Агата Кристи - Palšas žirgas

— Nedorumą, — pakartojo Ležonas. Jam šis žodis padarė įspūdį.

— Katalikai prieš mirtį turi išpažinti nuodėmes, ar ne? Matyt, taip ir buvo.

Ležonas neabejojo, kad taip ir buvo, bet jo vaizduotę pažadino pavartotas žodis. Nedorumas...

Kažkoks ypatingas nedorumas, pamanė jis, jei apie tai žinantį kunigą pasekė ir mirtinai pritvojo... II

Iš kitų trijų namo nuomininkų nebuvo ką išpešti. Du iš jų, banko tarnautojas ir pagyvenęs vyriškis, dirbantis batų parduotuvėje, ten jau kelerius metus gyveno. Trečioji — dvidešimt dvejų metų mergina, neseniai tame name apsigyvenusi ir dirbanti netoliese esančioje universalinėje parduotuvėje. Visi trys pažinojo ponią Deivis tik iš matymo.

Moteris, pranešusi, kad matė tėvą Gormaną gatvėje, nesuteikė jokių naudingų žinių. Ji buvo katalikė, lankanti Švento Dominyko bažnyčią, ir pažinojo tėvą Gormaną iš matymo. Tėvą Gormaną ji matė be dešimt aštuonios pasukant iš Bentolo gatvės ir užeinant į Tonio kavinę. Tiktai tiek.

Ponas Osbornas, vaistinės ant Bartono gatvės kampo savininkas, galėjo suteikti išsamesnių žinių.

Jis buvo žemas, vidutinio amžiaus, nuplikęs, apskrito atviro veido ir su akiniais.

— Labas vakaras, vyriausiasis inspektoriau. Gal užeitumėte už prekystalio? — Jis pakėlė senamadiško prekystalio nuleidžiamą kraštą. Ležonas praėjo pro vaistų ruošimo nišą, kur jaunas vyriškis baltu chalatu mikliai it profesionalus fokusininkas pilstė į buteliukus vaistus, ir pro arką pateko į mažą kambarėlį; jame stovėjo pora krėslų, stalas ir rašomasis stalas. Ponas Osbornas paslaptingai užtraukė arkos užuolaidą, atsisėdo į vieną krėslą, o Ležonui parodė sėstis į kitą. Jo akys žibėjo iš malonaus susijaudinimo, kai jis pasilenkė į priekį.

— Kaip sykis aš jums turbūt galėčiau padėti. Tas vakaras buvo ne iš sunkiųjų — ne kažin kiek darbo, nes oras buvo nepalankus. Už prekystalio darbavosi mano jaunoji panelė. Ketvirtadieniais vaistinė visad atdara iki aštuntos valandos vakaro. Kilo rūkas, ir žmonių buvo nedaug. Aš nuėjau prie durų pasižiūrėti, koks oras, ir dar pamaniau sau, kad rūkas sparčiai renkasi. Per orų prognozę taip ir žadėjo. Aš ten pastovėjau — vaistinėje jokio svarbesnio darbo nebuvo, jaunoji mano panelė puikiausiai galėjo susidoroti — veido kremai, vonios druskos ir panašūs dalykai. Tuomet pamačiau tėvą Gormaną, žingsniuojantį kita gatvės puse. Aš jį gerai pažįstu, aišku, iš matymo. Baisus dalykas ta žmogžudystė, šitaip užpulti visų gerbiamą žmogų. „Va tėvas Gormanas“, — tariau sau. Jis ėjo link Vest gatvės — nuo čia pirmas posūkis į kairę priešais geležinkelį, jūs gi žinote. Nuo jo kiek atsilikęs ėjo kitas žmogus. Aš nei dėmesio nebūčiau atkreipęs, nei ką pagalvojęs, bet tas antrasis žmogus labai staiga sustojo — tiesiog nei iš šio, nei iš to, ir kaip tik sulig mano durimis. Pagalvojau sau, ko jis sustojo, bet tada pastebėjau, kad priekyje tėvas Gormanas žengia vos koja už kojos. Sustot nebuvo sustojęs. Tarsi taip būtų susimąstęs, kad kone pamiršo einąs. Po to jis vėl paspartino žingsnį, ir tas antrasis žmogus nuskubėjo iš paskos. Pagalvojau, — tiek tada ir tepagalvojau — kad gal koks tėvo Gormano pažįstamas nori pasivyti ir pasikalbėti.

— Bet iš tikrųjų jis gal tiesiog jį sekė?

— Dabar tuo nė kiek neabejoju, bet tuomet tokia mintis neatėjo. Rūkui kylant, jie man abu kone kartu dingo iš akių.

— Ar galėtumėte nors kiek apibūdinti tą žmogų?

Iš Ležono balso neatrodė, kad jis tuo labai tikėtų. Manė išgirsiąs kaip paprastai neaiškų apibūdinimą. Tačiau ponas Osbornas buvo kitokio molio nei Tonis iš Tonio kavinės.

— Taip, manau, kad galėčiau, — atsakė ponas Osbornas pasipuikuodamas. — Jis aukštas vyras...

