Агата Кристи - Erkiulio Puaro Kalėdos

— Tačiau ne iš karto pradėjote vykdyti šį savo sumanymą. Dar dvi dienas gyvenote „King Arms“ viešbutyje Eldsfilde, — pareiškė Sagdenas.

— Tas dvi dienas svarsčiau — verta ar neverta rizikuoti? Ir pagaliau nusprendžiau, kad verta. Tuo metu man tai atrodė tik nedidelė avantiūra. Ir ką gi, manąja legenda visi patikėjo! Senis mane sutiko be galo draugiškai ir tuoj pat pakvietė pasisvečiuoti. Aš sutikau. Tai štai, inspektoriau, ką aš galiu pasakyti. Jeigu mano pasiaiškinimas jums nepatinka, patariu prisiminti tuos laikus, kai pats sekiojote paskui merginas, ir gal prisiminsite nemažai iškrėstų kvailysčių. O jei kalbėsime apie mano tikrąjį vardą ir pavardę, tai, kaip aš jau sakiau, esu Stivenas Grantas. Galite siųsti užklausą į Pietų Afriką, bet turiu iš anksto įspėti: jums patvirtins, kad esu absoliučiai doras pilietis, o ne koks nors plėšikas.

— Aš niekad tokiu jūsų ir nelaikiau, — mandagiai įsiterpė Puaro.

Inspektorius Sagdenas atkišo smakrą ir įspėjo:

— Vis dėlto aš patikrinsiu jūsų žodžius. Bet noriu sužinoti jau dabar: kodėl neprisipažinote tuoj pat po žmogžudystės, o visą laiką išsijuosęs melavote?

Stivenas prisipažino:

— Todėl, kad buvau kvailys ir maniau galėsiąs nuslėpti apgaulę! Pamaniau, kad jeigu prisipažinsiu, tuoj mane įtars, kadangi apsimečiau kitu žmogumi. Jeigu nebūčiau buvęs visiškas idiotas, būčiau supratęs — jūs nedelsiant telegrafu susisieksite su Johanesburgu.

— Gerai, pone Farai... pone Grantai, aš nesakau, kad netikiu jūsų žodžiais. Netrukus paaiškės — tiesą sakote ar ne.

Sagdenas įsmeigė į Puaro klausiamą žvilgsnį. Šis tarė:

— Man atrodo, panelė Estravados irgi gali kai ką mums papasakoti.

Pilara išbalo kaip popierius, bet ėmė tyliai kalbėti:

— Taip, sakote tiesą. Aš nė už ką neprisipažinčiau, jei ne Lidija ir ne tie pinigai. Juk buvo taip įdomu: atvažiuoti, visus apgauti ir pasiimti palikimą! Bet kai Lidija pasakė, kad pinigai — mano ir kad jie man teisėtai priklausą, visi mano planai apsivertė aukštyn kojomis. Tai jau visai nebeįdomu.

Alfredas sutrikęs paklausė:

— Nesuprantu, mieloji, apie ką jūs kalbate?

— Manote, kad esu jūsų dukterėčia Pilara Estravados? Tai netiesa! Pilara žuvo. Mudvi kartu važiavome mašina per Ispaniją. Nukrito bomba, mašina sudegė, ji žuvo, o aš nė nesusižeidžiau. Aš nedaug ją tepažinojau, bet ji spėjo pasipasakoti apie save. Sužinojau, kad senelis pakvietęs ją į Angliją ir kad jis esąs labai turtingas. Aš buvau neturtinga, visiškai neturėjau pinigų, neišmaniau, nei kur keliauti, nei ką veikti. Nejučia šovė mintis: „Kodėl nepasiėmus Pilaros paso, nenuvažiavus į Angliją ir nepraturtėjus?“ — merginos veidą netikėtai nutvieskė plati šypsena. — O, taip įdomu buvo vaizduotis, kad man viskas pavyko! Nuotraukoje Pilara buvo šiek tiek panaši į mane. Tačiau kai ponas Puaro paprašė paso... Aš atidariau langą ir išmečiau dokumentą. Paskui, nubėgusi jo paimti, žemėmis išmurzinau nuotrauką. Pasienyje niekas atidžiau nuotraukos neapžiūrėjo, o čia...

Alfredas įtūžęs nutraukė:

— Jūs norite pasakyti, kad apsimetėte mano tėvo anūke ir žaidėte jo jausmais?

Pilara nesutrikusi atsakė:

— Taip, aš kaipmat supratau, kad galėsiu priversti jį mane pamilti.

Nebeiškentė ir Džordžas.

— Nuostabu! — vyptelėjo jis. Nusikaltėlė bandė apgaule išvilioti pinigus!

— Tavo pinigų ji nesiruošė imti, seni! — rėžė Haris. — Pilara, aš palaikau tave! Tiesiog žaviuosi tavo įžūlumu! O be to, ačiū Dievui, aš jau — ne tavo dėdė! Tai atriša man rankas.

Pilara pasisuko į Erkiulį.

— Ar jūs viską žinojote? Kada išsiaiškinote?

Puaro nusišypsojo.

