Агата Кристи - Palšas žirgas

Здесь есть возможность читать онлайн «Агата Кристи - Palšas žirgas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Sirokas, Жанр: Классический детектив, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Palšas žirgas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Palšas žirgas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Markas Isterbrukas žinojo, kad, norėdamas suprasti, kokie keisti dalykai dedasi „Palšo žirgo“ viešbutėlyje, turi pradėti nuo pat pradžios. Bet kur ta pradžia?

Palšas žirgas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Palšas žirgas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Vadinasi, tu įsivaizduoji tas raganas, — tariau aš, — kaip tris sukriošusias aiškiareges škotes, kurios savo burtais užsiiminėja slapta, murma kerus, apstojusios katilą, iššaukia dvasias, bet lieka kaip ir buvusios — tik trys paprastos senės. Taip... galėtų būti įspūdinga.

— Jei rastum aktorių, kurios šitaip suvaidintų, — tarė sausai Hermija.

— Tu teisi, — pripažino Deividas. — Jei pjesėje esama mažiausios užuominos apie beprotybę, aktorius tuojau pat griebiasi pompastikos. Taip pat jeigu reikia staiga numirti. Nė vienas aktorius nemoka tyliai nugeibti ir nugriūti negyvas. Jis būtinai dejuoja, svirduliuoja, išverčia akis, griebiasi už širdies, griebiasi už galvos — padaro klaikiausią spektaklį. Jei prakalbome apie spektaklius, ką tu manai apie Fildingo „Makbetą“? Kritikų nuomonės griežtai skirtingos.

— Aš manau, kad jis nuostabus, — pasakė Hermija. — Ta scena su daktaru, po vaikščiojimo per miegus scenos. „Nejaugi neįstengi tu sielai negaluojančiai pagelbėt. “ Jis išryškino, apie ką aš anksčiau nepagalvodavau — kad Makbetas iš tiesų liepia daktarui ją nužudyti. Tačiau jis savo žmoną mylėjo. Režisierius išryškino kovą tarp vyro baimės ir meilės. Tokios skausmingos šios scenos aš dar nebuvau mačiusi. „Numirt ji ir paskui galėjo. „

— Šekspyrui būtų didelė staigmena, jei jis pamatytų, kaip mūsų laikais vaidinamos jo dramos, — tariau sausai.

— Ko gero, „Berbidžas ir Ko“ jau gerokai užgniaužė jo dvasią.

— Autoriams nuolatos staigmena, — burbtelėjo Hermija, — ką režisieriai iš jų veikalų padaro.

— Argi nesakoma, jog už Šekspyrą rašęs Beikonas? — pasidomėjo Popi.

— Ši teorija jau seniai išėjusi iš mados, — tarė geraširdiškai Deividas. — O ką tu žinai apie Beikoną?

— Jis išrado paraką, — pergalingai atsakė Popi.

— Dabar matot, už ką aš myliu šią merginą? — paklausė Deividas. — Ji žino tokių netikėtų dalykų. Paraką išrado Frensis Beikonas, brangioji, o ne Rodžeris Beikonas.

— Man pasirodė įdomu, — pasakė Hermija, — kad Fildingas atliko Trečiojo žudiko vaidmenį. Ar kas nors panašaus yra anksčiau buvę?

— Turbūt, — atsakė Deividas. — Anais laikais tikriausiai būdavo labai patogu, — kalbėjo jis toliau, — kad prireikus atlikti juodą darbelį, galėdavai pasišaukti parankų žudiką. Neblogai, jei mūsų laikais taip būtų daroma.

— Bet juk taip daroma, — paprieštaravo Hermija. — Juk esama gangsterių. Samdomi žudikai — ar kaip juos ten vadina. Čikaga ir panašiai.

— A, — pasakė Deividas. — Bet aš turiu galvoje ne gangsterius, ne reketininkus ar nusikaltėlių pasaulio galiūnus. Šiaip eilinius žmones, panūdusius kuo nors nusikratyti. Verslo konkurentais; teta Emilija — turtinga ir lyg tyčia ilgaamže; arba nuolat kliudančiu nevėkšla vyru. Kaip patogu, jei galėtum paskambinti Erodui ir pasakyti: „Prašom man atsiųsti rimtus žudikus, gerai?“

Mes visi nusijuokėme.

— Bet juk tam tikru būdu tai galima padaryti, argi ne? — pasakė Popi.

Mes visi sužiurome į ją.

— Kokiu būdu, pupyte? — paklausė Deividas.

— Na, žodžiu, žmonės taip gali padaryti, jei panori nu... Eiliniai žmonės kaip ir mes, anot tavęs. Tiktai turbūt labai brangu.

Popi akys buvo nuoširdžiai išplėstos, lūpos pražiotos.

— Ką turi galvoje? — pasmalsavo Deividas.

Popi tarsi sumišo...

— O... tikriausiai... aš susipainiojau. Aš turėjau galvoje „Palšą žirgą“. Visokius tokius dalykus.

— Palšą žirgą? Kokį palšą žirgą?

Popi nuraudo ir nuleido akis.

