Агата Кристи - Palšas žirgas

— Domėjausi Osbornu dar ir dėl kitos priežasties — todėl, kad jis vaistininkas. Pamaniau, kad gal tas mūsų turimas sąrašas susijęs su kur nors vykstančia narkotikų prekyba. Bet taip nebuvo, ir tikriausiai poną Osborną būčiau pamiršęs, jei pats ponas Osbornas nebūtų lindęs į akis. Jam rūpėjo pamatyti, sužinoti, ką mes veikiame, ir jis mums parašo matęs tą įtartiną žmogų bažnytinėje šventėje Mač Dipinge. Jis vis dar nenutuokia, kad ponas Vineiblas yra paralyžiuotas. O apie tai sužinojus, nepakako nuovokos užsičiaupti. Jis neįstengė prisipažinti suklydęs. Kaip paskutinis kvailys laikėsi įsikibęs savo tvirtinimo, išgalvodamas visokias absurdiškas teorijas. Man buvo labai įdomu apsilankyti jo vienaaukščiame name Bornmete. Vien tik namo vardas galėjo jį išduoti: Everestas. Taip pats pavadino. Ir prieangyje pakabino Everesto nuotrauką. Sakė man, kad labai domisi Himalajų tyrinėjimais. Bet iš tiesų jis mėgavosi pigiu sąmojumi: Ever rest 8 . Toks buvo jo amatas, jo profesija. Jis iš tiesų žmonėms suteikdavo amžiną poilsį už deramą užmokestį. Visas sumanymas buvo puikus, tenka jam tai pripažinti. Bredlis Birmingeme, Terza Grei rengia savo seansus Mač Dipinge. Ir kas būtų įtaręs poną Osborną, kuris neturėjo jokio ryšio nei su Terza Grei, nei su Bredliu, nei su auka. Tikrasis žudymo metodas vaistininkui buvo vaikų žaidimas. Kaip sakiau, jei tik ponas Osbornas būtų turėjęs blaivios nuovokos tylėti.

— Bet ką jis veikė su pinigais? — paklausiau aš. — Galų gale juk jis žudė tikriausiai dėl pinigų?

— O taip, dėl pinigų. Be abejonės, puoselėjo didingas svajones, kaip jis keliauja, linksminasi, yra turtingas ir įtakingas asmuo. Bet, žinoma, jis nebuvo toks žmogus, koks įsivaizdavo esąs. Manau, kad pats žmogžudystės įvykdymas jam stiprino savo galios pojūtį. Jis svaigo nuo to, kad po kiekvienos žmogžudystės išeidavo sausas. Maža to, jis net kalėjime mėgausis savimi. Pagrindinis personažas, į kurį nukreiptos visų akys!

— Bet ką jis su pinigais veikė? — klausiau prisispyręs.

— O, tai labai paprasta, — atsakė Ležonas, — nors kažin ar būčiau taip pagalvojęs, jei nebūčiau pamatęs, kaip jo namas apstatytas. Jis šykštuolis. Mylėjo pinigus ir jų troško, o baldai nusipirkti pigūs, ne nauji. Jis nemėgo leisti pinigų, jis troško jų turėti.

— Ar manote, kad dėdavo į banką?

— O ne, — atsakė Ležonas. — Sakyčiau, kad mes juos surasime kur nors jo name, po grindimis.

Mudu su Ležonu valandėlę tylėjome, ir aš susimąsčiau apie tą keistą žmogėną Zakariją Osborną.

— Korigenas pasakytų, — tarė svajingai Ležonas, — jog jis toks yra vien dėl to, kad kažkokios liaukos — blužnis ar kasa, ar dar kažkokia per silpnai arba per stipriai veikia – niekaip neprisimenu taip ar taip. Aš paprastas žmogus ir manau, kad jis tiesiog nedoras. Bet man niekaip galvoj netelpa, — ne tik jo atveju, — kaip žmogus, būdamas toks gudrus, gali būti paskutinis kvailys.

— Slaptą vadą mes įsivaizduojame, — tariau aš, — kaip kažkokią didingą ir grėsmingą asmenybę, įkūnijančią blogį.

Ležonas papurtė galvą.

— Yra visai ne taip, — pasakė jis. — Blogis nėra antžmogiškas, jis menkesnis nei žmogus. Jūsiškis nusikaltėlis nori būti reikšmingas, bet jis niekada nebus reikšmingas, nes visuomet bus menkesnis nei žmogus.

25 SKYRIUS

Marko Isterbruko pasakojimas

Mač Dipinge viskas tekėjo sava vaga.

Rouda buvo užsiėmusi — gydė šunis. Šį kartą, man rodos, nuo kirminų. Man įėjus, ji pakėlė galvą ir paklausė, ar nenorėčiau jai padėti. Aš atsisakiau ir paklausiau, kur Rudė.

