Агата Кристи - Erkiulio Puaro Kalėdos

— Dabar, kaip matote, viskas aiškėja. Išgalvotoji kova su leisgyviu seniu buvo reikalinga tik klaidingam jo mirties laikui užfiksuoti. Durys buvo užrakintos, kad niekas atsitiktinai nerastų lavono pernelyg anksti. Ir mirštančiojo klyksmas buvo reikalingas tam pačiam tikslui. Taigi nusikaltimas įgavo ir logiškumą, ir priežastį.

— Nuo to momento, kai Pilara Estravados garsiai pareiškė apie savo radinį velionio kambaryje, žudikas pajuto pavojų. Jeigu jis girdėjo merginos repliką (o tai tikėtina, nes Pilaros balsas skambus, o namo langai buvo atviri), ji pati atsidūrė dideliame pavojuje. Beje, madmuazelė Pilara jau anksčiau žudikui iškrėtė nemalonumą. Kalbėdama apie senąjį poną Li ji pasakė, kad šis jaunystėje tikriausiai buvęs gražus vyras ir, rodydama į Sagdeną, pridūrė: „Kaip jūs“. Ji pasakė šiaip sau, dėl palyginimo, bet kaip į tai reagavo Sagdenas! Nenuostabu, kad jis išraudo ir gana sunkiai susitvardė. Tai buvo netikėta ir mirtinai pavojinga. Po to atsitikimo jis bandė suversti kaltę Pilarai, tačiau tai padaryti pasirodė nepaprastai sunku, nes vaikaitė, negavusi palikimo, savaime suprantama, neturėjo aiškių priežasčių jį nužudyti. Bet Sagdenas, išgirdęs jos žodžius apie sprogusį balioną, ryžosi griebtis kraštutinių priemonių. Šiandien mums pusryčiaujant jis paruošė pražūtingą pasalą. Laimei, per stebuklą viskas baigėsi laimingai...

Įsivyravo mirtina tyla. Paskui Sagdenas tyliai paklausė:

— Kada jūs galutinai įsitikinote?..

Puaro atsakė:

— Nebuvau tikras iki tol, kol nenupirkau dirbtinių ūsų ir nepridėjau jų prie Simeono Li portreto. Ir tada jame išvydau jūsų veidą.

— Visagalis jo sielą pasiųs tiesiai į pragarą! — sušuko Sagdenas. — Aš neatgailauju dėl to, ką padariau!

SEPTINTA DALIS

Gruodžio 28-oji 1

— Pilara, mano nuomone, būtų geriausia, jeigu dabar pagyventum pas mus, — tarė Lidija.

Pilara kukliai atsakė:

— Jūs labai gera, Lidija. Jūs nuostabi — labai lengvai, be jokio triukšmo atleidžiate žmonėms.

Lidija nusišypsojo.

— Aš iki šiol tebevadinu Pilara, nors tavo vardas kitas.

— Teisingai, aš — Končita Lopes.

— Končita — gražus vardas.

— Jūs iš tiesų labai gera, Lidija. Bet nesirūpinkite dėl manęs. Aš išteku už Stiveno, ir mudu išvažiuojame į Pietų Afriką.

— Tai ir puiku, kad viskas taip baigėsi, — šypsodamasi tarė Lidija.

— Kadangi jūs esate tokia gera, Lidija, gal mes galėtume kada nors čia sugrįžti ir pas jus pasisvečiuoti? — nedrąsiai paklausė Pilara. — Sakykim, per Kalėdas?

— Suprantama, galėsite. Atvažiuokite, ir mes atšvęsime tikras angliškas Kalėdas.

— Tai bus nuostabu. Šiemet, Lidija, Kalėdos nebuvo linksmos.

— Taip, visai nelinksmos Kalėdos... — tyliai atsakė Lidija. 2

— Tai sudie, Alfredai, — tarė Haris. — Tik nemanyk, kad turėsi nelaimę vėl mane išvysti. Išvažiuoju į Havajus. Seniai svajojau: kai turėsiu pinigų, apsigyvensiu Havajuose.

— Sudie, Hari, — tarė Alfredas. — Tikiuosi, ten tau bus gerai.

Haris sutrikęs burbtelėjo:

— Atleisk man seni, kad tave įžeidžiau. Esu pratęs juokauti ir krėsti kvailystes. Negaliu susilaikyti neįgėlęs, nors jau pakankamai man tai atsirūgo.

Alfredas prisivertęs pasakė:

— Turbūt ir aš turėčiau išmokti suprasti juokus ir taip liguistai nereaguoti.

Haris lengvai atsiduso.

— Tai lik sveikas. 3

— Deividai, mudu su Lidija nutarėme parduoti namą, — tarė Alfredas. — Pamaniau, gal tu norėtum paimti iš čia kai kuriuos mūsų motinos daiktus — tarkim, jos krėslą ir suoliuką kojoms? Visada buvai mamos numylėtinis.

