Агата Кристи - Palšas žirgas

Ležonas pakilo.

— Ką gi, linkiu jums kuo geriausios kloties, — tarė jis. — Bet jeigu, kol dar neišvažiavote iš šių vietų, jums akis užkliūtų už šio žmogaus...

— Aš jums tuoj pat pranešiu, pone Ležonai. Savaime suprantama. Galite manimi pasikliauti. Bus vienas malonumas. Kaip minėjau, aš veidus puikiai įsimenu. Būsiu budrus. Kaip sakoma, sargyboje. Taip taip. Galite manimi pasitikėti. Man bus vienas malonumas.

4 SKYRIUS

Marko Isterbruko pasakojimas

Išėjau iš Old Viko teatro kartu su savo drauge Hermija Redklif. Mudu žiūrėjome spektaklį „ Makbetas “. Lietus pliaupte pliaupė. Mudviem bėgant per gatvę ten, kur buvau pastatęs automobilį, Hermija visai neteisingai pastebėjo, kad visada lyja, kai mes einam į Old Viko teatrą.

— Kaip užburta.

Nepritariau tokiam požiūriui ir pasakiau, kad ji prisimena tik lietingas valandėles — priešingai nei saulės laikrodžiai.

— O Glaindborne, — kalbėjo toliau Hermija, kai įjungiau bėgį, — man visada sekasi. Neįsivaizduoju, kad ten galėtų būti kas nors netobula: muzika, visur prisodinta nuostabių gėlių, ypač baltų gėlių.

Mudu pakalbėjome apie Glaindborną ir jo muziką, o tada Hermija paklausė:

— Negi mes važiuojame valgyti į Douverį?

— Į Douverį? Kas per mintis. Maniau, nuvažiuosime į „Fantaziją“. Po viso to didingo kraujo ir niūrumo „ Makbete “, būtina gerai pavalgyti ir atsigerti. Šekspyras man visada sužadina žvėrišką alkį.

— Tiesa, taip pat ir Vagneris. Per pertraukas Kovent Gardene rūkytos lašišos sumuštinių neužtenka, kad numalšintum alkį. Apie Douverį todėl paklausiau, kad mes važiuojame ta linkme.

— Reikia daryti lankstą, — paaiškinau jai.

— Bet tu padarei per didelį lankstą. Jau mes gerokai nuvažiavome senuoju (o gal naujuoju) Kento keliu.

Apsižvalgęs turėjau pripažinti, kad Hermija kaip paprastai teisi.

— Čia aš visad pasiklystu, — tariau atsiprašydamas.

— Išties painu, — sutiko Hermija. — Aplink ir aplink Vaterlo stotį.

Pagaliau sėkmingai prisikasę iki Vestminsterio tilto, tęsėme pokalbį, aptarinėdami ką tik matytą „ Makbeto “ pastatymą. Mano draugė Hermija Redklif — jauna, graži, dvidešimt septynerių metų moteris. Didingo stoto, veik nepriekaištingu graikišku profiliu ir kupeta tamsiai kaštoninių plaukų, susuktų ant sprando į kuodą. Mano sesuo jos kitaip nevadindavo, kaip „Marko drauguže“, šiuos žodžius tarsi sakydama kabutėse ir kaskart mane suerzindama.

„Fantazijoje“ mus maloniai sutiko ir pasodino už nedidelio staliuko prie sienos tamsiai raudono aksomo apmušalais. „Fantazija“ pelnytai mėgstama vieta, todėl staliukai arti vienas kito. Kai atsisėdome, su mumis linksmai pasisveikino kaimynai nuo gretimo staliuko. Deividas Ardinglis yra istorijos dėstytojas Oksforde. Jis mus supažindino su savo bičiule, labai gražia mergina madinga šukuosena — nuo jos viršugalvio neįtikėtinais kampais stirksojo visokie pluošteliai, galiukai ir sukinukai. Keista, bet tokia šukuosena jai tiko. Jos mėlynos akys buvo didžiulės, o burna nuolatos pražiota. Kaip ir visos Deivido merginos, ji buvo reto kvailumo. Deividas, nepaprastai protingas vaikinas, galėdavo atsipalaiduoti tik su tokiomis merginomis, kurios buvo tikros puskvaišės,.

— Čia mano ypatinga meilė, Popi, — paaiškino jis. — Susipažink su Marku ir Hermija. Jiedu labai rimti ir intelektualūs, ir tu pasistenk. Mes ką tik matėme „ Vardan linksmybių“. Žavingas spektaklis. Jūs, be abejo, tiesiai iš Šekspyro arba atgaivinto Ibseno.

— Žiūrėjome „ Makbetą “ Old Vike, — pasakė Hermija.

— Na, ir kokia jūsų nuomonė apie Betersono pastatymą?

— Man patiko, — atsakė Hermija. — Labai įdomus apšvietimas. Ir aš dar nebuvau mačiusi taip gerai surežisuotos pokylio scenos.

— Na, o kaip raganos?

