Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

— Kodėl? Aš jos neįtariau. Niekam ji neatrodė įtartina. Ji buvo tokia... vaikiška .

— Tai ypatingas Marijos Amalfi bruožas. Ji vaikiškesnė nei bet kuris vaikas! Ir dar plastilinas! Tariamai šios lažybos įvyko spontaniškai, tačiau panelė neužmiršo pasiimti plastilino. Tai liudija, kad viskas buvo apgalvota iš anksto. Man iš karto pasirodė įtartina ta mergaitė.

Levelinas atsistojo.

— Misteri Parkeri Painai, aš jums be galo dėkingas.

— Svarbu mokėti klasifikuoti, — sumurmėjo misteris Parkeris Painas. — Mane domina, kaip klasifikuojami nusikaltėlių tipai...

— Jūs man pasakysite kiek... e...

— Mano honoraras bus nedidelis, — pasakė misteris Parkeris Painas. — Jis nedaug sumažins... e... pinigų sumą, gautą iš žirgų lenktynių. Vis dėlto, jaunuoli, manau, kad dar suspėsite atsiskaityti su manimi. Tie pinigai, gauti už žirgus, palauks. Arklys labai nepatikimas gyvūnas!

— Tiesa, — pasakė Evanas.

Jis paspaudė misteriui Parkeriui Painui ranką ir išėjo iš kontoros. Susistabdęs taksi, liepė taksistui važiuoti Džanetės Rastington adresu. Jis jautėsi įveikęs visas kliūtis...

BRANGIAUSIAS ŠUO

Apsakymas „Brangiausias šuo“ pirmą kartą buvo išleistas Didžiojoje Britanijoje 1929 metais, žurnale „Grand Magazine“.

Inteligentiška dama, sėdinti už biuro registracijos stalelio, atsikosėjo ir įdėmiai pasižiūrėjo į priešais sėdinčią merginą.

— Vadinasi, jūs atsisakote šito darbo? Šį pasiūlymą gavome tik šį rytą. Dirbtumėte labai gražiame Italijos krašte, gyventumėte pas našlį, turintį mažą trejų metų berniuką. Kartu su jais gyvena ir pagyvenusi moteris — jo motina ar teta.

Džoisė Lambert papurtė galvą.

— Aš negaliu išvykti iš Anglijos, — pasakė ji pavargusiu balsu, — turiu tam priežasčių. Gal surastumėte man darbą netoli namų?

Jos balsas šiek tiek suvirpėjo — labai nežymiai, nes ji gerai tvardėsi. Jos tamsiai mėlynos akys prašančiai pažvelgė į moterį.

— Tai labai sunku, misis Lambert. Šiuo metu reikalinga tik labai kvalifikuota ateinanti guvernantė. O jūs neturite reikiamos kvalifikacijos. Tokių kaip jūs pas mus užregistruota šimtai. Kažko negalite palikti Anglijoje?

Džoisė linktelėjo.

— Vaiko?

— Ne, ne vaiko, — ji nežymiai nusišypsojo.

— Labai gaila. Žinoma, aš padarysiu viską, ką galiu, bet...

Buvo akivaizdu, kad pokalbis baigtas. Džoisė atsistojo. Kai išėjo iš tvankaus biuro į gatvę, ėmė kandžioti lūpą, kad akyse nepasirodytų ašaros.

— Tu neturi taip elgtis, — griežtai įtikinėjo ji save. — Nebūk verkšlenanti kvailelė. Tu panikuoji, štai ką tu darai — panikuoji. Nieko iš to gero nebus. Dar tik dienos pradžia ir gali atsitikti daugybė dalykų. Šiaip ar taip, teta Merė gali pakentėti dar porą savaičių. Pirmyn, mergaite, paspartink žingsnį, ir neversk savo pasiturinčių giminaičių laukti.

Ji nuėjo Edžver Roudu, perėjo per parką, tuomet — Viktorijos gatvę, iš jos pasuko armijos ir karinio laivyno parduotuvės link. Atsisėdusi poilsio kambaryje, ji žvilgterėjo į savo laikrodį. Buvo kaip tik pusę dviejų. Praėjo penkios minutės ir prie jos greitu žingsniu priėjo pagyvenusi moteris su ryšuliais rankose.