— Nuėjo į „Palšą žirgą“.

— Ką?

— Sakė, turinti tenai kažką padaryti.

— Bet tie namai tušti.

— Žinau.

— Ji pervargs. Dar ne tiek sustiprėjusi...

— Kaip tu jaudiniesi, Markai. Rudei nieko neatsitiks. Ar matei naująją ponios Oliver knygą? Ji vadinasi Baltoji kakadu. Štai ten, ant stalo.

— Tepadeda Dievas poniai Oliver. Taip pat ir Editai Bins.

— Kas, po galais, ta Edita Bins?

— Moteris, atpažinusi kai ką fotografijoje. Be to, ištikima mano velionės krikštamotės tarnaitė.

— Tu dabar kalbi kažkokiomis beprasmybėmis. Kas tau yra?

Nieko jai neatsakiau, bet patraukiau į „Palšą žirgą“.

Eidamas sutikau ponią Dein Keltrop.

Ji džiaugsmingai su manim pasisveikino.

— Iš pat pradžių jutau kvailai galvojanti, — tarė ji. — Tik nesupratau — kodėl. Jos man akis apdūmė.

Ji ranka mostelėjo į tuščią viešbutį, tokį taikų vėlyvo rudens saulėje.

— Juodas darbas ne ten buvo atliekamas — ne ta prasme, kaip manyta. Ir su šėtonu ten niekas nesidėjo, ir nebuvo ten tamsios piktavalės didybės. O tik saloniniai triukai, atliekami už pinigus ir nebranginant žmogaus gyvybės. Štai koks tikrasis blogis. Visai ne didingas ar įspūdingas, o menkas ir niekingas.

— Judu su inspektoriumi Ležonu, ko gero, esate vienodos nuomonės.

— Man tas žmogus patinka, — pasakė ponia Dein Keltrop. — Eime į „Palšą žirgą“ ir susiraskime Rudę.

— Ką ji ten veikia?

— Kažką valo.

Mudu įėjome pro žemas duris. Sklido stiprus terpentino kvapas. Rudė kažką veikė, apsikrovusi skudurais ir buteliukais. Mums įėjus, ji pakėlė galvą. Vis dar buvo labai išblyškusi ir sulysusi, galvą apsivyniojusi skara, nes plaukai dar nebuvo ataugę — ankstesnės Rudės tik šešėlis.

— Ji jau sveika, — pasakė ponia Dein Keltrop, kaip paprastai atspėdama mano mintis.

— Žiūrėkite! — tarė pergalingai Rudė.

Ji parodė seną viešbučio iškabą, prie kurios triūsė.

Pašalinus metų apnašas, buvo aiškiai matyti raitelio ant žirgo figūra išsišiepęs skeletas blizgančiais kaulais.

Užpakaly savęs išgirdau sodrų, dainingą ponios Dein Keltrop balsą:

— Apreiškimas, šeštas skyrius, aštunta eilutė. Ir aš regėjau: štai pasirodė palšas žirgas, o jo raitelio vardas buvo Mirtis, ir paskui jį sekė mirusiųjų pasaulis...

Mes visi valandėlę patylėjome, o po to ponia Dein Keltrop — ji ne iš tų, kurie baiminasi atomazgos — tarė tokiu balsu, lyg kažką išmesdama į šiukšlių dėžę:

— Tad štai kaip yra.

— Man jau metas eiti, — pridūrė ji. — Motinų susirinkimas.

Tarpduryje sustojusi ji galva mostelėjo į Rudę ir nelauktai pasakė:

— Tu būsi gera motina.

Kažkodėl Rudė nuraudo kaip vyšnia.

— Rude, — tariau aš, — ar tu?

— Ką aš? Ar būsiu gera motina?

— Tu žinai, ką aš noriu pasakyti.

— Galbūt... Bet man labiau patiktų rimtas pasipiršimas.

Aš jai rimtai pasipiršau...

Po valandėlės Rudė primygtinai paklausė:

— Ar tu tvirtai įsitikinęs, kad nenori vesti tos Hermijos?

— Viešpatie! — sušukau. — Buvau visai pamiršęs.

Iš kišenės išsitraukiau laišką.

— Gavau prieš tris dienas; ji manęs klausia, ar nenueičiau su ja į Old Viko teatrą pasižiūrėti Prarasto meilės triūso.

Rudė paėmė man iš rankų laišką ir suplėšė.

— Jei ateityje panorėsi eiti į Old Viko teatrą, — pasakė ji tvirtai, — eisi su manim.

Išnašos

Patiekalas iš kaštonų, konservuotų apelsinų ir džiovintų vaisių.

skatinanti seksualinį potraukį (vert. past.)

senas žaidimas (pranc.)

bona fide - tikras (lot.)

mizanscena (pranc.)

garsi byla (pranc.)

tikras (lot.)

amžinas poilsis (angl.)