Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

Ji klaikiai nusišypsojo, kai prisiminė tuščias pakabas išklerusioje spintoje.

— O kas, jeigu aš atvažiuočiau tavęs aplankyti? Koks adresas? Gerasis Dieve, kur tai yra? Jau neberieti nosies, ar ne?

— Visiškai.

— Na, tu atvira. Iki pasimatymo.

Maždaug po keturiasdešimt penkių minučių prie namo sustojo Artūro Holidėjaus automobilis. Kai misis Barns jį pamatė, ją apėmė pagarbi baimė. Ji nuvedė svečią į viršų.

— Brangioji, kokia siaubinga skylė! Kaip tu patekai į tokią bėdą?

— Buvau per daug išdidi. Be to, pakenkė dar keletas kitų nenaudingų mano charakterio savybių.

Ji kalbėjo linksmai; jos akys sardoniškai žiūrėjo į priešais stovintį vyrą.

Daugelis žmonių vadino Holidėjų gražiu. Jis buvo aukštas, kampuotų pečių, masyvaus smakro, šviesiaplaukis vyras mažomis, blyškiai mėlynomis akimis.

Jis atsisėdo ant išklerusio fotelio.

— Na, — pasakė jis rimtai. — Manau, kad pasimokei. Klausyk, ar tas padaras kandžiojasi?

— Ne, jis geras. Aš išdresiravau jį kaip sarginį šunį.

Holidėjus apžiūrėjo ją nuo galvos iki kojų.

— Džoise, ketini nusileisti, — švelniai tarė jis. — Ar taip?

Džoisė linktelėjo.

— Brangioji, aš jau tau anksčiau sakiau. Galų gale visuomet gaunu tai, ko noriu. Aš žinojau, kad laikui bėgant tu tapsi protingesnė.

— Man pasisekė, kad tu nepersigalvojai, — pasakė Džoisė.

Jis įtariai į ją pažvelgė. Jam visada buvo sunku suprasti, ką ji nori pasakyti.

— Tekėsi už manęs?

Ji linktelėjo.

— Kada tik panorėsi.

— Tiesa, kuo anksčiau, tuo geriau, — nusijuokė jis, apžiūrėjęs kambarį, o Džoisė paraudo.

— Tarp kitko, yra sąlyga.

— Sąlyga? — jis vėl įtariai pažvelgė į ją.

— Mano šuo. Jis turi likti su manim.

— Šita sena baidyklė? Tu galėsi turėti kokį tik nori šunį. Galėsi negailėti pinigų.

— Aš noriu Terio.

— Ak! Gerai, kaip nori.

Džoisė įdėmiai į jį pasižiūrėjo.

— Tu žinai, ar ne... kad aš tavęs nemyliu? Nemyliu nė trupučio.

— Dėl to aš nesijaudinu. Aš nesu jautrus. Tačiau jokio melo, mano mergyte. Kai ištekėsi už manęs, elkis garbingai.

Džoisės skruostai paraudo.

— Aš būsiu verta tavo pinigų, — tarė ji.

— Nepabučiuosi manęs?

Jis žengė prie jos. Ji šypsodamasi laukė. Jis apkabino ją ir ėmė bučiuoti jos veidą, lūpas, kaklą. Ji nei suakmenėjo, nei atsitraukė. Pagaliau jis ją paleido.

— Nupirksiu tau žiedą, — tarė jis. — Ko norėtumei — deimantų ar perlų?

— Rubino, — pasakė Džoisė. — Labai didelio kraujo spalvos rubino.

— Keistas noras.

— Norėčiau, kad jis kontrastuotų su mažu perlų žiedeliu, kuris buvo viskas, ką Maiklas įstengė man padovanoti.

— Šį kartą labiau pasisekė, a?

— Tu puikiai viską supratai, Artūrai.

Holidėjus išėjo kikendamas.

— Teri, — pasakė Džoisė. — Aplaižyk mane, aplaižyk visą veidą ir kaklą, ypač mano kaklą.

Kai Teris tai padarė, ji susimąsčiusi sumurmėjo:

— Vienintelė išeitis — mąstyti apie ką nors kita. Tu niekada neatspėsi, apie ką aš galvoju. Apie džemą bakalėjinių prekių parduotuvėje. Aš vis kartoju sau — braškių, juodųjų serbentų, aviečių, slyvų džemas. Galbūt, Teri, aš jam greitai nusibosiu. Aš tikiuosi, kad taip atsitiks, o tu ne? Sako, kad kai vyrai veda, žmonos greitai jiems atsibosta. Bet Maiklui aš niekada neatsibosčiau — niekada! Ak! Maiklui...

Kitą rytą Džoisė atsikėlė sunkia širdimi. Ji giliai atsiduso. Tai išgirdęs Teris, miegojęs ant jos lovos, ėmė ją meiliai laižyti.

— Ak, brangusis! Mes turime viską atlikti iki galo. O, kad kas nors atsitiktų, ir man nereikėtų to daryti. Teri, brangusis, padėk savo šeimininkei. Aš žinau — tu padėtum, jei tik galėtum.

