Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

— Ne, Vincentai. Tu neteisingai supratai.

Ji greitai prakalbo žemu balsu:

— Mane čia atsiuntė vyras. Jis mano, kad tu turi kažkokius dokumentus, kurie gali jam pakenkti. Atvažiavau paprašyti, kad man juos atiduotum.

Vincentas ramiai stovėjo ir žiūrėjo į ją. Tuomet jis nusijuokė.

— Tai štai kaip? Man buvo toptelėjusi mintis, kad kažkur jau girdėjau pavadinimą „Hobsonas, Džekilas ir Lukas“, tačiau negalėjau prisiminti, kur ir kada. Aš nežinojau, kad tavo vyras yra susijęs su ta firma. Jau kurį laiką šiai firmai sunkiai sekėsi. Aš buvau įgaliotas išsiaiškinti, kas čia ne taip. Maniau, kad tai kokio nors smulkaus valdininkėlio darbas. Niekada nepagalvojau, jog į tai galėjo įsivelti tavo vyras.

Teo nieko neatsakė. Vincentas keistai pažvelgė į ją.

— Tau nerūpi tai, ar ne? — paklausė jis. — Kad... kalbant tiesiai šviesiai, kad tavo vyras yra sukčius?

Ji papurtė galvą.

— Negaliu to suprasti, — tarė Vincentas. Ir ramiai pridūrė:

— Ar palauksi keletą minučių? Aš atnešiu dokumentus.

Teo prisėdo ant kėdės. Jis nuėjo į kitą kambarį ir netrukus grįžęs padavėjai mažą paketą.

— Ačiū, — padėkojo Teo. — Ar turi degtukų?

Ji paėmė iš jo rankos degtukų dėžutę ir atsiklaupė prie židinio. Kai dokumentai virto pelenų krūva, ji atsistojo.

— Ačiū, — dar kartą padėkojo ji.

— Nėra už ką, — šaltai atsakė jis. — Iškviesiu tau taksi.

Jis įsodino ją į taksi ir palydėjo akimis nuvažiuojantį automobilį. Keistas, šaltas, trumpas pasimatymas. Jie net nedrįso pažvelgti vienas į kitą. Viskas buvo baigta. Jis ketino išvykti į užsienį ir pamėginti ten viską pamiršti.

Teo iškišo galvą pro automobilio langą ir kažką pasakė taksi vairuotojui. Ji nebeturėjo jėgų iš karto grįžti namo. Reikėjo atsikvėpti. Kai ji pamatė dar kartą Vincentą, siaubingai susijaudino. O kad... Tačiau ji susitvardė. Savo vyrui ji nejautė jokios meilės, bet privalėjo jį užjausti. Jis pateko į bėdą, todėl ji turi likti su juo. Kad ir ką jis būtų padaręs, jis ją mylėjo. Jis nusižengė prieš įstatymą, bet ne prieš ją.

Taksi vingiavo plačiomis Hempstedo gatvėmis. Jie išvažiavo į dykynę, ir įkvėpusi šalto, gaivinančio oro, Teo nusiramino. Ji vėl atgavo pusiausvyrą, ir įsėdusi į taksi, grįžo namo.

Ričardas išėjo į prieškambarį jos pasitikti.

— Tu ilgai užtrukai, — tarė jis.

— Tikrai?

— Taip, labai ilgai. Ar viskas gerai?

Jis nusekė paskui ją. Jo akys atrodė klastingos, o rankos drebėjo.

— Ar viskas gerai? — vėl pasiteiravo jis.

— Aš pati juos sudeginau.

— O!

Teo nuėjo į darbo kambarį ir susmuko dideliame fotelyje. Jos veidas buvo baltas tarsi lavono, ji atrodė pavargusi. „Jeigu tik galėčiau dabar eiti miegoti ir niekada daugiau neatsibusti“, — pamanė ji.

Ričardas stebėjo ją, atsargiai paslapčiomis į ją žvilgčiojo. Ji nieko nepastebėjo. Tiesiog nebeturėjo jėgų ką nors pastebėti.

— Tau gerai sekėsi, ar ne?

— Aš jau tau tai sakiau.

— Tu esi tikra, kad ten buvo tie dokumentai? Ar tu pažiūrėjai?

— Ne.

— Bet tuomet...

— Sakau tau, aš esu tikra, kad viskas gerai. Nekvaršink man galvos, Ričardai. Daugiau nebegaliu tverti.

— Gerai jau, gerai. Aš suprantu, — nervingai tarė Ričardas.

Jis ėmė neramiai vaikštinėti po kambarį. Netrukus jis priėjo prie jos ir padėjo ranką ant peties. Ji numetė ją.

— Neliesk manęs, — tarsi juokaudama pasakė ji. — Atleisk, Ričardai. Mano nervai per daug įtempti. Jaučiu, kad negaliu pakęsti, kai mane liečia.

— Aš žinau. Suprantu.

Jis vėl pradėjo vaikščioti pirmyn ir atgal.

— Teo, — pratrūko jis staiga. — Man velniškai gaila.