— Aukštas? Kokio aukštumo?

— Na, sakyčiau, tarp penkių pėdų vienuolikos colių ir šešių pėdų. Nors galėjo pasirodyti aukštesnis, nes labai liesas. Nuolaidūs pečiai ir išsišovęs Adomo obuolys. Iš po hamburgiškos skrybėlės buvo išlindę ilgoki plaukai. Nosis kaip kablys. Labai atsikišusi. Savaime aišku, neįžiūrėjau jo akių spalvos. Kaip suprantate, mačiau jį iš profilio. Kokių penkiasdešimties metų. Spėju iš eisenos. Jauno žmogaus visai kitokie judesiai.

Ležonas mintyse primetė, koks atstumas iki kitos gatvės pusės, paskui vėl susimąstė apie poną Osborną ir suabejojo. Labai suabejojo...

Toks apibūdinimas, kokį pateikė vaistininkas, galėjo reikšti viena iš dviejų. Jį galėjo padiktuoti nepaprastai laki vaizduotė — tokių pavyzdžių jis žinojo aibę, — ji ypač būdinga moterims. Jos sukuria įsivaizduojamą portretą, koks, jų manymu, turėtų atrodyti žudikas. Tačiau tokie įsivaizduojami portretai turėdavo aiškiai išgalvotų detalių — tarkime, išverstos akys, tankūs antakiai, kaip beždžionės žandikaulis, tūžmingas ir žiaurus veidas. Pono Osborno pateiktas apibūdinimas panašus į realaus žmogaus portretą. Tokiu atveju, galimas daiktas, kad štai šis liudininkas vienas iš milijono — tiksliai ir smulkiai viską įsidėmėjęs — ir nė kiek neabejojantis tuo, ką matė.

Vėl Ležonas primetė atstumą iki kitos gatvės pusės. Susimąstęs žiūrėjo į vaistininką. Jis paklausė:

— Kaip manote, ar vėl pamatęs tą žmogų atpažintumėte?

— O taip. — Ponas Osbornas tuo buvo tvirtai įsitikinęs. Veidų aš niekad nepamirštu. Čia vienas iš mano mėgstamiausių užsiėmimų. Aš visad sakydavau, kad jei koks nors žmonos žudikas ateitų pas mane į vaistinę nusipirkti mažą dailią dėžutę arseno, galėčiau teisme prisiekęs paliudyti. Visados puoselėjau viltį, kad vieną gražią dieną kas nors panašaus nutiks.

— Bet iki šiol dar nenutiko?

Ponas Osbornas liūdnai prisipažino, jog ne.

— Ir nebenutiks, — pridūrė jis ilgesingai. — Parduodu savo verslą. Gavau už jį labai gerą kainą ir, išėjęs į pensiją, išvažiuoju į Bornmetą.

— Bet jūsų čia jauki vaistinė.

— Ji aukštos klasės, — atsakė ponas Osbornas pasididžiuodamas. — Beveik šimtas metų, kai mes ją įsteigėme. Prieš mane ji buvo tėvo, dar anksčiau — senelio. Rimtas, senamadiškas šeimos verslas. Kai buvau jaunas, man, žinoma, kitaip atrodė. Priplėkusi skylė, maniau aš. Kaip ir daugumą jaunuolių mane viliojo scena. Buvau įsikalęs į galvą, kad mokėčiau vaidinti. Tėvas manęs neatkalbinėjo. „Pabandyk, kas iš to išeis, sūnau.“, — pasakė jis. „įsitikinsi, kad tu ne Henris Irvingas“. Šventa teisybė. Labai išmintingas žmogus buvo mano tėvas. Kokius pusantrų metų pavaidinęs, grįžau į verslą. Ir didžiavausi juo, dar ir kaip didžiavausi. Mūsų prekės visada būdavo geros. Senamadiškos. Bet kokybiškos. Tačiau šiais laikais, — jis liūdnai palingavo galvą, — farmacininkui vieni nusivylimai. Visi tie tualeto reikmenys. Nori nenori turi jais prekiauti. Pusę pelno gauni iš viso to šlamšto. Pudra, lūpdažiai, veidui kremas, plaukams šampūnai, spalvingos kempinės. Aš prie tų niekniekių ir pirštų nekišu. Pastačiau už prekystalio jauną panelę, tegu jais prekiauja. Ne, dabar turėti vaistinę nebe tas, kas anksčiau. Bet aš pasitaupiau pinigėlių ir už vaistinę gaunu labai gerą kainą, ir jau įmokėjau pradinį įnašą už labai mielą vienaaukštį namelį netoli Bornmuto. Reikia tada išeiti į pensiją, kai gyvenimas dar teikia džiaugsmo, — pridūrė jis. — Toks mano šūkis. Aš turiu daugybę užsiėmimų. Pavyzdžiui, drugeliai. Arba retkarčiais mėgstu stebėti paukščius. Arba sodininkystė — turiu krūvas puikių knygų apie tai, kaip užveisti sodą. Galėsiu keliauti. Galėsiu leistis į kelionę jūromis, kol dar ne vėlu, pamatyčiau svetimus kraštus.