Агата Кристи - Palšas žirgas

— Ar čia gyvena kunigas?

— Ar tau reikia tėvo Gormano?

— Taip, jo prireikė, — atsakė berniukas.

— Kam jo prireikė, kur ir dėl ko?

— Bentolo gatvėje. Dvidešimt trečiame name. Sako, ten moteriškė mirštanti. Mane pasiuntė ponia Kopins. Čia katalikiški namai, taip? Ta moteris sakė, kad vikaras netiksiąs.

Ponia Džerati dėl to jį nuramino, liepė palaukti ir nuėjo atgal į kleboniją. Po kokių trijų minučių išėjo aukštas senyvas kunigas, nešinas nedideliu odiniu sakvojažu.

— Aš tėvas Gormanas, — pasakė jis. — Bentolo gatvė, taip? Ten, už geležinkelio depo, ar ne?

— Taip, nuo čia pora žingsnių, ne daugiau.

Jiedu nuėjo, kunigas žengdamas plačiais žingsniais.

— Tai, sakai, ponia Kopins? Tokia pavardė?

— Ji to namo savininkė. Išnuomoja kambarius, taip taip. O jūsų prireikė vienai nuomininkei, rodos, Deivis jos pavardė.

— Deivis. Dabar galvoju. Aš neprisimenu...

— Ji tikrai jūsiškė. Na, katalikė. Sakė, joks vikaras netiks.

Kunigas linktelėjo. Jiedu labai greitai priėjo Bentolo gatvę. Berniukas parodė aukštą apleistą aprūkusį namą eilėje tarp kitų aprūkusių namų.

— Va šitas.

— Tu neisi vidun?

— Aš čia negyvenu. Ponia Kopins man davė šilingą, kad jums pasakyčiau.

— Ak, štai kaip. Kuo tu vardu?

— Maikas Poteris.

— Ačiū, Maikai.

— Nėra už ką, — atsakė Maikas ir nuėjo sau švilpaudamas. Jam nė kiek nerūpėjo, kad kažkas jau miršta.

Dvidešimt trečiojo namo durys atsidarė, ant slenksčio stovėjo stambi raudonveidė moteris, kuri apsidžiaugusi pakvietė svečią vidun.

— Prašom, prašom. Sakyčiau, kad jai paskutinioji. Ligoninėje jai vieta, ne čia. Aš paskambinau, bet vienas Dievas težino, kada kokia nors pagalba šiais laikais pasirodys. Mano sesers vyras, susilaužęs koją, turėjo šešias valandas laukti. Sakyčiau, gėdinga. Nieko sau sveikatos apsauga! Pinigus tai ima, o kai jų pagalbos prireikia, negali sulaukti.

Kalbėdama ji lipo viršun, siaurais laiptais vesdama kunigą.

— Kas jai yra?

— Gripas, ne kas kita. Buvo lyg pagerėjusi. Sakyčiau, per anksti pradėjo vaikščioti. Vienaip ar kitaip, bet vakar vakare parėjo išbalusi kaip drobė. Paguldžiau į patalą. Nieko nė į burną neėmė. Gydytojo atsisakė. Šį rytą pamačiau, kad ji degte dega. Persimetė į plaučius.

— Plaučių uždegimas?

Pritrūkusi kvapo, ponia Kopins išleido garsą, nelyginant garvežys, matyt, reiškiantį pritarimą. Ji atlapojo duris, pasitraukė į šoną, praleisdama tėvą Gormaną, ir jam per petį apsimestinai smagiai pasakė:

— Štai ir dvasiškas tėvas. Dabar jums pagerės.

Ir išėjo.

Tėvas Gormanas įėjo vidun. Kambarys, apstatytas Viktorijos laikų senamadiškais baldais, buvo švarus ir tvarkingas. Lovoje prie lango gulinti moteris bejėgiškai pasuko galvą. Kunigas išsyk suprato, kad ji sunkiai serga.

— Jūs atėjote... Nebedaug laiko.... — prabilo ji gaudydama orą. — Nedorumas... toks nedorumas... Aš privalau... privalau... negaliu šitaip numirti... Išpažinsiu... aš išpažinsiu savo nuodėmę... sunkią... sunkią.... — primerktos akys kažkur nuklydo...

Iš jos lūpų sklido nerišlūs, monotoniški žodžiai.

Tėvas Gormanas priėjo prie lovos. Jis prakalbo taip, kaip dažnai kalbėdavo — labai dažnai. Prakalbo reikšmingais paguodos žodžiais... savo pašaukimo ir tikėjimo žodžiais. Kambarį apgaubė ramybė... Iš skausmingų ligonės akių pranyko kančia.

Kunigui atlikus savo pareigą, mirštančioji vėl prašneko:

— Sustabdyta... Tai privalo būti sustabdyta... Jūs...

Kunigas pasakė su paguodžiančia įtaiga:

— Aš padarysiu viską, kas reikalinga. Galite manimi pasikliauti...

Kiek vėliau tuo pat metu atvažiavo ir gydytojas, ir greitoji pagalba. Ponia Kopins pasitiko juos piktdžiugiškai.

