Агата Кристи - Palšas žirgas

— Nebent kas? — susidomėjo Korigenas. — Policija kažką užčiuopė? Ar taip?

— Vienas dalykas, kurį jis turėjo prie savęs, nebuvo paimtas. Tiesą sakant, tėvas Gormanas laikė jį bate.

Korigenas sušvilpė.

— Panašu į detektyvinį romaną.

Ležonas nusišypsojo.

— Kur kas paprasčiau nei romane. Jo kišenė buvo kiaura. Seržantas Painas pasikalbėjo su jo šeimininke. Matyt, ji nevalyva. Nesutaisydavo jo drabužių, kaip derėjo. Pati prisipažino — tėvas Gormanas kartais įsikišdavo kokį popierių ar laišką į batą, kad tas neužkristų už sutanos pamušalo.

— O žudikas šito nežinojo?

— Žudikui tokia mintis neatėjo. Žinoma, jeigu jam tos popieriaus skiautės reikėjo labiau nei kelių varganų smulkių.

— O kas buvo ant to popieriaus parašyta?

Įkišęs ranką į stalčių, Ležonas ištraukė menką sulamdyto popieriaus skiautę.

— Tik pavardžių sąrašas, — pasakė jis.

Korigenas smalsiai pažiūrėjo į popierių.

Ormerodas

Sendfordas

Parkinsonas

Hesket-Diubua

Šo

Harmondsvortas

Takerton

Korigen?

Delafonten?

Jis kilstelėjo antakius.

— Žiūriu, kad ir aš esu šitame sąraše!

— Ar bent viena pavardė jums ką nors sako? — paklausė inspektorius.

— Nė viena.

— Ir niekada nebuvote susitikęs su tėvu Gormanu?

— Niekada.

— Vadinasi, jūs nedaug tegalėsite mums pagelbėti.

— Ar numanote, ką šis sąrašas reiškia?

Ležonas tiesiai neatsakė.

— Apie septintą valandą vakaro kažkoks berniukas atėjo pas tėvą Gormaną. Pasakė, kad miršta moteris ir šaukiasi kunigo. Tėvas Gormanas su juo išėjo.

— Kur? Jei žinote.

— Žinome. Patikrinti neilgai truko. Dvidešimt trečias namas Bentolo gatvėje. Namo savininkė pavarde Kopins. Ligonė buvo ponia Deivis. Kunigas ten nuėjo penkiolika aštuntos ir išbuvo maždaug pusvalandį. Ponia Deivis mirė prieš pat atvažiuojant greitajai pagalbai, turėjusiai nugabenti ją į ligoninę.

— Aišku.

— Sužinojome, kad po to tėvas Gormanas užėjo į mažą, skurdoką Tonio kavinukę. Ten padoru, nėra nieko nusikalstamo, prekiaujama prastos kokybės gaivinančiais gėrimais, ir daug lankytojų nesusirenka. Tėvas Gormanas paprašė puodelio kavos. Paskui, turbūt apsičiupinėjęs kišenę, nerado, ko ieškojęs, ir paprašė šeimininko, Tonio, lapelio popieriaus. Štai čia, — jis parodė pirštu, — ir yra tas lapelis popieriaus.

— O toliau?

— Kai Tonis jam atnešė kavą, kunigas kažką rašė ant to popieriaus. Netrukus po to jis išėjo, kavos beveik neparagavęs (visai jį suprantu), užbaigęs tą sąrašą ir įsikišęs į batą.

— Ar tuo metu kas nors dar buvo kavinėje?

— Atėjo trys dabitos vaikinai ir atsisėdo prie vieno stalo, o pagyvenęs vyriškis prie kito. Pastarasis išėjo nieko neužsisakęs.

— Jis nusekė paskui kunigą?.

— Galimas daiktas. Tonis nematė, kada tas išėjo. Nepastebėjo ir kaip buvo apsirengęs. Apibūdino kaip nekrentantį į akis žmogų. Padorus. Iš išvaizdos toks, kaip daugelis žmonių. Jo nuomone, vidutinio ūgio, tamsiai mėlynu paltu, — o gal ir rudu. Nelabai tamsus ir nelabai šviesus. Nepanašu, kad jis būtų prie to prikišęs pirštus. Sunku pasakyti. Jis neprisistatė pranešti, jog matė kunigą Tomio kavinėje — nors dar tik pati tyrimo pradžia. Mes paprašėme visų, kas matė tėvą Gormaną tarp be penkiolikos aštuonios ir penkiolika po aštuonių, susisiekti su mumis. Kol kas atsiliepė tik du žmonės: viena moteris ir vaistininkas, kurio vaistinė netoliese. Netrukus einu su juo pasimatyti. Tėvo Gormano lavoną penkiolika devintos aptiko du maži berniūkščiai Vest gatvėje — žinote ją? Tokia ten ir gatvė — skersgatvis palei geležinkelį. Visa kita jūs žinote.

Korigenas linktelėjo. Patapšnojo į popieriaus skiautę.

— Ką dėl šito manote?

