Агата Кристи - Palšas žirgas

Staiga jos ėmė viena ant kitos šaukti. Viena mergina trenkė kitai per veidą, o antroji nutempė pirmąją nuo kėdės. Juodvi susikibo kaip prasčiokės, isteriškai plūsdamosios. Viena buvo susišiaušusi rudaplaukė, kita lygiais šviesiais plaukais. Dėl kojos susipešė, nesupratau, aiškiai buvo girdėti tik keiksmažodžiai. Nuo kitų stalų pasigirdo šūksmai ir švilpimas.

— Smarkiau, mergaite! Trenk jai, Lu!

Už baro stovintis savininkas, laibas, panašus į italą vyrukas su žandenomis, kurį supratau esant Luidžiu, įsikišo kalbėdamas grynu Londono žargonu.

— Ką jūs čia dabar pešatės, liaukitės — sakau, liaukitės. Tuoj visą gatvę sutrauksit. Tik policininkų prisišauksit. Sakau, nustokit.

Tačiau lieknoji šviesiaplaukė nusitvėrė rudaplaukę už plaukų ir įnirtingai ją purtė rėkdama.

— Ak tu, ištvirkėle, tau tik vyrus nusivilioti!

— Pati tu ištvirkėlė.

Luidžis ir abu sutrikę merginų draugai juodvi išskyrė. Tarp šviesiaplaukės pirštų styrojo dideli kuokštai rudų plaukų. Ji džiaugsmingai iškėlė tą ranką, o paskui numetė plaukus ant grindų.

Durys plačiai prasivėrė, ant slenksčio pasirodė pareigūnas mėlynu kostiumu ir oriai tarė tvarkdariškus žodžius:

— Kas čia darosi?

Pasirodžius priešui, tuojau pat buvo sudarytas bendras frontas.

— Šiaip sau linksminamės, — atsakė vienas iš tų dviejų vaikinų.

— Ir tiek, — pritarė Luidžis. — Šiaip sau draugai tarpusavyje linksminasi.

Plaukų kuokštus jis mikliai paspyrė po artimiausiu staliuku. Abi varžovės per apsimestines paliaubas viena kitai nusišypsojo.

Policininkas įtariai visus apžvelgė.

— Mes jau išeiname, — maloniai tarė šviesiaplaukė. — Eime, Dugai.

Lyg susitarę pakilo dar keli žmonės. Pareigūnas nusekė juos niūriu žvilgsniu. Buvo matyti, jog šį kartą jis praleidžia tai pro pirštus, bet juos visus įsidėmėjo. Neskubėdamas jis išėjo.

Rudaplaukės draugas apmokėjo sąskaitą.

— Kaip jautiesi? — paklausė Luidžis merginos, kai ji taisėsi skarelę. — Lu negražiai pasielgė, šitiek plaukų tau su šaknimis išrovė.

— Man neskaudėjo, — atsakė mergina atsainiai. Ji nusišypsojo jam. — Atleisk už sukeltą triukšmą, Luidži.

Visa kompanija išėjo. Tiesą sakant, baras tikrai pratuštėjo. Pasičiupinėjau kišenėje smulkių.

— Ji šaunuolė, kalbos nėra, — tarė Luidžis pritariamai žiūrėdamas į užsidarančias duris. Pagriebęs šluotą, jis sušlavė rudų plaukų kuokštus už prekystalio.

— Turbūt dar ir kaip skaudėjo, — pasakiau.

— Aš, ja dėtas, būčiau balsu subliovęs, — prisipažino Luidžis, — bet ji tikra šaunuolė, toji Tomi.

— Gerai ją pažįstate?

— O, ji užeina čia kone kiekvieną vakarą. Jos pavardė Takerton, Tomasina Takerton, jeigu jums įdomu, jos pilnas vardas. Bet čia visi vadina ją Tomi Taker. Pinigais aptekusi. Tėvas paliko jai didelį turtą, o ji ką veikia? Atsidangina į Čelsį, apsigyvena kažkokiame aptriušusiame kambarėlyje netoli Vendsvorto tilto ir trainiojasi su tokių pat dykaduonių gauja. Man galvoj netelpa, — pusė tos šutvės pinigingi. Gali turėti ką tik užsimano; panorėję galėtų Ricoje gyventi. Bet jiems, matyt, didžiausias smagumas šitaip laiką leisti. Taigi — man galvoj netelpa.

— Jūs rinktumėtės kitokį gyvenimo būdą?

— A, aš turiu sveikos nuovokos! — atsakė Luidžis. — Kai nėra iš ko rinktis, va šitaip sukuosi.

Aš pakilau eiti ir paklausiau, dėl ko jos susivaidijo.

— A, Tomi nuviliojo tos kitos merginos vyruką. Bet dėl jo neverta peštis, kaip mane gyvą matote!

— Antroji mergina turbūt mano, kad verta, — tariau aš.

— O, Lu labai romantiška, — atsakė Luidžis pakančiai.

Aš kitaip suprantu romantiką, bet nieko nepasakiau. II

Praėjus kokiai savaitei, mano akys užkliuvo už pavardės The Times nekrologų skiltyje.

