Агата Кристи - Palšas žirgas

Daktaras Korigenas paklausė:

— Ar neprieštarautumėte, jei aš ir toliau domėsiuos šiuo sąrašu?

— Prašom, linkiu kuo geriausios kloties.

— Turint galvoje, kad aš vargu ar ką daugiau sužinosiu, jeigu jūs nesužinojote! Per daug manimi nepasikliaukite. Aš susitelksiu ties Korigeno pavarde. Ponu ar ponia, ar panele Korigen — su dideliu klaustuku.

3 SKYRIUS

Marko Isterbruko pasakojimas

— Na, iš tiesų nežinau, pone Ležonai, ką dar galėčiau jums pasakyti! Aš jau visa tai pasakojau jūsų seržantui. Aš nežinau, kas buvo ponia Deivis ir iš kur ji atvyko. Pas mane ji pragyveno pusę metų. Nuomą mokėjo laiku ir atrodė maloni, rami, padori moteris, o to, ką jūs dar norėtumėte išgirsti, aš tikrai nežinau.

Ponia Kopins nutilo atgauti kvapo ir pažvelgė į Ležoną tarsi kažko nepatenkinta. Jis atsakė švelnia, liūdna šypsena, kurią iš patirties žinojo būsiant veiksmingą.

— Aš jums mielai norėčiau pagelbėti, jei galėčiau, — pasitaisė ji.

— Ačiū. Šito mums ir reikia — pagalbos. Moterys daug daugiau žino, joms nuojauta pasako — nei vyras pajėgus žinoti.

Tai buvo geras ėjimas — veiksmingas.

— Ak, — tarė ponia Kopins. — Gaila, kad jūsų žodžių negirdi Kopinsas. Jis buvo toks pasipūtęs, toks be atodairos. „Dediesi viską išmananti, kai tau nieko nereikia daryti“, — sakydavo jis su panieka. O devynis kartus iš dešimties būdavo mano teisybė.

— Štai todėl man ir įdomu išgirsti, kokia jūsų nuomonė apie ponią Deivis. Kaip manote, ar ji buvo nelaiminga moteris?

— Ar nelaiminga? Ne, nepasakyčiau, kad nelaiminga. Dalykiška. Šitokia ji visad atrodė. Nuosekli. Tarsi jos gyvenimas būtų suplanuotas ir pagal tą planą ji gyventų. Kaip supratau, ji turėjo darbą kažkokioje vartotojų tyrimo asociacijoje. Vaikščiodavo ir klausinėdavo žmonių, kokius skalbimo miltelius jie vartoja, ar kokius miltus, kaip išleidžia savaitines pajamas ir kaip jos paskirstomos. Na, man visados atrodė, kad tokios apklausos ne kas kita, kaip nosies kaišiojimas ne į savo reikalus! Ir kodėl valdžia, ar kas nors kitas, tuo domisi, man galvoj netelpa! Galų gale pareiškiama tai, kas visiems ir be tų apklausų puikiausiai žinoma. Bet va, šiais laikais tai kaip pamišimas. Bet jeigu jums įdomu, sakyčiau, vargšelė ponia Deivis savo darbą atlikdavo be priekaištų. Labai maloniai, per daug nesmalsaudama, tiesiog dalykiškai, trumpai drūtai.

— Ar jūs nežinote, koks pavadinimas tos firmos ir asociacijos, kurioje ji dirbo?

— Ne, nežinau, tikrai nežinau.

— Ar kada nors ji užsimindavo apie kokius nors giminaičius?

— Ne. Supratau, kad ji našlė, o vyro neteko prieš daugelį metų. Jis buvęs nelabai sveikas, bet ji niekuomet apie jį daug nekalbėdavo.

— Ar ji neminėjo iš kur esanti — iš kokio krašto?

— Nemanau, kad ji būtų londonietė. Sakyčiau, kilusi iš šiaurės.

— Nepajutote, kad ją būtų gaubusi kažkokia — na, paslaptis?

Ležonas tai sakydamas sudvejojo. Jeigu ji pasiduodanti įtaigai moteris... Tačiau ponia Kopins nepasinaudojo jai suteikta proga.

— Na, ne, tikrai negaliu pasakyti, kad būčiau pajutusi. Bent jau iš to, ką ji kalbėdavo. Gal vienintelis dalykas, man sukėlęs šiokių tokių spėlionių, buvo jos lagaminas. Jis buvo geros rūšies, bet nenaujas. O inicialai ant jo buvo perdažyti. Dž. D. — Džesi Deivis. Bet anksčiau ten buvo Dž ir kažkokia kita raidė. Turbūt H. Gal ir A. Šiaip ar taip, tada aš apie tai nieko nepagalvojau. Dažnai galima rasti gerą padėvėtą lagaminą – jie tokie pigūs, ir nieko stebėtino, kad pakeiti inicialus. Ji turėjo nedaug daiktų — tilpo viename lagamine.

Ležonui tai buvo žinoma. Mirusioji turėjo neįprastai mažai asmeninių daiktų. Nelaikė jokių laiškų, jokių fotografijų. Matyt, neturėjo nei draudimo kortelės, nei banko, nei čekių knygelės. Jos drabužiai buvo kasdieniai, geros rūšies, patvarūs, beveik nauji.