— Ką? — šiek tiek apstulbusi ji pažvelgė į jį.

— Aš neturėjau tavęs siųsti pas jį tokiu metu, naktį. Aš niekad nenorėjau, kad tu patirtumei kokį nemalonų dalyką.

— Nemalonų dalyką? — nusijuokė ji. Atrodė, kad šis žodis ją pralinksmino. — Tu nesupranti! Ak, Ričardai, tu nesupranti!

— Ko aš nesuprantu?

Žiūrėdama priešais save, ji labai liūdnai tarė:

— Kiek man tai kainavo.

— Dieve mano! Teo! Aš nenorėjau... Tu padarei tai dėl manęs? Kiaulė! Teo, aš negalėjau žinoti. Aš negalėjau net pagalvoti. Dieve mano!

Jis klūpėjo šalia apsikabinęs ją. Ji atsisuko ir nustebusi pažvelgė į jį, tarytum tik dabar suprato, ką reiškė jo žodžiai.

— Aš... niekada nenorėjau... — lemeno jis.

— Ko tu nenorėjai, Ričardai?

Jos balsas jį išgąsdino.

— Pasakyk man. Ko tu nenorėjai?

— Teo, nekalbėkime apie tai. Aš nenoriu žinoti. Aš daugiau niekada nenoriu apie tai galvoti.

Ji įdėmiai pažiūrėjo į jį ir aiškiai paklausė:

— Tu nenorėjai... Kas, tavo manymu, įvyko?

— Teo, nieko neįvyko. Sakykime, kad nieko neįvyko.

Ji vis dar į jį spoksojo, kol suprato, ką jis turėjo omenyje.

— Tu galvoji, kad...

— Aš nenoriu...

Ji pertraukė jį:

— Tu manai, kad Vincentas Ystonas paprašė sumokėti už tuos laiškus? Tu manai, kad aš sumokėjau jam?

Ričardas silpnai tarė:

— Aš... niekada negalvojau, kad jis toks žmogus.

— Tikrai? — ji pažvelgė į jį skvarbiu žvilgsniu. Jo akys susitiko su jos akimis. — Kodėl paprašei manęs apsivilkti šią suknelę? Kodėl tokiu metu išsiuntei mane vieną? Tu numanei, kad aš jam patinku... Norėjai išgelbėti savo kailį bet kokia kaina! Mano garbės kaina!

Ji atsistojo.

— Dabar suprantu. Tu taip suplanavai nuo pat pradžių... Ar bent jau numatei, kad taip gali atsitikti, bet tai tavęs neišgąsdino.

— Teo...

— Negali to paneigti. Ričardai, aš maniau, jog seniai tave pažįstu. Aš tik susipažinusi su tavimi supratau, kad tu elgiesi nesąžiningai su kitais žmonėmis. Tačiau aš maniau, jog esi sąžiningas su manimi.

— Teo...

— Ar gali pasakyti, kad aš neteisi?

Jis tylėjo.

— Paklausyk, Ričardai, turiu tau kai ką pasakyti. Prieš tris dienas, kai pakliuvai į bėdą, tarnai tau pranešė, kad aš išvykau į užmiestį. Tai buvo tik dalis tiesos. Aš buvau išvažiavusi su Vincentu Ystonu.

Ričardas kažką neaiškiai sumurmėjo. Ji, ištiesusi ranką, jį nutildė.

— Lukterėk. Mes buvome Doveryje, kai aš, perskaičiusi straipsnį laikraštyje, supratau, kas atsitiko. Tuomet, kaip tu žinai, aš grįžau.

Ji nutilo.

Ričardas čiupo ją už rankos. Jo akys įsmigo į ją.

— Tu sugrįžai laiku.

Teo karčiai nusijuokė.

— Taip, aš grįžau, kaip tu, Ričardai, sakai, „laiku“.

Jis paleido jos ranką, priėjo prie židinio ir atmetė galvą. Atrodė gražiai ir didingai.

— Tokiu atveju, — tarė jis, — aš galiu atleisti.

— O aš negaliu.

Ji ryžtingai ištarė tuos tris žodžius. Kai ji tai pasakė, tyliame kambaryje tarsi sprogo bomba. Ričardas metėsi prie jos nustebęs ir juokingai išsižiojęs.

— Tu... ė... Ką tu pasakei, Teo?

— Pasakiau, kad negaliu atleisti! Kai palikau tave dėl kito vyro, nusidėjau... Ne, ne fiziškai, bet savo mintimis. Bet tai taip pat nuodėmė. Tačiau jei aš ir nusidėjau, tai padariau dėl meilės. Tu taip pat nebuvai man ištikimas nuo pat mūsų vedybų pradžios. O taip, aš žinau. Aš atleidau tau todėl, kad tikrai tikėjau tavo meile man. Tačiau tai, ką padarei šį vakarą, yra visai kas kita. Tai bjauru, Ričardai — to neatleistų nė viena moteris. Tu pardavei mane, savo žmoną, kad įsigytum saugumą!

Ji paėmė savo apsiaustą ir nuėjo prie durų.