Агата Кристи - Palšas žirgas

— Kas nors nesiklijuoja? — paklausiau užjausdamas. — Gal man verčiau išeiti?

— Ne, neikite. Šiaip ar taip, jūs mane prablaškėte.

Padėkojau už abejotiną komplimentą.

— Norite cigaretės? — paklausė ponia Oliver su vangiu vaišingumu. — Jų kažkur esama. Pasižiūrėkite rašomosios mašinėlės dangtyje.

— Turiu savo, ačiū. Pasivaišinkite. Ak tiesa, jūs nerūkote.

— Ir negeriu, — atsakė ponia Oliver. — Gaila, kad negeriu. Kaip tie amerikiečių sekliai, kurie visada turi puslitrį ruginės, parankiai pasidėję kokiame viršutiniame stalčiuje. Ir tai, atrodo, jiems išsprendžia visus klausimus. Jūs gi žinote. Man iš tiesų galva neneša, Markai, kaip tikrame gyvenime galima išsisukti, padarius žmogžudystę. Man rodos, kad tą valandėlę, kai ką nors nužudai, visiems tampa klaikiai akivaizdu.

— Niekų šnekos, jūs gi tiek tų žmogžudysčių prikūrėte.

— Mažiausiai penkiasdešimt penkias, — atsakė ponia Oliver. — Parašyti, kaip ta žmogžudystė įvykdoma, visai lengva ir paprasta. Bet ją paslėpti — tikrai sunku. Žodžiu, kodėl reikėtų įtarti ką nors kitą, o ne jūs? Juk tai per kilometrą matyti.

— Tik ne užbaigtoje knygoje, — atkirtau.

— Cha, bet kiek tai man kainuoja, — tarė niūriai ponia Oliver. — Kaip sau norite, bet neįtikinama, kad tuo metu, kai nužudomas B, ten būtų penki ar šeši žmonės ir visi turėtų dingstį nužudyti B, nebent tas B būtų neįmanomai, beprotiškai nemalonus ir niekam būtų nė motais, ar jis nužudytas, ar nenužudytas, ir visiems būtų nusispjaut, kas jį nužudė.

— Suprantu, koks jums sunkumas, — tariau. — Bet jeigu sėkmingai susidorojote penkiasdešimt penkis sykius, susidorosite ir šįkart.

— Šitaip aš ir pati sau vis kartoju, bet kiekvieną sykį negaliu savęs įtikinti ir todėl taip kankinuosi.

Sugriebusi pluoštą plaukų, ji vėl smarkiai timptelėjo.

— Netampykite, — sušukau. — Išrausite iš šaknų.

— Niekų šnekos, — atkirto ponia Oliver. — Plaukai tvirti. Nors kai, būdama keturiolikos metų, sirgau tymais ir turėjau daug karščio, plaukai išslinko aplink visą kaktą. Kokia buvo gėda. O vėl ataugo tik per pusmetį. Mergaitei tai baisu — mergaitės taip viską ima į galvą. Pagalvojau apie tai vakar, lankydama Meri Delafonten privačioje klinikoje. Jos plaukai slenka taip, kaip tada man slinko. Ji sako turėsianti dėvėti šinioną, kai pasitaisys. Kai žmogui per šešiasdešimt, plaukai, ko gero, ne visuomet atauga.

— Aną vakarą mačiau, kaip viena mergina rovė kitai plaukus su šaknimis, — pasakiau aš. Pajutau, kad mano balse nuskambėjo pasididžiavimas, jog pažįstu gyvenimą ne tik iš knygų.

— Kokiose nepaprastose vietose jūs lankotės? — pasidomėjo ponia Oliver.

— Taip atsitiko kavos bare Čelsyje.

— A, Čelsyje! — tarė ponia Oliver. — Ten turbūt visko pasitaiko. Ko tik ten nėra — ir bitnikai, ir sputnikai, ir reakcionieriai, ir prarastoji karta. Aš apie juos nedaug rašau, nes labai bijau supainioti terminus. Manau, kad saugiau rašyti apie tai, ką nutuoki.

— Pavyzdžiui?

— Apie žmones kelionėse ir viešbučiuose, apie tai, kas darosi ligoninėse ir parapijų tarybose; ir varžytinėse, ir muzikos festivaliuose, ir komitetuose, apie merginas parduotuvėse ir moteris namuose; ir jaunus vaikinus bei merginas, kurie, norėdami praplėsti akiratį, pakeleivingais automobiliais keliauja aplink pasaulį, ir pardavėjus...

Pritrūkusi kvapo, ji nutilo.

— Tai gana platus temų ratas, yra iš ko rinktis, — pasakiau.

— Ir vis vien jūs mane kada nors pasikvieskite į kavos barą — šiaip, kad praplėsčiau savo patirtį, — tarė ilgesingai ponia Oliver.

— Kada tik pasakysite, gal šį vakarą?