— Nusišneku. Tiesiog man kažkas apie tai minėjo, bet aš turbūt viską supainiojau.

— Suvalgyk indelį nuostabaus neselrodo1. — tarė geraširdiškai Deividas. II

Vienas keisčiausių dalykų, kaip visi žinome, yra sutapimas, kad išgirdęs ką nors paminint, artimiausią parą būtinai su tuo pats susiduri. Kitą rytą man buvo toks atvejis.

Suskambo telefonas ir aš atsiliepiau.

— Fleksmenas 73841.

Telefono ragelyje pasigirdo tarsi žioptelėjimas. Po to kažkieno balsas pridusęs, bet iššaukiamai tarė:

— Aš apie tai pagalvojau ir atvažiuosiu!

Greitomis perkračiau savo atmintį.

— Nuostabu, — pasakiau užtęsdamas laiką. — A... ar tai...

— Juk galiausiai, — tarė balsas, — žaibas antrą kartą į tą pačią vietą netrenkia.

— Ar jūs kartais nesuklydote numeriu?

— Žinoma, ne. Jūs esate Markas Isterbrukas, taip?

— Aišku! — pasakiau. — Ponia Oliver.

— O, — tarė balsas nustebęs. — Ar nepažinote, kas skambina? Man į galvą neatėjo. Aš dėl tos šventės. Jei Rouda taip nori, atvažiuosiu ir pasirašysiu ant knygų.

— Jūs nepaprastai maloni. Jos, žinoma, taikysis prie jūsų.

— Ten gal nebus kokių vaišių? — pasidomėjo būgštaudama ponia Oliver. — Juk žinote, kaip tokiais atvejais būna, — kalbėjo ji toliau. — Žmonės prieina prie manęs ir klausinėja, ką aš šiuo metu rašau, nors turėtų matyti, kad geriu girą ar pomidorų sultis ir visai nerašau. Arba pasako, kad jiems patinkančios mano knygos, — man, žinia, malonu, bet aš amžinai nesugalvoju, kaip geriausia atsakyti. Jei sakai „Labai džiaugiuosi“, tie žodžiai nuskamba kaip „Malonu su jumis susipažinti“. Kažkokia sustabarėjusi frazė. Tiesą sakant, taip ir yra. Kaip manote, ar jie nesugalvos manęs pasikviesti į „Palšą žirgą“ išgerti kelis bokalus alaus.

— „Palšą žirgą“?

— Taip. „Palšą ar palvą žirgą“. Žodžiu, kokią nors aludę. Aludėse man vienas vargas. Alų geriu tik blogiausiu atveju — nuo jo aš visa kliuksiu.

— Kokį „Palšą žirgą“ jūs turite galvoje?

— Berods, taip vadinasi ten esanti aludė? O gal ir ne. Gal aš jį tik susigalvojau. Aš susigalvoju daug nebūtų dalykų.

— O kaip laikosi kakadu? — pasidomėjau.

— Kakadu? — ponia Oliver tarsi nesusigaudė.

— Ir kriketo kamuoliukas?

— To betrūko, — tarė oriai ponia Oliver. — Man rodos, jūs iš proto išsikraustėte arba sergate pagiriomis, arba dar kas nors. Palši žirgai ir kakadu, ir kriketo kamuoliai.

Ji padėjo ragelį.

Aš tebemąsčiau apie paminėtą „Palšą žirgą“, kai antrą kartą suskambo telefonas.

Šį kartą skambino ponas Soumsas Vaitas, garsus advokatas, norėdamas man priminti, jog, pagal mano krikštamotės ledi Hesket-Diubua testamentą, turiu teisę iš jos kolekcijos išsirinkti tris paveikslus.

— Beje, ypatingos vertės paveikslų ji neturėjo, — pasakė ponas Soumsas Vaitas nuolankiu liūdnu balsu. — Bet, matyt, kažkada velionei būsite išreiškęs susidomėjimą keliais jos paveikslais.

— Ji turėjo kelias labai žavias akvareles su Indijos vaizdais, — atsakiau. — Rodos, jūs man jau buvote šiuo klausimu rašęs, bet man visai iš atminties išėjo.

— Tikrai taip, — pasakė Soumsas Vaitas. — Bet testamentas jau įsigaliojo ir jo vykdytojai, — o aš vienas iš jų — rengia visos mantos iš londoniško jos namo išpardavimą. Jei artimiausiu metu galėtumėte užsukti į Elzmero skverą...

— Užsuksiu dabar, — atsakiau.

Darbui ne itin palankus rytas. III

Nešinas trijomis išsirinktomis akvarelėmis, išėjau iš keturiasdešimt devinto namo Elzmero skvere ir iškart atsitrenkiau į kažkokį žmogų, lipantį laipteliais prie durų. Atsiprašiau jo, jis savo ruožtu manęs atsiprašė, ir jau norėjau stabdyti pravažiuojantį taksi, kai kažkas sukirbėjo mano atmintyje, ir aš ūmai atsisukęs paklausiau:

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Palšas žirgas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Palšas žirgas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Palšas žirgas»

Обсуждение, отзывы о книге «Palšas žirgas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x