Misis Barns atnešė arbatos, duonos bei sviesto ir labai nuoširdžiai pasveikino Džoisę.

— Štai, mem, ką pagalvojau, kai išgirdau, kad jūs ruošiatės tekėti už šio džentelmeno. Jis atvažiavo rolsu. Kai Barnsas pamatė prie namo durų stovintį rolsą, visiškai išsiblaivė. Na, noriu pasakyti, kad šuo galės važinėti atvirame automobilyje.

— Jam patinka saulė, — tarė Džoisė, — bet šunims pavojinga važinėti automobiliu. Teri, ateik.

— Jumis dėta, aš padėčiau vargšeliui ramiai iškeliauti ten, kur nėra kančių, — pasakė misis Barns, — ir paprašyčiau vyro nupirkti vieną iš tų pūkuotų šunyčių, kuriuos ledi nešiojasi savo movose.

Džoisė nusišypsojo ir vėl pašaukė Terį. Teris nerangiai pakilo nuo palangės. Tą akimirką jie išgirdo triukšmą — gatvėje pešėsi šunys. Teris ištiesė kaklą pro langą ir sulojo. Palangė buvo sena ir supuvusi. Kai Teris į ją atsirėmė, ji nusviro ir senas bei nevikrus šuo nesugebėjo išlaikyti pusiausvyros ir nukrito.

Džoisė garsiai suriko, skubiai nudūmė laiptais ir išbėgo į kiemą. Ji atsiklaupė prie Terio. Šuo buvo sunkiai sužeistas ir gailiai inkštė. Ji palinko virš jo.

— Teri, brangusis Teri... Brangusis...

Jis šiek tiek pavizgino uodega.

— Teri, drauguži... Šeimininkė padės tau... Brangusis drauguži...

Prie jų susirinko minia, kurią didžiausia dalimi sudarė maži berniukai.

— Iškrito pro langą, tikrai.

— Vaje, jis atrodo prastai.

— Tikriausiai susilaužė stuburą.

Džoisė nekreipė dėmesio į jų šnekas.

— Misis Barns, kur artimiausias veterinaras?

— Tai Džoblingas. Jis gyvena Mer Stryte, jeigu sugebėsime jį ten nuvežti.

— Taksi!

— Leiskite man, — tarė pagyvenęs vyras, išlipęs iš taksi.

Jis atsiklaupė prie Terio ir pakėlė jo viršutinę lūpą, tuomet ranka perbraukė per visą šuns kūną.

— Įtariu vidinį kraujavimą, — konstatavo jis. — Neatrodo, kad būtų lūžę kaulai. Verčiau vežkime jį pas veterinarą.

Jis drauge su Džoise pakėlė šunį. Teris iš skausmo amtelėjo. Jo dantys įsikirto į Džoisės ranką.

— Teri, viskas gerai! Viskas gerai, drauguži.

Jie nunešė jį į taksi ir išvažiavo. Sužeistą ranką Džoisė nerūpestingai apsivyniojo nosinaite. Kenčiantis Teris norėjo ją palaižyti.

— Žinau, brangusis, žinau. Tu nenorėjai sužaloti manęs. Viskas gerai, Teri!

Ji paglostė jam galvą. Žmogus, sėdėjęs priešais, stebėjo ją, bet nieko nesakė.

Džoisė nuliūdo, tačiau sutiko palikti šunį. Ji pabučiavo Teriui į nosį. Laiptais nulipo klupinėdama ir nematydama per ašaras kelio. Vyras, padėjęs jai atvežti šunį, ėjo paskui ją. Ji buvo apie jį pamiršusi.

— Taksi vis dar čia. Aš nuvešiu jus namo.

Ji papurtė galvą.

— Verčiau eisiu.

— Eisiu su jumis.

Jis užmokėjo taksi vairuotojui ir nusekė paskui ją. Ji vargiai suvokė, kad ją kažkas lydi. Vyras ėjo tylėdamas. Tačiau kai jie priėjo misis Barns namą, jis prabilo:

— Jūsų riešas. Jūs turite juo pasirūpinti.

Ji pažvelgė į savo riešą.

— A! Viskas gerai.

— Jį reikia nuplauti ir aptvarstyti. Užeisiu pas jus.

Jis užlipo paskui ją laiptais. Ji leido jam nuplauti žaizdą ir aptvarstyti švaria nosinaite. Ji tepasakė:

— Teris netyčia tai padarė. Jis niekada man neįkąstų. Jis tiesiog nesuvokė, kad tai mano ranka. Tikriausiai jam labai skaudėjo.

— Bijau, kad taip.

— O galbūt dabar jį ten labai kankina?

— Esu tikras, kad juo gerai rūpinasi. Kai veterinaras paskambins, jūs galėsite eiti jo pasiimti ir namie slaugyti.

— Taip, žinoma.

Vyras nutilo, tuomet pasuko prie durų.