Агата Кристи - Erkiulio Puaro Kalėdos

Ir Pilara, apsipylusi ašaromis, išbėgo iš kambario.

Sumišusi Lidija bejėgiškai tarė:

— Man nė į galvą neatėjo, kad ji šitaip reaguos!

Hilda pasakė:

— Mergina labai sutrikusi.

— E... kaip aš jau šį rytą sakiau, netinkamas pats principas. Pilarai pakako proto tai pačiai suprasti. Išmaldos ji atsisako, — prabilo Džordžas.

— Tai ne išmalda. Tai jos dalis! — ginčijosi Lidija.

— Regis, ji galvoja kitaip, — prieštaravo Džordžas.

Tada į svetainę įėjo vyresnysis inspektorius Sagdenas ir Erkiulis Puaro. Apsižvalgęs Sagdenas paklausė:

— Kur ponas Faras? Aš noriu su juo pasikalbėti.

Dar niekam nespėjus atsakyti, Puaro skubiai pasiteiravo:

— O kur madmuazelė Estravados?

Šaipydamasis Džordžas piktokai paaiškino:

— Rengiasi pasipustyti padus, ką pati teikėsi mums pranešti. Matyt, jau iki kaklo soti tų giminaičių anglų.

Puaro pasisuko į Sagdeną ir paliepė:

— Paskui mane!

Vos jiedu spėjo išeiti, viršuje kažkas sunkiai bumbtelėjo. Pasigirdo klyksmas.

Seklys suriko:

— Greičiau!

Jie kirto prieškambarį ir šoniniais laiptais nubėgo į viršų. Pilaros kambario durys buvo atlapos. Tarpduryje stovėjo vyras. Išgirdęs bėgančiųjų žingsnius, žmogus atsigręžė. Tai buvo Stivenas Faras.

— Ji gyva, — teištarė jis.

Pilara stovėjo savo kambaryje, bejėgiškai nugara prigludusi prie sienos, ir sustingusiomis akimis žiūrėjo į ant grindų gulintį akmens rutulį.

Ji tyliai paaiškino:

— Buvo padėtas ant durų staktos ir būtų žnektelėjęs man ant galvos, bet, laimė, už vinies užkliuvo sijonas, ir aš įstrigau tarpduryje.

Erkiulis atsiklaupęs apžiūrėjo vinį. Ant jos buvo likęs šviesiai violetinės spalvos tvido siūlelis. Puaro atsistojo ir niūriai linktelėjo.

— Ta vinis išgelbėjo jums gyvybę, madmuazele, — burbtelėjo jis.

Policijos inspektorius, regis, nieko nesuprato:

— Klausykite, ką visa tai reiškia?

Pilara išpoškino:

— Kažkas norėjo mane užmušti!

Inspektorius pažvelgė į durų staktą.

— Senas būdas... Šiuose namuose buvo sumanyta antroji žmogžudystė. Bet šį kartą žudikui nepavyko!

Gergždžiančiu balsu Stivenas Faras tarė:

— Ačiū Dievui, tu gyva.

Pilara iškėlė rankas — tas gestas buvo jaudinantis ir maldaujantis.

— Madre de Dios!24, — sušuko ji. — Kodėl mane norėjo nužudyti? Ką aš padariau?

Puaro lėtai tarė:

— Madmuazele, jūs verčiau paklaustumėt, ne „ką aš padariau?“, o „ką aš žinau?“

Mergina nieko nesuvokdama įsmeigė akis į seklį.

— Bet aš nieko nežinau!

— Netiesa, — paprieštaravo Erkiulis Puaro. — Sakykite man, madmuazele Pilara, kur buvote žmogžudystės metu. Juk ne šitame kambaryje?

— Aš buvau čia, juk sakiau — buvau!

Inspektorius Sagdenas griežtai tarė:

— Sakėte, bet tada pamelavote, ir nėra ko slėpti. Teigėte girdėjusi senelio šauksmą, bet čia neįmanoma nieko girdėti. Mes su Puaro vakar patikrinome.

— O! — Pilarai užgniaužė kvapą.

— Jūs buvote kažkur netoli jo kambario, — pasufleravo Puaro. — Norite, pasakysiu, kur buvote, madmuazele? Jūs stovėjote nišoje, prie statulų, visai šalia senelio kambario.

Jaunoji panelė sutriko.

— O! Kaip sužinojote?

Puaro, vos pastebimai šypsodamasis, paaiškino:

— Ponas Faras jus ten matė.

Stivenas griežtai paneigė:

— Aš nieko nemačiau! Tai melas!

— Prašau atleisti, pone Farai, bet jūs matėte, — pareiškė Puaro. — Atsimenate, jūs pagalvojote, kad nišoje buvo trys statulos, o ne dvi. Madmuazelė Estravados vienintelė tą vakarą vilkėjo baltą suknelę. Ji buvo trečioji balta figūra, kurią jūs ir matėte. Ar teisybę sakau, madmuazele?

Kiek padvejojusi, Pilara prisipažino:

— Taip, tai tiesa.

— Taigi dabar, madmuazele, papasakokite mums visą tiesą, — paprašė Puaro. — Ką jūs ten veikėte?

