Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

— O koks dar gali būti?

— Jeigu jūs jo neišmetėte, turėjo būti kitas būdas.

— Tikėjausi, kad turite omenyje kažką konkretaus. Na, galiu tik pasakyti, kad aš jo neišmečiau. Nemanau, kad jūs ar kas nors kitas patikės manimi.

— O taip, aš tikiu jumis, — tarė misteris Parkeris Painas.

— Tikrai? Kodėl?

— Jūs nepanašus į nusikaltėlį, — paaiškino misteris Parkeris Painas. — Ne. Brangenybes vagia tam tikro tipo žmonės. Žinoma, esama nusikaltimų, kuriuos jūs galėtumėte įvykdyti, bet mes nesvarstysime šio klausimo. Šiaip ar taip, nemanau, kad jūs pavogėte „Rytinę žvaigždę“.

— Nors visi kiti taip mano, — liūdnai tarė Levelinas.

— Suprantu, — pasakė misteris Parkeris Painas.

— Po to, kas įvyko, jie taip keistai į mane žiūrėjo. Ledi Marovėj vyras paėmė laikraštį ir pažvelgė pro langą. Jis nieko nepasakė, tačiau Pointsas greitai suprato! Aš žinau, ką jie pagalvojo. Nors niekas atvirai nekaltino, o tai ir blogiausia.

Misteris Parkeris Painas užjausdamas linktelėjo.

— Taip, jie tik įtaria. Vienas vyrukas apklausė mane. Jis pasakė, kad tai tik įprasta apklausa. Manau, tai buvo vienas iš tų naujųjų policininkų su smokingais. Labai mandagus — nepadarė jokių užuominų. Tiesiog pasiteiravo, kokiu būdu staiga praturtėjau, kai anksčiau turėjau finansinių problemų.

— Tikrai?

— Taip. Man pasisekė žirgų lenktynėse. Nelaimei, lažybos, kurias laimėjau, įvyko hipodrome. Negaliu įrodyti, iš kur gavau pinigų. Žinoma, jie negali to paneigti, tačiau mano istorija panaši į paprasčiausią melą, kurio griebtųsi vyrukas, norėdamas paaiškinti, iš kur gavo pinigų.

— Sutinku. Tačiau jie turės pateikti daug daugiau įrodymų, kad galėtų jums pateikti kaltinimus.

— O! Aš nebijau, jog mane suims ar oficialiai apkaltins vagyste. Gal tuomet net bus lengviau — bus viskas konkretu ir aišku. Baisiausias dalykas, kad visi šie žmonės įtaria, jog pavogiau aš.

— Ypač vienas asmuo?

— Ką jūs turite omenyje?

— Aš tik spėju, — misteris Parkeris Painas vėl mostelėjo gražia ranka. — Ten buvo vienas ypatingas asmuo, ar ne? Tarkime, misis Rastington?

Tamsus Levelino veidas išraudo.

— Kodėl manote, kad ji...

— O, mano brangusis sere, akivaizdu, kad jums rūpi kažkokio asmens nuomonė, greičiausiai tas asmuo — moteris. Kiek moterų ten buvo? Amerikietė mergaitė? Ledi Marovėj? Tačiau, jei jūs būtumėte atlikęs tokią sėkmingą operaciją, gali būti, kad pakiltumėte, o ne kristumėte ledi Marovėj akyse. Aš kai ką žinau apie ledi. Tuomet aišku, jog tai misis Rastington.

Levelinas atsiduso:

— Ji... turi nelaimingos patirties. Jos vyras buvo žlugęs, sugadintas žmogus. Dabar ji niekuo nepasitiki. Ji... jeigu ji galvoja...

Jam buvo sunku tęsti.

— Visai teisingai, — sutiko misteris Parkeris Painas. — Matau, kad tai svarbu. Viskas turi būti išaiškinta.

Evanas nusijuokė.

— Lengva pasakyti.

— Ir visiškai lengva padaryti, — tarė misteris Parkeris Painas.

— Jūs taip manote?

— O taip, viskas yra aišku. Jeigu atmesime kai kurias versijas, atsakymas bus labai paprastas. Aš netgi jau kai ką numanau.

Levelinas nepatikliai pažvelgė į jį.

Misteris Parkeris Painas išsitraukė bloknotą ir paėmė plunksnakotį.

— Gal trumpai apibūdintumėte man žmones, buvusius restorano kambaryje?

— Argi aš neapibūdinau?

— Nepasakėte, kaip jie atrodė: kokia jų plaukų spalva ir visa kita.

— Bet misteri Parkeri Painai, kaip tai susiję su deimanto pagrobimu?

— Labai susiję, jaunuoli, labai. Klasifikacija ir panašūs dalykai...

