Агата Кристи - Erkiulio Puaro Kalėdos

— O, gerai sumanėte!

Pilara pro šonines duris išbėgo į terasą, jai iš paskos išdūmė ir Stivenas. Puaro, vis taip pat atlaidžiai šypsodamasis, irgi neatsiliko.

— Aš svajoju gauti krūvą pinigų! — paskelbė Pilara.

Pasistiebusi ant pirštų galiukų ji laikė baliono siūlelį.

Vėjui smarkiau pūstelėjus, siūlelis įsitempė. Pilara atlenkė pirštus, ir jos balionas nuskriejo.

Stivenas papriekaištavo:

— Kodėl garsiai pasakei savo norą?

— Oką?

— O tą, kad noras nebeišsipildys. Ką gi, dabar mano eilė sugalvoti norą.

Vyriškis paleido savąjį balioną, bet vėjas jo nepagavo. Balionas, kiek paskridęs palei žemę, užkliuvo už aštrių krūmo lapų ir sprogo.

Pilara gailiu balsu suriko:

— Jis subliuško...

Bateliu pabaksnojusi gumos gniutulėlį, garsiai tarė:

— Lygiai tokį daikčiuką aš pakėliau nuo grindų senelio kambaryje. Tik senelio balionas buvo rožinis.

Puaro garsiai aiktelėjo. Pilara sutrikusi atsigręžė.

— Nieko nieko, — ištarė Puaro. — Paslydau... — Paskui žiūrėdamas į namą tarė: — Kiek daug langų! Žinokite, madmuazele, namas irgi turi akis ir ausis. Tenka tik apgailestauti, kad anglai labai mėgsta langus laikyti atvirus.

Į terasą išėjo Lidija.

— Pusryčiai ant stalo, — pakvietė ji. — Pilara, mieloji, tavo reikalai sutvarkyti. Vėliau Alfredas viską smulkiau paaiškins.

Visi suėjo į vidų. Paniuręs Puaro žingsniavo paskutinis. 3

Po pusryčių visiems einant iš valgomojo, Alfredas kreipėsi į Pilarą:

— Užeikite į mano kabinetą. Noriu kai ką jums pasakyti.

Jis palydėjo merginą į savo kambarį ir sandariai uždarė duris. Kiti suėjo į svetainę, tik Erkiulis Puaro liko prieškambaryje. Jis įdėmiai žvelgė į uždarytas Alfredo kabineto duris.

Netikėtai seklys krūptelėjo, pajutęs už nugaros kažkieno žingsnius. Tai buvo senasis liokajus.

— Tresilianai, kas jums? — paklausė Puaro, išvydęs persimainiusį tarno veidą.

Senis sutrikęs sumurmėjo:

— Norėčiau pasikalbėti su ponu Li. Bet dabar nedrįstu trukdyti.

— Ar kas nors atsitiko? — pasidomėjo Puaro.

Tresilianas mįslingai atsakė:

— Labai keistas dalykas, nieko nesuprantu!

— Papasakokite, — paragino Erkiulis.

Kiek padvejojęs, Tresilianas prabilo:

— Gerai. Reikalas štai koks, sere. Galbūt atkreipėte dėmesį — abipus pagrindinių durų gulėjo akmeniniai rutuliai. Tai va, sere, vienas rutulys dingo!

Erkiulio Puaro antakiai staiga kilstelėjo.

— Kada? — trumpai paklausė jis.

— Šįryt jie dar buvo savo vietose, sere. Prisiekiu tuo.

— Eime pažiūrėti.

Juodu išėjo pro pagrindines duris. Seklys pasilenkė ir atidžiai apžiūrėjo likusį akmens rutulį. Kai atsitiesėjo veidas buvo niūresnis už juodžiausią debesį.

Tresilianas virpančiu balsu paklausė:

— Kam prireikė tokio daikto? Kažkokia beprotybė!

— Man tai nepatinka. Labai nepatinka, — burbtelėjo Puaro.

Tresilianas baugščiai pažvelgė į seklį ir tyliai paklausė:

— Kas čia vyksta, sere? Nuo to laiko, kai nužudė senąjį šeimininką, namai pasidarė visai kitokie. Manęs nebeapleidžia jausmas, kad aš tarsi miegu vidury dienos. Mano atmintyje painiojasi įvykiai. Aš nebeskiriu daiktų. Kartais nebegaliu patikėti tuo, ką matau savo akimis.

Erkiulis Puaro papurtė galvą, o senukas tęsė:

— Aš prastai matau. Nebematau taip gerai, kaip anksčiau. Aš painioju daiktus ir žmones. Tikriausiai pasenau ir nebetinku šiam darbui.

Erkiulis paplekšnojo jam per petį.

— Nenusiminkite!

— Dėkui, sere, už gerą žodį, bet nieko nepadarysi — senatvė. Aš nuolat mintyse grįžtu į senus laikus, prisimenu kažkada matytus veidus. Panelė Dženė, ponaičiai Deividas ir Alfredas... Aš nuolat regiu juos jaunus. Ypač nuo to vakaro, kai sugrįžo ponas Haris...