Deividas dvejojo, paskui lėtai tarė:

— Dėkui už pasiūlymą, Alfredai, bet, suprask, nieko nenoriu iš šių namų. Geriau jau kartą ir visiems laikams nutraukti ryšius su praeitimi.

— Taip, gal tu ir teisus, — tarė Alfredas. 4

— Tai sudie, Alfredai, — tarė Džordžas. — Iki pasimatymo, Lidija. Kokį baisų išbandymą mums teko išgyventi! Bijau, kad visa šita gėdinga istorija iškils į viešumą: Sagdenas... e-e... mano tėvo sūnus! Gal duoti suprasti, kad būtų geriau, jei jis teisme pareikštų, jog yra bolševikinių pažiūrų ir nepakentęs mūsų tėvo kaip kapitalisto, a?

— Mielasis Džordžai, — Lidija papurtė galvą, — nejaugi jūs iš tikrųjų manote, kad toks žmogus kaip Sagdenas meluotų, nes gailėtų jūsų?

— E... turbūt ne, — sutiko Džordžas. — Tiek to, nemėginsiu. Bet vis tiek jis turbūt beprotis. Ką gi, iki pasimatymo.

— Kuo geriausios kloties, — tarė Magdalena. — Kitais metais per Kalėdas važiuokime visi į Rivjerą ar kur nors kitur ir kaip reikiant pasismaginkime.

— Tai priklausys nuo to, kaip klostysis reikalai biržoje, — nusijuokė Džordžas.

— Brangusis, nebūk smulkmeniškas, — suburkavo Magdalena. 5

Alfredas išėjo į terasą. Lidija, išvydusi vyrą, atsitiesė nuo akmeninės vazos.

— Tai va, visi išvažiavo, — Alfredas atsiduso.

— Kokia palaima, — tarė Lidija.

— Taip, tiesa. Tu būsi laiminga, palikusi šiuos namus.

— Ar tikrai to nori? — paklausė ji.

— Taip, aš džiaugiuosi, kad išvažiuosime. Mūsų laukia daugybė įdomių darbų. Likti čia gyventi, vadinasi, nuolat prisiminti tą košmarą. Ačiū Dievui, viskas jau praeityje.

— Erkiulio Puaro dėka, — pridūrė Lidija.

— Taip. Žinai, tiesiog nuostabu. Kai jis paaiškino, viskas tapo aišku. Tiesa, vieno dalyko aš vis dėlto nesuprantu. Ką veikė Džordžas, pakalbėjęs telefonu? Kodėl nepanoro šito pasakyti?

Žmona nusijuokė.

— Argi nežinai? Jis rausė popierius ant tavo stalo.

— Ką tu, Lidija, negali būti!

— Gali. Džordžas labai smalsus, jeigu tai susiję su pinigais. Bet argi jis galėjo viešai prisipažinti?

Žvilgtelėjęs į vazą, Alfredas pasidomėjo:

— Kuri naują peizažą?

— Taip.

— Ką šį kartą vaizduoji?

— Tai bus rojaus sodas, — atsakė Lidija. — Naujas variantas — be žalčio gundytojo, tik su vidutinio amžiaus Adomu ir Ieva.

— Mieloji Lidija, kokia kantri tu buvai visus šiuos metus, — švelniai tarė Alfredas. — Tokia man gera. 6

— Velniai rautų! — sušuko pulkininkas Džonsonas. Jis atsirėmė į krėslo atkaltę ir rūsčiu balsu pasakė: — Geriausias mano darbuotojas! Kur ritasi policija?

— Net ir policininkas turi asmeninį gyvenimą, — atsakė Puaro. — Sagdenas — labai išdidus žmogus.

Visiškai nusivylęs pulkininkas Džonsonas papurtė galvą. Norėdamas kaip nors išlieti savo jausmus jis spyrė į pliauskų krūvą, ir viena lėkte įlėkė į degantį židinį. Kapodamas žodžius pulkininkas pareiškė:

— Visada sakiau — nieko nėra malonesnio už židinio liepsną.

Erkiulis Puaro, jausdamas kaip kūnu bėga virpulys, pamanė: „Pour moi“26, pripažįstu tik centrinį šildymą...“

Išnašos

James Wats (Džeimsas Votsas) - A. Kristi sesers vyras

Daugiametis krūmas su smulkiais, blyškiais mėlynais žiedeliais

Ispanių skraistė

Knyga parašyta 1939 m.

Bendruomenės seniūnas

Burnes Jones (1833-1898) - anglų tapytojas

Naminis chalatas

Plynaukštė Pietų Afrikoje

Eilutė iš XVII a. vokiečių rašytojo Friedricho von Logano eilėraščio aforizmo „Atpildas“

Iš geriausių paskatų, taip sakant (pranc.)

Puiku (pranc.)

Bet vis dėlto (pranc.)

Šeimos taryba (pranc.)

Graži manekenė Šita mažylė. Laikosi visai natūraliai. Bet akys žiaurios (pranc.)

Mažytė apsimetinėja labai meistriškai... (pranc.)