Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

— Aš neneigiu, kad tam tikra prasme tu teisi, — netrukus pasakė jis. — Tu galėtumei padėti.

Jis nutilo.

— Kaip?

— Velniškai sunku išaiškinti tokius dalykus moterims. Jos neteisingai viską supranta... įsivaizduoja tai... ko nėra.

Teo nieko neatsakė.

— Supranti, — tęsė Ričardas, — įstatymas yra viena, o gera ir bloga yra visai kas kita. Pavyzdžiui, poelgis gali būti visiškai geras ir doras, tačiau įstatymas jį įvertins kaip blogą. Devynis kartus iš dešimties tau gali pasisekti, o dešimtą... įkliūsi.

Teo po truputį pradėjo suprasti. Ji pamanė: „Kodėl aš nesistebiu? Turbūt visuomet giliai širdyje žinojau, kad jis nėra sąžiningas žmogus?“

Ričardas kalbėjo toliau. Jis ilgai teisinosi, nors Teo to iš jo ir nereikalavo. Ji buvo jam dėkinga, kad jis nepapasakojo visų sukčiavimo smulkmenų. Reikalas buvo susijęs su Pietų Afrikos žemės nuosavybe. Ką būtent Ričardas padarė, jai buvo neįdomu. Iš moralinės pusės, kaip jis tvirtino, viskas buvo sąžininga, o teisiškai... čia ir buvo problema. Jis turėjo pripažinti, kad bus už tai patrauktas teisman.

Kalbėdamas, jis vis žvilgčiojo į savo žmoną, nervinosi ir jautėsi nepatogiai. Jis vis dar mėgino pasiteisinti ir paaiškinti tai, kas būtų aišku ir mažam vaikui. Pagaliau, po begalės pasiteisinimų, jis palūžo. Galbūt jį taip paveikė Teo akys, kuriose akimirką pasirodė panieka. Jis susmuko kėdėje prie židinio ir rankomis susiėmė už galvos.

— Štai taip, Teo, — trūkčiojančiu balsu tarė jis. — Ką tu ketini daryti?

Netrukus ji priėjo prie jo ir, atsiklaupusi šalia kėdės, pažvelgė jam į veidą.

— Ką aš galiu padaryti, Ričardai? Ką mes galime padaryti?

Jis priglaudėją prie savęs.

— Tu rimtai? Tu liksi su manimi?

— Žinoma, brangusis.

Sujaudintas jis nuoširdžiai, nors ir nenoromis, pasakė:

— Aš esu vagis, Teo. Kalbant tiesiai šviesiai, aš esu vagis.

— Tuomet aš esu vagies žmona, Ričardai. Kad ir kaip būtų, liksiu su tavimi. Mes abu arba žlugsime, arba sugebėsime viską iškęsti ir nugalėti.

Jie valandėlę patylėjo. Netrukus Ričardas vėl atrodė nerūpestingas.

— Žinai, Teo, turiu planą, tačiau mes apie tai pasikalbėsime vėliau. Dabar kaip tik pietų metas. Mes turime eiti persirengti. Apsivilk tą savo kreminį... kaip jis ten vadinamas... žinai, Caillot modelio drabužį.

Teo pašaipiai kilstelėjo antakius.

— Taip apsirengusi vakarosiu namuose?

— Taip, aš suprantu, kad nelabai tinka. Bet man patinka ta suknelė. Apsivilk ją, būk gera mergaitė. Man linksmiau, kai tu gražiai atrodai.

Teo atėjo prie pietų stalo apsivilkusi Caillot modelio suknelę. Ji buvo sukurta iš kreminės spalvos brokato, papuošto auksiniu raštu ir blyškiai rožiniu apvadu, kad pagyvintų kreminę spalvą... Nugaroje buvo labai didelė iškirptė. Jokia kita suknelė negalėjo taip gerai išryškinti akinamai baltų Teo kaklo ir pečių. Dabar ji iš tikrųjų buvo panaši į magnolijos žiedą.

Ričardas pasižiūrėjo į ją patenkintas.

— Gera mergaitė. Žinai, su ta suknele tu atrodai tiesiog stulbinančiai.

Jie pradėjo pietauti. Visą vakarą Ričardas buvo nervingas, lyg nesavas. Juokavo ir kvatojosi, nors nebuvo nieko juokinga, tarytum mėgindamas nusikratyti savo rūpesčių, bet veltui. Keletą kartų Teo bandė jam priminti dalykus, apie kuriuos jie kalbėjosi prieš tai, tačiau jis vis išsisukdavo.

Kai ji jau ruošėsi eiti miegoti, staiga jis prakalbo apie reikalus.

— Ne, dar neik. Aš turiu kai ką tau papasakoti. Supranti, apie tą nelaimingą istoriją, kuri nutiko man.

Ji vėl atsisėdo.

Jis ėmė greitai pasakoti. Pasak jo, visą šį reikalą buvo įmanoma nuslėpti, jeigu likimas būtų buvęs jiems palankesnis. Jis suspėjo paslėpti visus pėdsakus, kol tam tikri dokumentai nepateko į teismo vykdytojo rankas... Tai pasakęs, jis reikšmingai nutilo.