TAKERTON. Spalio antrą dieną Feloufildo privačioje klinikoje Emberlyje mirė dvidešimties metų Tomasina Ana, vienturtė duktė velionio Tomo Taker tono, dvarininko iš Keringtono Parko Emberlyje, Sarėjuje. Laidotuvės uždaros. Be gėlių.

Vargšė Tomi Taker — nei gėlių, nei malonumo iš gyvenimo Čelsyje. Vieną akimirką pajutau užuojautą šiandieninėms Tomi Taker. Juk galiausiai, priminiau sau, aš nežinau, kad būtent mano požiūris yra teisingas. Kas aš toks, kad jų gyvenimą pasmerkčiau kaip prašvaistytą? O gal veikiau mano gyvenimas — tykaus, knygose paskendusio, nuo viso pasaulio atsitvėrusio mokslininko gyvenimas yra prašvaistytas. Gyvenimas ne iš pirmų lūpų. Taigi dorai prisipažink, ar gauni iš gyvenimo malonumo? Man tai labai svetima mintis! Visa bėda, žinoma, kad aš netrokštu malonumų. Bet vėlgi, — gal derėtųjų trokšti? Svetima ir nelabai sveikintina mintis.

Išmečiau Tomi Taker iš galvos ir ėmiausi korespondencijos.

Svarbiausias laiškas buvo iš mano pusseserės Roudos Despard, kuriame ji prašė mane padaryti jai vieną paslaugą. Šitos dingsties ir nusitvėriau, nes tą rytą dirbti nebuvau nusiteikęs, o čia puikiausias pasiteisinimas atidėti darbą.

Išėjau į Kings Roudą, susistabdžiau taksi ir nuvažiavau į savo bičiulės ponios Ariadnos Oliver namus.

Ponia Oliver buvo gerai žinoma detektyvinių romanų rašytoja. Jos tarnaitė Mili buvo patikimas drakonas, saugantis savo šeimininkę nuo išorinio pasaulio antpuolių.

Nebyliai klausdamas kilstelėjau antakius. Mili smarkiai palinkčiojo galvą.

— Verčiau eikite tiesiai viršun, pone Markai, — pasakė. — Ji šiandien prastai nusiteikusi. Gal jūs ir mokėsite jai pataisyti nuotaiką.

Užlipęs du laiptų maršus, negarsiai pasibeldžiau į duris ir žengiau vidun nelaukdamas kvietimo. Ponios Oliver darbo kambarys buvo didelis, sienos išklijuotos tapetais su egzotiniais paukščiais, tupinčiais tropinės augalijos lizduose. Pati ponia Oliver tartum paklaikusi slankiojo po kambarį, kažką sau po nosimi murmėdama. Ji abejingai dirstelėjo į mane ir toliau slampinėjo. Neramiai bėgiojančiomis akimis ji varstė sienas, žvelgė pro langą, lyg nuo neištveriamos kančios kartkartėmis užsimerkdama.

— Betgi kodėl, — teiravosi ponia Oliver, kreipdamasi į visatą, — tas kvailys iškart nepasako matęs papūgą kakadu? Kodėl nepasako? Nepamatyti jos negalėjo! Bet jeigu jis apie tai užsimena , viskas žlunga. Turi būti kažkokia išeitis... turi būti...

Ji sudejavo, persibraukė pirštais trumpus žilus plaukus ir desperatiškai suspaudė juos kumštyje. Paskui pasižiūrėjo į mane lyg ūmai atpažinusi ir tarė:

— Ir va ta Monika. Kuo aš ją stengiuosi pavaizduoti malonesnę, tuo ji darosi irzlesnė... Paika mergiotė... Be to, ribota! Monika... Ar tikrai Monika? Turbūt netikęs vardas. Nensi? Gal būtų geriau. Džoana? Visos visuomet Džoanos. Anė irgi. Sjuzana? Sjuzana jau buvo. Liusija? Liusija? Liusija?.. Manau, kad Liusiją įsivaizduoju. Rudaplaukė. Megztinis uždaru kaklu... Juodos siauros kelnės? Vienaip ar kitaip, juodos kojinės.

Tačiau šis trumpas geros nuotaikos blyksnis užgeso, jai prisiminus rūpestį dėl kakadu, ir ponia Oliver vėl ėmė nerimastingai slankioti po kambarį nematančiomis akimis, čia pakeldama daiktus nuo stalo, čia vėl padėdama į kitą vietą. Gana atsargiai ji įkišo savo akinių dėklą į lakuotą dėžutę, kurioje jau buvo kiniška vėduoklė, ir giliai atsidususi, tarė:

— Džiaugiuosi, kad čia jūs.

— Jūs labai maloni.

— Juk galėjo bet kas ateiti. Kokia nors kvaiša moterėlė prašyti, kad atidaryčiau mugę, arba vyriškis dėl Mili draudimo kortelės, kurios Mili kategoriškai atsisako, arba kad ir santechnikas (būtų pernelyg gerai, tiesa?). Arba dar kas nors paimti interviu ir klaustų kvailų trikdančių dalykų, kaskart vis tų pačių. Kaip pradėjote rašyti? Kiek knygų esate parašiusi? Kiek uždirbate pinigų? Ir taip toliau, ir taip toliau. Aš nežinau, ką į juos atsakyti, ir tik apsikvailinu. Pagaliau tai nesvarbu, dabar man rodos, jog dėl to kakadu tiesiog kraustausi iš proto.