Evanas nupasakojo vakarėlio dalyvių išvaizdą, nors ir abejojo, ar tikrai tai bus naudinga. Misteris Painas kai ką užsirašė, tada pastūmė bloknotą ir tarė:

— Nuostabu. Tarp kitko, jūs sakėte, kad buvo sudaužyta vyno taurė?

Evanas pažvelgė į jį nustebęs.

— Taip, ji buvo numesta nuo stalo ir tuomet ant jos kažkas užmynė.

— Stiklo šukės — bjaurus dalykas, — pasakė misteris Parkeris Painas. — Kas gėrė iš tos taurės?

— Manau, kad mergaitė — Eva.

— A! O kas sėdėjo šalia jos?

— Seras Džordžas Marovėjus.

— Nematėte, kuris numetė taurę?

— Bijau, kad ne. Argi tai svarbu?

— Ne. Tai papildomas klausimas. Na, — jis atsistojo, — gero ryto, misteri Levelinai. Ar vėl užsuksite po trijų dienų? Galvoju, kad iki to laiko išsiaiškinsiu šią istoriją.

— Ar jūs, misteri Painai, juokaujate?

— Niekuomet nejuokauju kalbėdamas apie darbo reikalaus, brangusis sere. Nes mano klientai pradėtų nebepasitikėti manimi. Tarkime, užeikite penktadienį, po vienuolikos trisdešimt minučių. Ačiū.

Penktadienio rytą Evanas Įėjo į misterio Parkerio Paino kontorą. Jis labai nerimavo. Jis tramdė du jausmus — viltį ir skepticizmą.

Jį pasitikdamas misteris Parkeris Painas atsistojo. Jis džiugiai šypsojosi.

— Labas rytas, misteri Levelinai. Sėskitės. Gal cigaretę?

Levelinas atsisakė.

— Na? — paklausė jis.

— Labai gerai, — pasakė misteris Parkeris Painas. — Policija suėmė gaują vakar vakare.

— Gaują? Kokią gaują?

— Amalfi šeimos gaują. Aš iš karto apie ją pagalvojau, kai man papasakojote savo istoriją. Atpažinau jos braižą. Ir kai jūs aprašėte svečius... man nebeliko jokių abejonių.

— Kas yra Amalfi šeimos gauja?

— Jai priklauso tėvas, sūnus ir marti, jeigu Pietro ir Marija iš tikrųjų susituokę, nors aš abejoju.

— Nesuprantu.

— Tai visiškai paprasta. Amalfi — itališka pavardė. Be abejonės, senasis Amalfis yra italų kilmės, nors yra gimęs Amerikoje. Jis paprastai veikia taip: nuvyksta į kokią nors Europos šalį, ten, apsimetęs verslininku, susipažįsta su įžymiais brangenybių prekiautojais ir juos apgauna. Šiuo atveju jis turėjo tikslą pagrobti „Rytinę žvaigždę“. Verslininkams buvo gerai žinomas keistas Pointso būdas. Marija vaidino Amalfi dukters vaidmenį (nepaprasta moteris — būdama mažiausiai dvidešimt septynerių beveik visada vaidina šešiolikmetę).

— Tik ne Eva! — dusdamas tarė Levelinas.

— Būtent ji. Trečias gaujos narys Įsidarbino „Royal George“ restorane papildomu padavėju — buvo atostogų metas ir restoranui trūko darbuotojų. Gali būti, kad jis netgi papirko nuolat ten dirbusi padavėją, kad šis neateitų į darbą. Kai viskas buvo paruošta, Eva metė iššūkį senajam Pointsui ir jis su ja susilažino. Ištraukęs deimantą jis davė visiems jį apžiūrėti, kaip buvo pasielgęs praėjusį vakarą. Kai į kambarį įėjo padavėjai, Lezernas paėmė deimantą ir laikė rankoje, kol jie iškeliavo. Padavėjams išėjus, dingo ir brangakmenis. Pietro jį išsinešė gabaliuku kramtomosios gumos prilipdęs prie lėkštės dugno. Taip paprasta!

— Bet aš po to jį mačiau.

— Ne, jūs matėte tikslią jo kopiją iš stiklo, pakankamai gerą, kad apgautų neįgudusią akį. Jūs man minėjote, jog Štainas vos žvilgterėjo į jį. Tada Eva numetė deimantą ir nustūmė taurę, stipriai užmynė ant jos brangakmenio kopijos ir jas sutraiškė. Taip stebuklingai dingo deimantas. Tiek Eva, tiek ir Lezernas galėjo ramiai leistis apieškomi.

— Na... aš... — nerasdamas žodžių Evanas papurtė galvą. — Sakote, kad atpažinote gaują, kai smulkiai papasakojau visą istoriją. Ar jie jau buvo šitokiu būdu dar ką nors apgavę?

— Nevisiškai tokiu pat būdu, tačiau aš atpažinau jų darbo stilių. Žinoma, aš pirmiausiai atkreipiau dėmesį, kad šioje istorijoje dalyvavo ta mergaitė Eva.