Агата Кристи - Erkiulio Puaro Kalėdos

Puaro atsigręžė į Magdaleną.

— Jūs, madam, suprantama, irgi turėjote dingstį. Regis, este įklimpusi į skolas, o jūsų uošvio ne itin maloniu tonu pasakytos kai kurios pastabos galėjo sukelti nerimą. Be to, jūs neturite alibi: ėjote skambinti, bet neskambinote, o kur iš tikrųjų buvote, mums gali paliudyti tik jūsų žodžiai.

— Toliau, — Puaro vėl truputį patylėjo, — ponas Deividas. Mes girdėjome, ir ne kartą, apie kerštingą būdą ir nesugebėjimą atleisti — tai yra Li kraujyje. Ponas Deividas nepamiršo niekingo tėvo elgesio su motina ir neatleido jam. Paskutiniai senio Li įžeidinėjimai galėjo perpildyti jo kantrybės taurę. Deividas sakė, kad žmogžudystės metu skambino pianinu. Atsitiktinai grojęs laidotuvių maršą. Tačiau įsivaizduokite, kad ne jis skambino laidotuvių maršą, o tas, kuris žinojo, ką Deividas yra sumanęs padaryti, ir kuris pritarė jo ketinimams.

Hilda šaltakraujiškai tarė:

— Niekšiškas spėjimas.

Puaro pasisuko į ją.

— O jums, madam, aš pasakysiu štai ką. Tai jūs nusliūkinote į viršų įvykdyti nuosprendį žmogui, kuris, jūsų manymu, nenusipelno atleidimo. Toks jau jūs žmogus, madam, — baisus savo neapykanta.

— Aš jo nenužudžiau, — ramiai tarė Hilda.

Nepaisydamas jokių skrupulų, įsiterpė inspektorius Sagdenas.

— Ponas Puaro absoliučiai teisus. Prieš jus visus mes turime įkalčių, išskyrus poną Alfredą, poną Harį ir ponią Lidiją.

Erkiulis Puaro įtaigiai paprieštaravo:

— Aš neišskirčiau nė jų.

— Kaip gi taip, pone Puaro? — sutriko policininkas.

— Ką turite prieš mane, mesjė Puaro? — paklausė Lidija.

Puaro atsakė:

— Jūsų motyvą, madam, aš praleidžiu — jis akivaizdus. Pakalbėkime apie ką kita. Tą vakarą jūs vilkėjote ryškią suknelę su pelerina. Priminsiu jums, kad Tresilianas, liokajus, yra trumparegis. Toliau esančius daiktus jis mato blankiai ir neaiškiai. Taip pat primenu, kad jūsų svetainė gana erdvi, tačiau blogai apšviesta. Tą vakarą, prieš dvi minutes iki klyksmo, Tresilianas įėjo į svetainę kavos puodukų. Jis pamatė jus — taip jam pasirodė — prie tolimojo lango. Stovėjote, pusiau prisidengusi užuolaida.

— Jis iš tikrųjų mane matė, — tarė Lidija.

— O aš spėju, — tęsė Puaro, — kad tai buvote ne jūs, o prie lango palikta jūsų pelerina.

— Iš tikrųjų ten stovėjau aš, — pakartojo Lidija.

Alfredas užkaito:

— Kaip jūs drįsote pagalvoti?!

Haris sudraudė brolį:

— Paklausykime iki galo, Alfredai. Dabar jau mūsų eilė. Paaiškinkite, kaip šaunusis berniukas Alfredas sugebėjo papjauti karštai mylimą tėtušį, jeigu mes abudu tada sėdėjome valgomajame.

Puaro meiliai nusišypsojo.

— Tai labai paprasta, — tarė jis. — Alibi galioja tik tada, kai jį patvirtina nepriklausomas žmogus. Jūsų santykiai su broliu labai blogi. Tai visi žino. Jūs prie visų iš jo tyčiojatės. Ir jis prie visų atsilygina jums tuo pačiu. Bet tarkim, kad tai viso labo tik gudraus plano dalis. Sakykim, Alfredas Li mirtinai pavargo vaikščioti ant pirštų galiukų prieš pašėlusį tironą. Tarkim, prieš kurį laiką judu susitikote su broliu ir sugalvojote veiklos planą. Jūs grįžote namo. Alfredas apsimetė, kad jūsų sugrįžimas jam nemalonus. Vaizdavo pavyduolį ir demonstravo jums tariamą neapykantą. Jūs dėjotės niekinąs jį. O paskui atėjo žmogžudystės vakaras, kurį judu taip gudriai suplanavote. Vienas iš jūsų liko valgomajame ir garsiai kalbėjosi pats su savimi, o galbūt net inscenizavo triukšmingą dviejų žmonių ginčą. Tuo metu kitas nuėjo į viršų ir įvykdė nusikaltimą.

Alfredas pašoko.

— Jūs velnias! — vos ne vos išspaudė.

Suglumęs Sagdenas žvilgtelėjo į Puaro ir paklausė:

— Ar iš tikrųjų taip manote?

Nelauktai Puaro prabilo valdingu balsu:

— Aš norėjau jums parodyti, kad viskas įmanoma! Viskas, ką sakiau, galėjo įvykti. O kas buvo iš tikrųjų, mes galėsime išsiaiškinti, jeigu liausimės nagrinėję to, kas įvyko, išorinę, matomąją, pusę, o žiūrėsime esmę.

