo geltoną vilnonį megztinį, juodą sijoną, mūvėjo vilnones kojines ir valgant jai veidu visą laiką žliaukė prakaitas. Nuo jos sklido priprakaituotos vilnos kvapas ir trenkė neplautais plaukais. Pasak mano draugų, ji visiems atrodanti labai patraukli. Tik ne man! Man ji kėlė vienintelį norą įmesti ją į karštą vonią, duoti gabalą muilo ir liepti gerokai su juo pasidarbuoti! O tai tikriausiai byloja, kaip aš atsilikęs nuo laikmečio. Turbūt todėl, kad taip ilgai gyvenau užsieniuose. Maloniai prisiminiau indų moteris gražiu juodų plaukų kuodu, grynų, ryškių spalvų sarius, krintančius grakščiomis klostėmis, ir ritmiškai linguojančius jų kūnus einant...

Omai sustiprėjęs triukšmas atitraukė mane nuo šių malonių minčių. Prie gretimo staliuko susivaidijo dvi jaunos merginos. Du jauni vaikinai, buvę drauge su jomis, veltui bandė užglaistyti jų barnį.