— Ar ji atrodė laiminga? — paklausė jis.

— Aš taip manau.

Jis nusitvėrė abejonės, praskambėjusios jos balse.

— Jūs tik taip manote?

— Juk apie tokius dalykus niekada nesusimąstai, tiesa? Sakyčiau, kad ji buvo neblogai apsirūpinusi, turėjo gerą darbą ir savo gyvenimu buvo visai patenkinta. Ji nebuvo iš tų, kurie trykšta laime. Žinia, kai susirgo...

— Taigi, kai susirgo? — skatino jis.

— Iš pradžių susikrimto. Turiu galvoje, kai gripas ją paguldė. Sakė, jos visi planai sugriūsią. Nenueisianti į paskirtus susitikimus ir panašiai. Bet gripas yra gripas, ir kai prispaudžia, nieko tu nepadarysi. Tad jinai gulėjo lovoje, ant dujų viryklės išsivirdavo arbatos, gėrė aspiriną. Aš sakiau, kodėl nepasikvietus gydytojo, bet ji atkirto, kad nesą prasmės. Kad nuo gripo nesą vaistų, tik reikia gulėti lovoje, šiltai, ir kad aš verčiau artyn jos neičiau, nes galiu užsikrėsti.. Kai ji kiek pasitaisė, aš šio to išvirdavau. Karštos sriubos su skrudinta duona. Retkarčiais pudingo. Žinia, sirgdama ji nusilpo — gripas visad išsekina, bet sakyčiau, ne daugiau kaip paprastai per gripą. Tik karščiui nukritus, žmogus būni prislėgtas, ir ji buvo prislėgta, kaip ir visi tokiais atvejais. Pamenu, sėdi prie židinio ir man sako: „Gerai būtų, kad žmogus neturėtum tiek daug laiko galvoti. Aš nemėgstu, kai turiu daug laiko galvoti. Mane tai slegia!“

Ležonas ir toliau itin įdėmiai jos klausėsi, ir poniai Kopins visai atsirišo liežuvis.

— Paskolinau jai kelis žurnalus, taigi. Bet ji turbūt negalėjo susikaupti ir skaityti. Kartą, pamenu, pasakė: „Jei gyvenimas nėra toks, koks turėtų būti, geriau apie jį nežinoti, ar jūs taip nemanote?“, ir aš atsakiau: „Teisybė, širdele.“ O ji sako: „Nežinau — aš dėl visko abejoju“. Ir aš jai tuomet sakau, kad tai nieko bloga. O ji sako: „Aš visuomet viską darau tiesiai, atvirom kortom. Aš sau neturiu ko prikišti.“ O aš jai sakau: „Ko gi turėtum, širdele.“ Bet pati sau viena pagalvojau, ar tik toje firmoje, kurioje ji dirbo, nedaromos kokios maklės su sąskaitom, o ji nujaučia, bet suprantanti, kad iš teisybės tai ne jos reikalas.

— Gali būti, — sutiko Ležonas.

— Vienu žodžiu, jos sveikata vėl pasitaisė — beveik pasitaisė, ir ji išėjo į darbą. Aš sakiau, kad nesiskubintų. Dar vieną kitą dieną pagulėtų. Ir va, ar ne mano teisybė? Kitą vakarą kai parėjo iš darbo, iškart pamačiau, kad vėl karščiuoja. Vos ne vos laiptais užlipo. Tau būtinai reikia daktaro, sakau jai, o ji ne, nė už ką. Ir tą dieną ji ėjo vis blogyn, blogyn — akys kaip stiklinės, skruostai dega, pati duste dūsta. O kitos dienos vakarą ji man sako, sako taip, kad vos girdėti: „Kunigo. Man reikia kunigo. Ir greit, nes tuoj bus vėlu.“ Bet mūsų vikaro ji atsisakė. Jai kad būtų Romos katalikų kunigas. Aš nė nežinojau, kad ji katalikė, niekur pas ją nebuvo nukryžiuotojo, ar ko nors tokio.

Tačiau nukryžiuotojo būta, užkišto lagamino dugne. Ležonas apie tai neišsitarė. Sėdėjo klausydamasis.

— Pamačiau gatvėje Maiką ir pasiunčiau jį tėvo Gormano iš Švento Dominyko bažnyčios. Savo nuožiūra ir gydytojui paskambinau, ir į ligoninę, jai nieko nesakydama.

— Ar jūs nuvedėte kunigą pas ją, kai jis atėjo?

— Taip, aš. Ir palikau juos vienudu.

— Ar kuris iš jų ką nors pasakė?

— Kad dabar gerai ir neprisimenu. Aš pati kalbėjau, pasakiau, kad štai kunigas ir dabar jai bus geriau — bandžiau ją prablaškyti, bet tikrai atsimenu, kad uždarydama duris nugirdau ją kažką šnekant apie nedorumą. Taigi... ir dar kažką apie žirgus — gal apie žirgų lenktynes. Man ir pačiai patinka statyti kelis šilingus už kokį žirgą, bet žmonės kalba, kad lenktynėse labai sukčiaujama.