— Po pietų, išėjusi iš svetainės, nutariau aplankyti senelį. Pamaniau, jam bus malonu, kad aš ateisiu. Bet koridoriuje pamačiau kažką stovintį prie jo kambario durų. Nenorėjau, kad mane pastebėtų — juk senelis buvo uždraudęs tą vakarą jį trukdyti. Pasislėpiau nišoje galvodama: jei žmogus nuo durų atsigręš, pamanys — tai skulptūros. Ir staiga išgirdau baisų triukšmą — lūžo stalai, kėdės! — Pilara vaizdingai tai parodė. — Krito ir dužo! Man užėmė kvapą. Aš išsigandau. O paskui pasigirdo baisus klyksmas, — mergina persižegnojo. — Man apmirė širdis, ir aš sau pasakiau: „Kažkas mirė...“

— O paskui?

— O paskui koridoriumi pro mane bėgo žmonės. Aš visus praleidau...

Vyresnysis inspektorius Sagdenas rūsčiai tarė:

— Jūs viską nuo mūsų slėpėte. Kodėl?

Pilara papurtė galvą ir atsakė kaip apdairus ir atsargus žmogus:

— Policijai nedera pernelyg daug pasakoti. Aš pamaniau, jei pasakysiu, kad buvau šalia, dar mane palaikys žudike. Todėl ir pamelavau sakydama, kad buvau savo kambaryje.

Sagdenas griežtai įspėjo:

— Sąmoningai pamelavusi, neišvengiamai tampate įtariamąja.

— Pilara, — prabilo Stivenas Faras.

— Ką?

— Kas tada stovėjo prie durų? Pasakyk!

— Taip, pasakykite, — paragino ir Sagdenas.

Akimirką Pilara dvejojo. Jos akys išsiplėtė ir vėl prisimerkė. Paskui iš lėto atsakė:

— Aš nežinau, kas. Koridoriuje buvo pernelyg tamsu, neatpažinau. Bet... tai buvo moteris. 5

Vyresnysis inspektorius Sagdenas nužvelgė susirinkusiuosius ir sudirgęs tarė:

— Neįprasta šitaip tardyti, pone Puaro.

— Čia mano mažytė idėja, — atsakė Puaro. — Aš noriu visiems papasakoti, ką man pavyko išsiaiškinti. Tikiuosi, neatsisakysite man padėti, ir bendromis jėgomis rasime teisybę...

— Fokusai, — burbtelėjo Sagdenas taip tyliai, kad beveik nesigirdėjo.

Jis atsirėmė į kėdės atkaltę, o Puaro tarė:

— Visų pirma, vyresnysis inspektoriau, gal išsiaiškinkite savo santykius su ponu Faru. Žinau, tam turite priežastį.

Sagdenas sučiaupė lūpas.

— Būčiau linkęs aiškintis ne prie visų, — pasakė jis, — bet tiek to, — ir atkišo Stivenui Farui telegramą.

— Taigi, pone Farai, — jūs juk šitaip save vadinate, — ar galite mums paaiškinti, ką visa tai reiškia?

Stivenas Faras išskleidė popierių. Suraukęs antakius garsiai perskaitė telegramą ir lapelį grąžino inspektoriui.

— Taip, — tarė jis. — Tai visiškas demaskavimas.

Sagdenas pasidomėjo:

— Ar tik tiek galite pasakyti? Beje, noriu įspėti — nebūtinai turite duoti parodymus prieš save.

Vyriškis griežtai atrėžė:

— Man nereikalingi jūsų patarimai, inspektoriau. Nujaučiau, ką rengiatės pasakyti. Gerai, aš pasiaiškinsiu. Galbūt tai, ką pasakysiu, atrodys ir nelabai įtikinama, bet tai — tiesa.

Patylėjęs kalbėjo toliau:

— Aš nesu Ebenezero Faro sūnus, bet gana gerai pažinau juos abudu — ir tėvą, ir sūnų. Dabar įsivaizduokite esą mano vietoje. Tarp kitko, mano vardas — Stivenas Grantas. Aš pirmą kartą atsidūriau šioje šalyje ir nusivyliau. Viskas čia man pasirodė pilka ir negyva. Bet štai netikėtai traukinyje sutikau merginą. Turiu sąžiningai prisipažinti: pamilau ją iš pirmo žvilgsnio! Ji — pati nuostabiausia ir gražiausia būtybė pasaulyje. Išeidamas iš kupė atsitiktinai pamačiau prie jos lagamino pririštą kortelę. Vardas ir pavardė man nieko nesakė, bet adresą, kur ji vyko, įsidėmėjau. Aš buvau daug girdėjęs apie Gorston Holą ir viską žinojau apie jo savininką. Tai senas Ebenezero Faro kompanionas — senis Ebas dažnai man apie jį pasakodavo. Aš nutariau važiuoti į Gorston Holą ir prisistatyti Ebo sūnumi. Jo sūnus iš tikrųjų prieš dvejus metus mirė. Bet aš prisiminiau, kaip senasis Ebas kalbėjo, kad jau daugybę metų jis nieko negirdėjęs apie Simeoną Li, tad nusprendžiau, kad ir Li nieko nebus girdėjęs apie Ebo sūnaus mirtį. Šiaip ar taip, ryžausi pamėginti.