— Šį vakarą ne. Esu labai užsiėmusi rašymu, ar veikiau nervinuosi, kad negaliu rašyti. Rašytoją tai labiausiai alina, nors, tiesą sakant, viskas alina, džiugi būna tik ta akimirka, kai į galvą ateina, tavo įsitikinimu, nuostabi idėja ir tu nesitveri noru kuo greičiau pradėti rašyti. Pasakykite, Markai, ar manote, kad galima ką nors užmušti per atstumą?

— Kaip suprasti tą per atstumą? Paspaudi mygtuką ir paleidi mirtiną radioaktyvų spindulį?

— Ne, ne, ne mokslinė fantastika. Aš manau, — ji dvejodama nutilo, — aš kalbu apie juodąją magiją.

— Apie vaškines figūras, pribestas smeigtukų?

— O, vaškinės figūros išėjo iš mados, — tarė paniekinamai ponia Oliver. — Bet Afrikoje arba Indijoje dedasi keisti dalykai. Žmonės nuolat pasakoja. Kaip čiabuviai atsigula susirietę ir numiršta. Paveikti kerų ar amuletų. Na, jūs žinote, apie ką aš kalbu.

Pasakiau, kad šiais laikais daug kas priskiriama įtaigos galiai. Aukai paaiškinama, kad turės mirti, nes taip išpranašauta žynio, o visa kita atlieka pasąmonė.

Ponia Oliver prunkštelėjo.

— Jei man kas prasižiotų, kad aš pasmerkta nuolankiai sutikti mirtį, man būtų vienas malonumas apvilti jų lūkesčius.

Aš nusijuokiau.

— Jūsų gyslose per ištisus amžius prisikaupė sveiko, vakarietiško, skeptiško kraujo. Jokių išankstinių nusiteikimų.

— Vadinasi, manote taip galint nutikti?

— Aš per mažai apie tai išmanau, kad galėčiau spręsti. Bet ko jūs tai įsikalėte į galvą? Ar naujasis jūsų šedevras bus „Žmogžudystė per įtaigą“?

— Ne, visai ne. Man pakanka ir išmėgintų senamadiškų žiurkių nuodų arba arseno. Arba patikimo buko įrankio. Jei tik įmanoma, išsiverčiu be šaunamųjų ginklų. Šaunamieji ginklai tokie apgaulingi. Bet jūs čia užėjote ne apie mano knygas pasišnekėti.

— Atvirai kalbant, ne. Mat mano pusseserė Rouda Despard rengia bažnytinę šventę ir...

— Daugiau niekados! — nutraukė mane ponia Oliver. — Žinote, kas nutiko aną kartą? Aš surengiau žaidimą „žmogžudystės paieškos“, ir kaip mat atsirado tikras lavonas. Iki šiol negaliu nuo to atsigauti.

— Čia nebus „žmogžudystės paieškų“. Jums nieko daugiau nereikės daryti, tik sėdėti palapinėje ir pasirašinėti ant savo knygų — penki šilingai už vieną parašą.

— Naaa, — nutęsė ponia Oliver sudvejojusi. — Tai dar pusė bėdos. Man nereiks skelbti tos šventės pradžią? Kalbėti kvailystes? Dėvėti skrybėlaitės?

Patikinau, kad iš jos nieko panašaus nebus reikalaujama.

— Ir užtruks ne ilgiau kaip valandą ar dvi, — pasakiau meilikaujamai. — Po to ten vyks kriketo varžybos — o ne, turbūt tokiu metų laiku nevyks. Gal pašoks vaikai. Ar bus karnavalinių apdarų konkursas...

Pašėlusiu riksmu ponia Oliver mane nutraukė.

— Va kas, — sušuko ji. — Kriketo pobūvis! Žinoma! Jis pro langą pamato... kylant ore... jo dėmesį išblaško, ir todėl jis daugiau nebeužsimena apie kakadu! Kaip gerai, kad jūs atėjote, Markai. Jūs tikrai nuostabus.

— Man nelabai aišku...

— Jums gal ir neaišku, bet man aišku, — atsakė ponia Oliver. — Visa tai gana sudėtinga ir aš nenoriu gaišti laiko aiškindama. Buvo labai malonu su jumis susitikti, bet dabar pageidaučiau, kad jau išeitumėte. Išsyk.

— Be abejo. O dėl tos šventės...

— Aš pagalvosiu. Daugiau manęs nebekamuokite. Kur, po galais, aš nudėjau savo akinius? Išties, kaip viskas prapuola...

2 SKYRIUS

Marko Isterbruko pasakojimas

Ponia Džerati atidarė klebonijos duris, kaip buvo pratusi — staigiai jas atplėšdama. Tai buvo ne atsakymas į durų skambutį o veikiau pergalingas išpuolis, išreiškiantis jos nusiteikimą: „Šį sykį aš tave nutvėriau!“

— Na, ir ko tau prireikė? — karingai paklausė ji.

Ant laiptelių prie durų stovėjo berniukas, iš pažiūros menkas berniukėlis, tokį nelabai ir pastebėsi, nelabai ir prisiminsi — berniukas kaip berniukas. Jis šniurkščiojo, nes turėjo slogą.