— Madmuazele, jeigu jūs būtumėt girdėjusi apie Mendelio dėsnius, tai žinotumėt, kad mėlynakiai tėvai vargu bau galėtų susilaukti rudaakio vaiko. Jūsų motina, esu įsitikinęs, buvo padori moteris. Todėl peršasi išvada, kad jūs — ne Pilara Estravados. O po triuko su pasu aš galutinai tuo įsitikinau. Jūs neblogai buvote sumaniusi, bet kaip dabar pati suprantate, nelabai subtiliai elgėtės.

Vyresnysis inspektorius Sagdenas gana priešiškai pasakė:

— O man visa tai atrodo ne toks jau nekaltas žaidimas.

Pilara nustebusi pažiūrėjo į jį ir tarė:

— Aš nesuprantu...

Sagdenas neleido jai baigti:

— Jūs papasakojote visą nuotykių istoriją, bet man atrodo — dar daugiau nuslėpėte.

— Gal paliksite ją ramybėje? — įsikišo Stivenas.

Nekreipdamas į jį dėmesio Sagdenas kalbėjo:

— Sakėte, po pietų tik šiaip sau nutarėte aplankyti senelį. Tačiau aš įtariu ką kita: manau, kad jūs pavogėte deimantus. Tikriausiai pasinaudojote patogiu momentu ir kyštelėjote į seifą ranką. Ponas Li, pamatęs, kad akmenukai dingo, bemat suprato — tik du žmonės galėjo juos pavogti. Arba Horburis, nužiūrėjęs šifrą ir naktį įlindęs į kambarį, arba jūs. Ponas Li tuoj pat ėmėsi veikti. Paskambino man ir paprašė užeiti. Paskui, tuoj po pietų, pasikvietė jus ir apkaltino vagyste. Jūs priešgyniavote. Jis įniršo. Nežinau, kas įvyko vėliau. Galimas dalykas, ponas Li suprato, kad jūs — ne jo vaikaitė, o labai mikli profesionali vagilė. Kad ir kaip būtų, jūs pralošėte — jūs jau buvote demaskuota ir tada puolėte jį peiliu. Jis gynėsi, o nebetekęs jėgų, suriko. Jūs pakliuvote į gana keblią padėtį. Skubiai išbėgusi kambario, duryse pasukote raktą, o paskui, supratusi, kad nepasisekė pasislėpti, įsitaisėte statulų nišoje.

Pilara klaikiai suriko:

— Tai melas! Netiesa! Aš nevogiau deimantų! Ir nenužudžiau jo! Prisiekiu Mergele Marija!

Sagdenas toliau atkakliai prieštaravo:

— Tai kas tada jį nužudė? Jūs teigėte, kad kažką matėte prie pono Li durų. Jeigu tikėtume jūsų žodžiais, tas žmogus yra žudikas. Nieko, išskyrus jus, koridoriuje nebuvo! O jūs tvirtinote, kad buvo kažkoks žmogus. Taigi jūs sugalvojote jį norėdama išsisukti pati.

Džordžas suspigo:

— Žinoma, tai ji! Viskas aišku kaip ant delno! Aš visą laiką sakiau — tėvą nužudė svetimas žmogus! Tiesiog būtų absurdiška manyti, kad kas nors iš mūsų šeimos būtų galėjęs taip pasielgti! Tai nenatūralu!

Puaro, sujudėjęs savo krėsle, pasakė:

— Aš nesutinku su jumis. Turint galvoje Simeono Li charakterį, manyčiau, tai būtų buvę visai natūralu.

— Ką? — Džordžas pakėlė galvą ir įsmeigė į Puaro piktą žvilgsnį.

Seklys tęsė:

— Dar daugiau, aš manau, kad taip ir buvo. Simeoną Li nužudė žmogus, kurios gyslomis teka tas pats kraujas. O priežastis žudyti nusikaltėliui atrodė gana svarbi.

Džordžas sušuko:

— Vienas iš mūsų?! Aš neigiu...

Puaro balsas suskambo lyg metalas.

— Bet kuris jūsų šeimos narys galėjo turėti tokių ketinimų. Pradėsime nuo jūsų, pone Džordžai. Juk nemylėjote savo tėvo. Palaikėte su juo gerus santykius vien dėl pinigų. Mirties dieną jis pagrasino sumažinsiąs jums skirtų pinigų dalį. Žinojote, kad po jo mirties paveldėsite solidžią sumą. Štai ir pretekstas. Po pietų nuėjote paskambinti telefonu. Kalbėjotės ne ilgiau kaip penkias minutes. Paskiau turėjote laiko palypėti į tėvo kambarį, susiginčyti ir galiausiai nužudyti. Išėjęs iš kambario, jūs dar spėjote užrakinti duris. Tikėjotės, kad įtarimas kris ant plėšiko. Bet per paniką pamiršote išsiaiškinti, ar atidarytas langas, nes tik atviras langas paliudytų apiplėšimo versiją. Jūs padarėte kvailystę, bet ko norėti, juk jūs — prašau man atleisti už šiurkštumą — esate gana ribotas žmogus! — Puaro truputį patylėjo. Pauzės metu Džordžas stengėsi kažką pasakyti, bet taip ir negalėjo išstenėti nė žodžio. — Dauguma nusikaltėlių ir yra riboto proto žmonės! — pridūrė seklys.