— Klaikios, — atsakė. — Kaip paprastai, — pridūrė.

Deividas jai pritarė.

— Dabar visur prikaišiojama pantomimos elementų, — pasakė jis. — Kiekvienas personažas kvailioja, šokinėja ir raičiojasi lyg pats Demonų valdovas. Norom nenorom lauki pasirodant Gerosios fėjos baltu, blizgučiais papuoštu apdaru ir tariant lėkštu balsu:

Jūsų blogis nenugalės. Galų gale Makbetas išprotės.

Mes visi nusijuokėme, bet nuovokusis Deividas metė į mane skvarbų žvilgsnį ir paklausė:

— Kas tau yra? Gal kas širdį slegia?

— Nieko. Šiaip, anądien susimąsčiau apie Blogį ir Demonų valdovą pantomimose. Beje, ir apie Gerąsias fėjas.

— Beje, kur tai buvo?

— Et, Čelsyje, kavos bare.

— Koks tu šaunus ir šiuolaikiškas, Markai! Vis triniesi tarp Čelsio šutvės. Kur turtų paveldėtojos aptemptomis kelnėmis teka už prasisiekusių pakampių vyrukų. Ten būtų Popi vieta, tiesa, katyte?

Popi dar labiau išplėtė didžiules savo akis.

— Čelsio nepakenčiu, — paprieštaravo ji. — „Fantazija“ man daug labiau patinka! Maistas puikus — vienas puikumėlis.

— Šaunuolė Popi. Šiaip ar taip, tu ne tokia turtinga, kad pritaptum Čelsyje. Markai, papasakok daugiau apie „ Makbetą“ ir klaikiąsias raganas. Jeigu aš statyčiau tą spektaklį, žinau, kokias pavaizduočiau raganas.

Deividas kažkada buvo žymus Oksfordo universiteto dramos klubo narys.

— Ir kaipgi?

— Pavaizduočiau jas labai paprastai. Tiesiog gudriomis, tyliomis senėmis. Kaip raganos kaimuose.

— Bet juk mūsų laikais nėra raganų? — pasakė Popi, įbedusi į jį akis.

— Todėl taip sakai, kad esi londonietė. Anglijos provincijoje kiekviename kaime dar yra po raganą. Senoji ponia Blek, trečias namas lipant į kalną. Mažiems berniukams liepiama jos nepykinti, ir kartkartėmis jai duodama dovanų — kiaušinių ar naminio pyrago. Nes, — jis reikšmingai pagrasė pirštu, — jei žengsi jai skersai kelio, karvės neduos pieno, neužaugs bulvių arba mažasis Džonis išsisuks kulkšnį. Būtinai turi pelnyti ponios Blek prielankumą. Tiesiai šitaip niekas nesako, bet visi tai žino!

— Tu juokauji, — tarė Popi, papūsdama lūpas.

— Ne, nejuokauju. Juk teisybę sakau, ar ne, Markai?

— Tokio pobūdžio prietarus tikrai išgujo visuotinis švietimas, — tarė skeptiškai Hermija.

— Tik ne krašto užkampiuose. Ką tu pasakytum, Markai?

— Manau, kad gal tu ir teisus, — tariau iš lėto. — Nors aš gerai nežinau. Niekad kaime nesu ilgai gyvenęs.

— Neįsivaizduoju, kaip tu raganas scenoje pavaizduotum lyg paprastas senes, — tarė Hermija, grįždama prie Deivido ankstesnės minties. — Juk jas turi gaubti antgamtiška nuotaika.

— O, bet tik pagalvok, — atsakė Deividas. — Juk tai — vaizduojama beprotybė. Jeigu aktorius šėls ir strapalios prilipusiais šiaudų plaukais ir atrodys išprotėjęs, nė kiek nebus baisu! Bet aš prisimenu, kaip sykį buvau pasiųstas nunešti žinią gydytojui psichiatrinėje ligoninėje ir ten laukiamajame sėdėjo maloni pagyvenusi ponia, iš stiklinės gurkšnodama pieną. Ji kažką mandagiai pasakė apie orą, po to staiga pasilenkė į priekį ir pritildytu balsu paklausė:

— Ar tai tavo vargšas vaikelis palaidotas už židinio? — Paskui palingavusi galvą pridūrė: Lygiai 12 valandą 10 minučių. Kiekvieną dieną visuomet tuo pat laiku. Apsimesk nematąs kraujo.

— Ir todėl šiurpas per nugarą nuėjo, kad ji kalbėjo labai dalykiškai.

— Nejau iš tiesų kas nors buvo palaidotas už židinio? — parūpo sužinoti Popi.

Nuleidęs jos žodžius negirdom, Deividas toliau kalbėjo:

— Arba, tarkime, mediumai. Staiga jis puola į transą, pritemdytas kambarys, beldimas, trankymas. Po to mediumas atsisėda, susiglosto plaukus ir kaip paprasčiausia guvi moterėlė eina namo valgyti žuvies su keptomis bulvėmis.