— Pavėlavote, kaip paprastai, — pasakė. — Ji mirė... II

Tėvas Gormanas ėjo atgal per tamsėjančią prieblandą. Naktis ūkanota, rūkas sparčiai tirštėjo. Suraukęs kaktą tėvas Gormanas stabtelėjo. Tokia neįtikėtina, nepaprasta istorija... Kokia jos dalis padiktuota kliedesio ir karštinės? Žinoma, kažkiek yra teisybės, bet kiek? Šiaip ar taip, svarbu pasižymėti kai kuriuos vardus, kol neišdilo iš atminties. Pranciškonų brolija jau bus susirinkusi, kai jis sugrįš. Kunigas staiga užsuko į mažą kavinukę, užsisakė puodelį kavos ir atsisėdo. Apsičiupinėjo savo sutanos kišenę. Ak, ta ponia Džerati — juk prašė jos sutaisyti pamušalą. Kaip paprastai, ji nesutaisė. Jo užrašų knygelė, pieštukas ir kelios monetos, kurias visad nešiodavosi, buvo iškritę už pamušalo. Pora monetų ir pieštuką jis išsitraukė, bet užrašų knygutės neįveikė. Kai atnešė kavą, jis paprašė, ar negalėtų gauti popieriaus lapelio.

— Šitas tiks?

Tai buvo popierinio maišelio skiautė. Tėvas Gormanas linktelėjo ir paėmė. Ėmė rašyti pavardes — svarbu nepamiršti pavardžių. Pavardės jam nesilaikė atmintyje.

Atsidarė kavinės durys, įvirto trys dabitos vaikinai ir triukšmingai susėdo.

Tėvas Gormanas baigė rašyti savo atmintinę. Sulankstęs popieriaus skiautę jau norėjo kištis į kišenę, bet prisiminė, kad ta prakiurusi. Jis padarė taip, kaip dažnai darydavo — sulankstytą popierių įsikišo į batą ir prispaudė pėda.

Tyliai įėjo kažkoks vyriškis ir atsisėdo pačiame kampe. Tėvas Gormanas iš mandagumo porą sykių gurkštelėjo silpnos kavos, paprašė atnešti sąskaitą ir susimokėjo. Po to atsistojo ir išėjo.

Ką tik įėjęs vyriškis, matyt, apsigalvojo. Žvilgtelėjo į laikrodį ir tarsi susigriebęs, kad nebeturi laiko, atsistojo ir išėjo.

Rūkas greitai tirštėjo. Tėvas Gormanas paspartino žingsnį. Šį rajoną jis puikiai pažinojo. Tad pasuko trumpiausiu keliu į skersgatvį, einantį palei pat geležinkelį. Jis tikriausiai girdėjo užpakalyje savęs žingsnius, bet jų nepaisė. Kodėl būtų turėjęs paisyti?

Smūgis vėzdu jam buvo visiškai netikėtas. Jis pasviro į priekį ir nugriuvo... III

Švilpaudamas „Tėvą O’Fliną“, daktaras Korigenas įėjo į Seklių skyriaus inspektorių kambarį ir nusiteikęs paplepėti kreipėsi į to skyriaus seklį inspektorių Ležoną.

— Aš už jus apžiūrėjau tą padrę, — pasakė jis.

— Ir kokios išvados?

— Specifinius terminus palikime tardytojui. Iš peties nugalabintas. Tikriausiai mirė nuo pirmo smūgio, bet tas, kas jam tvojo, norėjo, kad neliktų abejonių. Gana šlykštus darbas.

— Taip, — pritarė Ležonas.

Jis buvo kresnas vyras, tamsiais plaukais ir pilkomis akimis. Atrodė apgaulingai ramus, bet judesiai buvo kartais netikėtai staigūs — išduodantys, jog yra kilęs iš prancūzų hugenotų.

Susimąstęs jis pridūrė:

— Šlykštesnis, nei būtina apiplėšiant?

— Ar tai buvo apiplėšimas? — paklausė daktaras.

— Taip manoma. Jo kišenės buvo išverstos, o sutanos pamušalas praplėštas.

— Nelabai ko galėjo tikėtis, — tarė Korigenas. — Dauguma parapijų kunigų vargani kaip elgetos.

Jie suknežino jam galvą, matyt, kad neliktų abejonių, — svarstė Ležonas. — Kyla klausimas — kodėl.

— Galimi du atsakymai, — tarė Korigenas. — Tai darbas kokio piktybiško jauno galvažudžio, kuris mėgsta smurtą vardan smurto — juo liūdniau, kad jų šiais laikais apstu.

— O koks antras atsakymas?

Daktaras gūžtelėjo pečiais.

— Kas nors ant tėvo Gormano griežė dantį. Ar tikėtina?

— Visai netikėtina. Jis buvo populiarus žmogus, šiame rajone visų mylimas. Neturėjo jokių priešų, bent nieko panašaus neteko girdėti. Ir apiplėšimas nėra tikėtinas. Nebent...