Puaro linktelėjo.

— Taip aš ir maniau! — tarė jis. — Jūs ką tik pasakėte: „Nuo to laiko, kai nužudė senąjį šeimininką...“, bet tai juk prasidėjo anksčiau. Nuo to vakaro, kai grįžo ponas Haris, tiesa? Nuo tada viskas tarsi pasikeitė, tapo pamėkliška?

Liokajus patvirtino:

— Taigi, sere. Kaip tik tada viskas ir prasidėjo. Ponas Haris visada į namus atnešdavo nelaimę, net ir senais laikais.

Senis vėl sužiuro į tuščią rutulio vietą prie durų.

— Kas galėjo paimti, sere? — sušnibždėjo jis. — Ir kam? Tai... beprotybė.

Seklys paprieštaravo:

— Manau, čia nėra nieko beprotiško. Šitaip pasielgė visiškai sveikas žmogus! Tresilianai, kažkam gresia didelis pavojus.

Puaro pasisuko ir žengė į vidų.

Tuo metu iš Alfredo kabineto išėjo Pilara. Jos skruostuose degė raudonos dėmės. Mergina žengė aukštai iškėlusi galvą, jos akys žvilgėjo.

Kai Puaro priėjo prie jos, ši netikėtai treptelėjo koja ir sušuko:

— Aš nieko neimsiu!

Nustebęs Puaro pasiteiravo:

— Ko nepageidaujate imti, madmuazele?

Pilara tarė:

— Alfredas ką tik man pranešė, kad aš gausiu pinigus, kuriuos senelis palikęs mano motinai.

— Taip.

— Jis sakė, kad pagal įstatymą aš jų neturinti gauti. Bet ir jis, ir Lidija, ir kiti nutarę, kad pinigai turį priklausyti man. Alfredas sakė, kad tai — teisingumo klausimas. Ir todėl motinos palikimo dalį jie atiduodą man.

Puaro pakartojo:

— Taip.

Mergina vėl treptelėjo koja.

— Jūs ką, nesuprantate? Jie duoda juos man — duoda!

— Vargšo išdidumas? Bet tai, ką jie sako, — tiesa: pinigai jums priklauso teisėtai.

Pilara suriko:

— Jūs nieko nesuprantate!..

Puaro neleido jai toliau kalbėti:

— Atvirkščiai, aš viską labai gerai suprantu.

— O! — ji visa krūptelėjo ir nusisuko.

Sučirškė durų skambutis. Žvilgtelėjęs per petį, už durų stiklo Puaro išvydo inspektoriaus Sagdeno siluetą.

— Kur jūs dabar traukiate? — Puaro skubiai paklausė Pilaros.

Ši įsižeidusi atsakė:

— Į svetainę, pas visus.

Puaro tęsė:

— Puiku, ten ir būkite. Neklaidžiokite po namus viena, ypač sutemus. Būkite atsargi. Jums gresia didelis pavojus, madmuazele. Jūs dar niekada gyvenime nebuvote patekusi į tokią bėdą.

Jis nuėjo pasitikti Sagdeno.

Inspektorius palaukė, kol Tresilianas užsidarys savo kambaryje ir sekliui panosėje pamojavo telegrama.

— Dabar viskas aišku! — Sagdenas triumfavo. — Perskaitykite. Gavome iš Pietų Afrikos policijos.

Telegramoje tebuvo vienas sakinys:

Vienintelis vienturtis Ebenezero Faro sūnus mirė prieš dvejus metus.

Sagdenas tarė:

— Taigi dabar viskas aišku. O aš sekiau visai kitais pėdsakais... 4

Pilara įėjo į svetainę aukštai pakelta galva ir pasuko tiesiai prie Lidijos. Ši sėdėjo prie lango su nėriniu. Pilara pareiškė:

— Lidija, noriu pasakyti, kad aš neimsiu jūsų pinigų. Aš išvažiuoju, tučtuojau išvažiuoju.

Lidija apstulbo. Ji padėjo nėrinį į šalį ir sušuko:

Mano brangusis vaike, turbūt Alfredas aiškindamas viską supainiojo. Gal pamanei, kad tai išmalda? Jei taip galvoji — labai klysti. Tai jokiu būdu ne labdara, ne paskola ir ne mūsų dosnumas. Paprasčiausiai mes ištaisėme neteisybę. Jeigu tavo motina būtų gyva, tuos pinigus ji būtų paveldėjusi, ir juos, žinoma, būtų palikusi tau. Tu turi į juos teisę — kraujo teisę. Taigi tai visai ne labdara, o teisingumo sugrąžinimas.

Pilara griežtai paprieštaravo:

— Kaip tik todėl aš ir negaliu jų priimti — todėl, kad jūs taip kalbate, kad jūs visi tokie! Buvo taip linksma! Tikras nuotykis! Bet jūs viską sugadinote! Aš palieku jus, tuoj pat, šią minutę, ir nieko daugiau apie mane nesužinosite!