Агата Кристи - Erkiulio Puaro Kalėdos

Aš stovėjau sustingusi. O paskui pribėgo ponas Faras, Magdalena, o jiems iš paskos — visi kiti. Ponas Faras ir Haris ėmė laužti duris. Jos išgriuvo, ir mes žvalgėmės po kambarį, bet ten nieko nebuvo. Išskyrus velionį poną Li, gulintį kraujo klane.

Ramus Hildos balsas darėsi vis garsesnis, o baigdama savo pasakojimą ji tiesiog rėkte rėkė:

— Kambaryje nieko nebuvo — suprantate, nė dvasios! Ir niekas iš jo neišėjo... 7

Vyresnysis inspektorius Sagdenas garsiai atsiduso ir sušuko:

— Arba aš išsikrausčiau iš proto, arba visi kiti! Tai, ką jūs papasakojote, absoliučiai neįtikėtina. Tai beprotybė!

Hilda Li susinervino.

— O aš jums sakau, kad girdėjau grumtynių triukšmą, girdėjau surinkantį senį ir kartoju: iš kambario niekas neišėjo ir jame nieko nebuvo!

Erkiulis Puaro papriekaištavo:

— Ir visą laiką tylėjote!

Hildos veidas išblyško, bet balsas skambėjo tvirtai:

— Taip, tylėjau, nes jeigu būčiau papasakojusi, jūs būtumėte mane pirmiausia įtarę.

Puaro papurtė galvą.

— Ne, — tarė jis. — Jūs nenužudėte jo. Jį nužudė jo paties sūnus.

Stivenas Faras sušuko:

— Prisiekiu Dievu, aš jo net nepaliečiau.

— Ne jūs, — tarė Puaro. — Jis turėjo ne vieną sūnų.

— Ką, po velnių, čia malate? — pasipiktino Haris.

Džordžas įsmeigė akis į Puaro. Deividas delnu prisidengė veidą. Alfredas tankiai mirksėjo.

— Atvažiavęs čia patį pirmąjį vakarą — žmogžudystės vakarą, — tęsė Puaro, — aš išvydau šmėklą. Tai buvo lavono šmėkla. Susipažinęs su Hariu Li, pasidariau lyg nesavas. Negalėjau atsikratyti minties, kad jau kažkur esu jį matęs. Bet atidžiai ištyrinėjęs pono Hario veidą, supratau, kad jis tik nepaprastai panašus į savo tėvą. Ir aš suvokiau, kad kaip tik tas panašumas ir sukėlė tokį jausmą. O vakar vakare žmogus, sėdėjęs priešais mane, užvertė galvą ir nusikvatojo. Ir aš supratau, kas man priminė Harį Li pirmąjį vakarą. Priešais mane vėl buvo antrininkas, tiktai jau visai kitas žmogus.

Na, nėra ko stebėtis, kad vargšas senis Tresilianas buvo išmuštas iš vėžių. Juk jis atidarė duris ne dviem, o trims vyrams, labai panašiems vienas į kitą. Nieko nuostabaus, kad tarnas ėmė painioti žmones. Vienodos figūros, vienoda maniera atmesti galvą, visų trijų tipiška erelio nosis. Beje, tą panašumą ne taip jau lengva pastebėti, nes trečiasis — su ūsais.

Puaro savo žodžius pailiustravo gestu.

— Kartais pamirštama, kad policininkai — irgi vyrai, kurie turi žmonas, vaikus, motinas, — jis kiek patylėjo, — ir tėvus! Prisiminkite čionykštę Simeono Li reputaciją: vyras, kurio meilės intrigos nuvarė į kapus žmoną. Nesantuokinis sūnus iš tėvo daug ką galėjo paveldėti. Pavyzdžiui, jo išvaizdą ir net manieras. Jis galėjo paveldėti išdidumą, užsispyrimą ir kerštingumą! — Puaro balsas pasidarė stipresnis: — Visą gyvenimą, Sagdenai, jus kankino neapykanta savo tėvui. Manau, kad seniai buvote nusprendęs jį nužudyti. Kaip tik dėl to persikėlėte čia iš gretimos grafystės. Neabejoju, kad, dosniai gavusi iš Simeono Li pinigų, kuris taip suvedžiotai moteriai atsipirko, jūsų motina susirado sau vyrą. Vyrą, kuris vadinasi jūsų tėvu. Jums nebuvo sunku įstoti į Midlširo policiją ir sulaukti tinkamo momento. Policijos inspektorius turi didžiausių galimybių įvykdyti žmogžudystę ir sumėtyti pėdas.

Perbalęs Sagdenas suriko:

— Jūs iš proto išsikraustėte! Kai jį nužudė, manęs čia nebuvo!

Puaro palingavo galvą.