— Manau, kad jis svarbus, — atsakė Ležonas.

— Manote, kad mirštančioji jam kažką pasakojo ir jis kuo skubiau, kol nepamiršo, užsirašė tas pavardes ant popieriaus? Bet va kas — ar jis būtų užrašęs, jeigu jam tai būtų patikėta kaip paslaptis per išpažintį?

— Tai nebūtinai turėjo būti patikėta kaip paslaptis, — atsakė Ležonas. — Tarkime, kad tos pavardės, pavyzdžiui, susijusios su — na, šantažu...

— Čia jūsų nuomonė, taip?

— Aš dar neturiu jokios nuomonės. Tai tik darbinė prielaida. Tie žmonės galėjo būti šantažuojami. Mirštančioji arba pati buvo šantažuotoja, arba apie šantažą žinojo. Sakyčiau, kad pagrindinis dalykas buvo atgaila, išpažinimas ir noras kiek galint atitaisyti skriaudą. Tėvas Gormanas tokią atsakomybę prisiėmė.

— Ir kas tada?

— Visa kita tik spėliojimai, — atsakė Ležonas. — Gal buvo mokamas reketas ir kas nors nenorėjo, kad mokėjimas liautųsi. Kas nors žinojo, kad ponia Deivis miršta ir prašysis kunigo. Visa kita iš to išplaukia.

— Man įdomu, — tarė Korigenas vėl įsižiūrėdamas į popieriaus skiautę. — Kodėl, jūsų manymu, prie dviejų paskutiniųjų pavardžių yra klaustukas?

— Galbūt tėvas Gormanas suabejojo, ar tas dvi pavardes teisingai įsiminė.

— Vietoje Korigeno galėjo būti Maligenas, — sutiko šyptelėjęs daktaras. — Ganėtinai panašu. Bet aš sakyčiau, kad tokią pavardę kaip Delafontenas arba prisimeni, arba neprisimeni — suprantate, ką turiu galvoje. Keista, kad nėra nė vieno adreso... — Jis vėl perskaitė sąrašą.

— Parkinsonasšimtai Parkinsonų. Sendfordasnereta pavardė; Hesket-Diubua — liežuviui nusilaužti. Jų daug negali būti.

Omai jis pasilenkė į priekį ir nuo rašomojo stalo paėmė telefonų knygą.

— Nuo A iki L. Pažiūrėkime, Ponia A... Džonas ir Ko., santechnikai... Seras Isidoras. A! Va štai! Hesket-Diubua, ledi, Elzmero skveras, S. W.l. Keturiasdešimt devintas. O kas, jei imtume jai ir paskambintume?

— Ir ką pasakytume?

— Kas ateis ant liežuvio, — lengvabūdiškai tarė daktaras Korigenas.

— Pirmyn, — tarė Ležonas.

— Ką? — Korigenas išpūtė akis.

— Sakau, pirmyn, — taip pat lengvabūdiškai atsakė Ležonas. — Nesigąsdinkite. — Jis pats paėmė ragelį. — Duokite miesto liniją. — Jis pažvelgė į Korigeną. — Koks numeris?

— Grosvenoras 64578.

Pakartojęs, numerį Ležonas padavė ragelį Korigenui.

— Tebūnie pačiam malonumas, — pasakė.

Šiek tiek sutrikęs Korigenas laukdamas žiūrėjo į Ležoną. Ragelyje buvo girdėti, kaip aname gale skamba telefonas. Paskui atsiliepė sunkiai alsuojančios moters balsas:

— Grosvenoras 64578.

— Ar čia ledi Hesket-Diubua namai?

— Na... taip... žodžiu...

Daktaras Korigenas nepaisė šių dvejonių.

— Ar galėčiau su ja pasikalbėti?

— Ne, šito negalėtumėte! Ledi Hesket-Diubua mirė pernai balandžio mėnesį.

— O! — Išsigandęs ponas Korigenas neatsakė į klausimą: „Prašom pasakyti, kas čia kalba?“ ir atsargiai padėjo ragelį.

Jis šaltai pažvelgė į inspektorių Ležoną.

— Tad štai kodėl jūs man taip mielai leidote paskambinti.

Ležonas šelmiškai nusišypsojo.

— Mes neišleidžiame iš akių ir to, kas akivaizdu, — pabrėžė jis.

— Pernai balandžio mėnesį, — tarė susimąstęs Korigenas. — Prieš penkis mėnesius. Jau penki mėnesiai, kaip šantažas, ar kas ten buvo, nebegali jos varginti. Ji nenusižudė ar panašiai?

— Ne. Mirė nuo smegenų auglio.

— Tad žiūrėkime toliau, — pasakė Korigenas žvelgdamas į sąrašą.

Ležonas atsiduso.

— Mes dar nežinome, ar tas sąrašas čia kuo nors dėtas, — pabrėžė jis. — Gal tai eilinė žmogžudystė ūkanotą vakarą... ir maža vilties surasti, kieno tai darbas, nebent mums nusišypsotų laimė...