Kiek patylėjęs, jis lėtai tarė:

— Kaip jau sakiau, mes turime grįžti prie paties Simeono Li, jo charakterio... 6

Kambaryje įsiviešpatavo tyla. Kad ir kaip keista, akimirksniu atslūgo nuostaba, pyktis, pagieža. Erkiulis Puaro tarsi pakerėjo klausytojus. Visi žiūrėjo į jį lyg užburti, o jis neskubėdamas kalbėjo:

— Visa esmė, — ponas Li. Mirusysis žmogus — mūsų fokuse, paslapties centre! Mes turime prasiskverbti į jo sielos, jo minčių gelmę ir ten rasti įminimo raktą. Žmogus gyvena ir miršta ne vienišas. Viską, ką turi, perduoda tiems, kas ateina po jo... Ką galėjo palikti Simeonas Li savo sūnums ir dukrai? Pirma, išdidų būdą, antra, nesugebėjimą atleisti — mes girdėjome: kartais jis laukdavo metų metus, kad galėtų atkeršyti savo įžeidėjams. Mes žinome, kad šį charakterio bruožą paveldėjo tas sūnus, kuris mažiau už kitus išoriškai į jį panašus. Deividas Li irgi atsimena nuoskaudą ir ilgus metus gyvena su keršto jausmu širdyje. Tik Haris Li išoriškai labai panašus į tėvą. Tas panašumas ypač akivaizdus, kai žiūri į jaunojo Simeono Li portretą: tokia pat stambi erelio nosis, ryžtingas atkištas platus smakras, išdidžiai atversta galva. Be išorės, Haris, man atrodo, paveldėjo ir daugelį tėvo manierų, na, kad ir įprotį juokiantis atlošti galvą, pirštais glostyti pasmakrę...

Puaro nutilo, paskui tęsė:

— Turėdamas visa tai omenyje ir būdamas įsitikinęs, kad nusikaltimą įvykdė aukai artimas žmogus, aš ėmiau tyrinėti šeimą psichologiniu požiūriu. Taigi pasistengiau išsiaiškinti, kas iš šeimos narių iš tikrųjų tiktų žudiko vaidmeniui. Ir padariau išvadą, kad tik du žmonės tinka šiai rolei. Tai Alfredas Li ir Hilda Li, Deivido žmona. Paties Deivido aš neėmiau domėn, nes nemaniau, kad šitoks jausmingas žmogus pajėgs nužudyti tokiu kruvinu būdu — perpjauti gerklę. Džordžą Li ir jo žmoną aš irgi atmečiau. Kad ir ko jie būtų linkėję, manau, jiems nebūtų pakakę drąsos šitaip rizikuoti — abu labai atsargūs žmonės. Ponia Lidija Li — buvau absoliučiai įsitikinęs — net nepajėgtų įvykdyti privartos akto: ji pernelyg ironiškos natūros. O dėl Hario Li abejojau. Jis gana šiurkštus ir ūmaus būdo, bet buvau beveik įsitikinęs, kad Haris, nepaisant polinkio girtis ir tuščiai grasinti, yra be galo silpnavalis žmogus.

Dabar žinau, kad lygiai tokios pat nuomonės apie jį buvo ir tėvas. „Haris, — sakė jis, — nėra vertesnis už kitus“. Todėl remdamasis atmetimo metodu, aš apsistojau prie tų dviejų žmonių, kuriuos jau minėjau. Alfredas Li yra žmogus, galįs pasiaukoti. Daugelį metų jis visiškai pasidavė kito žmogaus valiai ir interesams. Esant tokiom aplinkybėms, protrūkio ir buvo galima tikėtis. Dar daugiau, jis tikriausiai jau seniai slapta niršo ant tėvo, ir pyktis, užgniaužtas savy, kaupėsi ir kaupėsi. Dažnas, rodos, tyliausias ir ramiausias žmogus, griebiasi visiškai netikėtų prievartos formų — netekę savitvardos ir savikontrolės, susitvardyti jie nebesugeba! Kitas žmogus, mano manymu, galėjęs įvykdyti nusikaltimą, buvo Hilda Li. Ji iš tų žmonių, kurie tam tikromis aplinkybėmis gali patys imti vykdyti teisėsaugą, bet niekada to nedarys egoistiniais sumetimais. Tokie žmonės ir teisia, ir patys įvykdo nuosprendžius. Panašiai, kaip kai kurie Senojo Testamento herojai, pavyzdžiui, Jaelis ir Judita...

Puaro truputį patylėjo.

— Paskui aš ėmiau tyrinėti nusikaltimo aplinkybes. Pirma, kas nustebino ir krito į akis, — keistos nužudymo aplinkybės. Prisiminkite, ką išvydote kambaryje, kur gulėjo Simeonas Li. Sunkus stalas ir masyvūs krėslai apversti, porcelianas, stiklas, šviestuvai sudaužyti. Bet labiausiai stebino sunkūs raudonmedžio krėslai ir stalas — neįmanoma įsivaizduoti, kaip per menko senučiuko ir jo priešininko grumtynes buvo galima ne tik apversti tokius baldus, bet juos tiesiog išvartyti po visą kambarį. Visa žmogžudystės aplinka absoliučiai nereali. Vargu ar kuris nors turintis sveiko proto žmogus imtų inscenizuoti tokias grumtynes, kokių tikrovėje negali būti. Taigi egzistuoja tik viena galimybė — tai padarė stiprus vyras.