— Nebuvote, tai tiesa. Jūs nužudėte jį anksčiau, dar prieš išeidamas iš namų pirmąkart. Po jūsų apsilankymo pono Li niekas nebematė gyvo. Viskas buvo labai paprasta. Simeonas Li jūsų laukė, bet jūsų nekvietė. Tai jūs paskambinote jam ir miglotai užsiminėte apie vagystės galimybę. Jūs pasakėte, kad užsuksite pas jį apie aštuntą valandą vakaro, apsimetęs aukų policijos prieglaudai rinkėju. Simeonas Li nieko neįtarė ir nežinojo, kad jūs — jo sūnus. Jūs atėjote ir pasekėte jam kokią nors pasakėlę apie sukeistus deimantus. Jis atidarė seifą ir parodė jums, kad tikrieji deimantai niekur nedingę. Jūs atsiprašėte, paskui kartu su seniu grįžote prie židinio ir čia iš pasalų perrėžėte jam gerklę. Nesunkus darbelis tokiam galiūnui kaip jūs. Tada ėmėtės inscenizacijos. Paėmėte iš seifo deimantus. Į krūvą sudėjote stalus, krėslus, kėdes, lempas, indus. Baldus apjuosėte plona virve, kurią atsinešėte paslėpęs po rūbais. Jūs turėjote ir kažkokio gyvulio šviežio kraujo bei natrio citrato25 butelį. Viską aplinkui gausiai apšlakstėte tuo krauju, o natrio citrato įpylėte ir į kraujo klaną, pribėgusį iš Simeono Li žaizdos. Tada, kad kūnas nesustingtų, įkūrėte židinį. Abu virvės galus iškišote pro lango plyšelį ir palikote kaboti palei sieną. Išėjęs iš koridoriaus pasukote raktą, kuris buvo spynos vidinėje pusėje. Šitai būtinai turėjote padaryti — kad kas nors atsitiktinai neįeitų į kambarį.

— Tada jūs išėjote į gatvę ir terasoje, akmeninėje vazoje, paslėpėte deimantus. Jeigu juos kas ten aptiktų — įtarimai kristų ant kitų, o jums tai naudinga. Juk įtariami teisėti Simeono Li vaikai! Jūs grįžote truputį anksčiau nei devynios penkiolika, ir, praeidamas pro langą, patraukėte virvelę. Kruopščiai sukrauta baldų ir indų konstrukcija bildėdama griuvo. Ištraukęs pro langą virvę, vėl ją paslėpėte po munduru. O kambaryje buvote palikęs dar kai ką.

Puaro apžvelgė visus kitus.

— Kiekvienas savitai apibūdinote priešmirtinį vargšo pono Li klyksmą. Jūs, pone Alfredai, sakėte, kad tai buvęs agonijos apimto žmogaus klyksmas. Jūsų žmona ir Deividas pavartojo vieną ir tą pačią metaforą: „Į pragarą tempiamos sielos klyksmas“. Ponia Hilda, atvirkščiai, sakė, kad taip galėjęs rėkti tiktai tas, kas apskritai neturi sielos, kadangi tai buvęs ne žmogaus, o žvėries kauksmas. Vienintelis Haris buvo arčiausiai tiesos. Jis sakė — lyg būtų skerdę kiaulę. Turbūt visi mugėse esate matę pailgų rožinių balionų, ant kurių išpaišyti visokie snukiai. Jie vadinasi „Paršiuko galas“. Kai iš tokių balionų išeina oras, pasigirsta nežmoniškas žviegimas. Tai, Sagdenai, ir buvo paskutinė jūsų inscenizacijos detalė. Balioną jūs pririšote kambaryje, dūdelės skylutę užkišote mediniu pagaliuku ir prie jo pririšote antrą virvutę. Kai ją patempėte, kaiščiukas iššoko, balionas ėmė pliukšti, ir per griūvančių baldų, dūžtančių indų chaosą pasigirdo paršo žviegimas.

Puaro kreipėsi į visus:

— Ar dabar suprantate, ką pakėlė nuo grindų Pilara Estravados? Vyresnysis inspektorius tikėjosi pakliūsiąs į kambarį pirmas ir slapta paimsiąs subliūškusią gumą. Bet Pilara buvo greitesnė. Tiesa, Sagdenas kaipmat ją atėmė, ir visai oficialiai. Bet prisiminkite — jis niekada niekam apie tai neužsiminė. Tai, aišku, buvo įtartina. Aš apie Pilaros radinį sužinojau iš Magdalenos ir paprašiau Sagdeno paaiškinti, ką jis manąs apie tuos daikčiukus. Tačiau Sagdenas, pasirodo, buvo pasiruošęs bet kokiam netikėtumui. Jis spėjo atkirpti pono Li kempinės gabalėlį. Sagdenas man jį ir parodė kartu su mediniu pagaliuku. Iš pažiūros jie buvo panašūs — medžio bei gumos gabalėliai, ir tiek. Bet tie daiktai, kaip vėliau supratau, absoliučiai nieko nereiškia! Aš buvau kvailys, iš karto sau netaręs: „Jie nieko nereiškia, vadinasi, jų ten nebuvo, o vyresnysis inspektorius Sagdenas meluoja!“ Ne, aš pačiu kvailiausiu būdu stengiausi rasti paaiškinimą — iki tol, kol madmuazelė Estravados, žaisdama balionais, vieną susprogdino. Ji pasakė, kad tokį pat susprogusį balioną radusi Simeono Li kambaryje po jo mirties. Štai tada aš ir praregėjau.