— Dokumentai? — apstulbusi paklausė Teo. — Nori pasakyti, kad tu ketini juos sunaikinti?

Ričardas išsiviepė.

— Aš tučtuojau juos sunaikinčiau, jei tik juos turėčiau. Tai ir yra blogiausia, kad jų neturiu!

— O kas juos turi?

— Žmogus, kurį mes abu pažįstame — Vincentas Ystonas.

Teo šūktelėjo. Ji pamėgino susitvardyti, bet Ričardas viską pastebėjo.

— Aš įtariu, kad jis iš pat pradžių kažką žinojo apie šį reikalą. Štai kodėl aš jį taip dažnai čionai kviečiau. Ar prisimeni, jog prašiau tavęs, kad būtumei jam maloni?

— Prisimenu, — sutiko Teo.

— Kažkodėl man nepavyko su juo susidraugauti. Nežinau, kodėl. Tačiau, manau, kad tu jam labai patinki.

Teo sutiko:

— Taip, patinku.

— Aha! — tarė patenkintas Ričardas. — Tai gerai. Dabar tu supranti, kur link aš suku. Esu įsitikinęs, kad jei tu nueitum pas Vincentą Ystoną ir paprašytum atiduoti tuos dokumentus, jis neatsakytų. Supranti, tu graži moteris ir visa kita.

— Aš negaliu to padaryti, — greitai pasakė Teo.

— Nesąmonė.

— Apie tai negali būti nė kalbos.

Ričardo veidas pasidengė raudonomis dėmėmis. Jis supyko.

— Brangioji, manau, kad tu nevisiškai supranti, kokioje keblioje padėtyje mes atsidūrėme. Jeigu viskas išaiškės, mane gali pasodinti į kalėjimą. Tai žlugimas, negarbė!

— Vincentas Ystonas nepanaudos tų dokumentų prieš tave. Esu tuo tikra.

— Ne tai svarbu. Jis gali net nesuprasti, kad tie dokumentai įrodo mano kaltę. Bet jeigu pradės juos sieti su... mano reikalais, jis tikrai viską supras. Ak! Negaliu tau visko paaiškinti. Jis sužlugdys mane net nežinodamas, ką jis daro, nebent kas nors jam paaiškintų.

— Tikriausiai tu pats gali viską išspręsti. Parašyk jam. — Tai nepadės! Ne, Teo, mes turime tik vieną viltį. Tik tu gali man padėti. Be to, tu — mano žmona, privalai man padėti. Nuvažiuok pas Ystoną šį vakarą...

Teo pravirko.

— Tik ne šį vakarą. Galbūt rytoj...

— Dieve mano, Teo, ar negali suprasti? Rytoj gali būti per vėlu. Jeigu tu tik sutiktumei nuvykti dabar, iš karto... Važiuok į Ystono butą.

Jis pamatė, kaip ji sudrebėjo, bet ir toliau ją įtikinėjo:

— Aš suprantu, mano mergaite, tai bjauru. Tačiau tai gyvenimo ar mirties klausimas. Teo, juk tu manęs nepaliksi bėdoje? Tu sakei, jog padarytum viską, kad tik man padėtum...

Teo tarė griežtu, šaltu balsu:

— Tik ne tai. Negaliu to padaryti dėl rimtų priežasčių.

— Teo, tai gyvenimo ar mirties klausimas. Aš kalbu rimtai. Pažvelk čia.

Jis atidarė rašomojo stalo stalčių ir išėmė revolverį. Jeigu jis šiek tiek ir vaidino, ji to nepastebėjo.

— Arba tu man padėsi, arba aš nusišausiu. Aš neturiu kitos išeities. Jeigu tu nepadarysi tai, ko aš prašau, dar prieš rytą aš būsiu lavonas. Prisiekiu tau, kad tai tiesa.

Teo tyliai suriko.

— Ne, Ričardai, tik ne tai!

— Tuomet padėk man.

Jis nusviedė revolverį ant stalo ir atsiklaupė prieš ją:

— Teo, brangioji, jei myli mane, jeigu kada nors mane mylėjai, padaryk tai dėl manęs. Teo, tu juk mano žmona, kas dar man gali padėti?

Jo balse girdėjosi skundas ir prašymas. Jis atkakliai ją maldavo. Ir pagaliau Teo pati nepajuto, kaip tarė:

— Gerai.

Ričardas palydėjo ją iki durų ir įsodino į taksi.

— Teo!

Vincentas Ystonas pašoko labai apsidžiaugęs, kai pamatė ją stovinčią tarpduryje. Jos pečius dengė baltų šermuonėlių apsiaustas. „Dar niekada ji neatrodė tokia graži“, — pagalvojo Ystonas.

— Pagaliau tu grįžai.

Ji ištiesė ranką ir sulaikė jį, kai jis norėjo prie jos prieiti.