— O! Štai ir tu, Džoisė. Apgailestauju, kad kelias minutes vėluoju. Užkandinėje aptarnauja ne taip sparčiai, kaip anksčiau. Tu turbūt valgei priešpiečius?

Džoisė keletą akimirkų pagalvojo ir ramiai tarė:

— Taip, ačiū.

— Aš visuomet valgau priešpiečius pusę pirmos, — pasakė teta Merė ir, pasidėjusi savo ryšulius, patogiai atsisėdo. — Nes tuomet kavinėse mažiau žmonių ir gaivesnis oras. Mano mėgstamoje užkandinėje visuomet puikiai paruošia kiaušinius su kario prieskoniais.

— Tikrai? — tyliai tarė Džoisė.

Ji pajuto, kad jai sunku klausytis apie kiaušinius su kariu. Ji pradėjo įsivaizduoti nuo jų kylančius karštus garus, nuostabų kvapą! Tačiau ji ryžtingai nuvijo tas mintis šalin.

— Vaikeli, atrodai sulysusi, — pasakė apkūni teta Merė. — Liaukis laikytis tos šiuolaikinės mados nevalgyti mėsos. Visa tai niekai. Geras gabalas mėsos dar niekam nepakenkė.

Džoisė vos susilaikė nepasakiusi: „Dabar tai man nepakenktų“. Kai teta pakvietė čia susitikti, ji labai apsidžiaugė, nes labai daug tikėjosi iš šito susitikimo. Bet ji nenumanė, kad teks tik pasiklausyti jos kalbų apie kiaušinius su kariu ir mėsos kepsnius! Ji elgėsi tikrai žiauriai, labai žiauriai!

— Na, mieloji, — tarė teta Merė, — gavau tavo laišką. Labai gražu, kad patikėjai mano žodžiais. Man visuomet bus malonu tave priimti, bet taip atsitiko, kad ką tik gavau labai gerą pasiūlymą išnuomoti namą. Pernelyg gerą, kad galėčiau atsisakyti. Šiandien busimieji nuomininkai jau ketina atsivežti savo daiktus — indus ir patalynę. Jie ruošiasi atsikraustyti ketvirtadienį, o aš šiandien išvykstu į Harogeitą. Paskutiniu metu mane kamuoja reumatas.

— Suprantu, — pasakė Džoisė. — Man labai gaila.

— Taigi mūsų planus kartu gyventi teks atidėti. Tačiau man visuomet bus malonu tave priimti, mieloji.

— Ačiū, teta Mere.

— Žinai, tu atrodai sulysusi, — tarė teta Merė atidžiai ją apžiūrėjusi. — Tu esi pernelyg liesa — vieni kaulai. O kur dingo tavo graži veido spalva? Tavo veidas visuomet buvo sveikai rausvas. Manau, kad tu pernelyg daug mankštiniesi.

— Šiandien aš labai daug mankštinausi, — nuožmiai pasakė Džoisė. Ji atsistojo. — Na, teta Mere, aš turiu eiti.

Vėl atgal. Šį kartą jį nuėjo per Sent Džeimso parką ir Berklio skverą, Oksford Strytą, Edžver Roudą ir Pred Strytą. Edžver Roudo gale ji pasuko, praėjo kelias nešvarias gatveles ir atsidūrė prie nutriušusio namo.

Džoisė atrakino savo raktu duris ir įėjo į mažą, nešvarų prieškambarį. Ji nubėgo laiptais į viršų. Prie durų išgirdo uostinėjimą, kuris virto džiaugsmingu inkštimu ir lojimu.

— Taip, brangusis Teri, tavo šeimininkė grįžo namo.

Kai durys atsidarė, baltas, senas, šiurkščiaplaukis, labai gauruotas terjeras apsiblaususiomis akimis šoko ant merginos. Džoisė paėmė jį ant rankų ir atsisėdo ant grindų.

— Teri, brangusis! Brangusis, brangusis Teri. Pabučiuok savo šeimininkę, stipriai pabučiuok!

Teris pakluso, jis vikriai dirbo liežuviu — laižė jai veidą, ausis, kaklą ir pašėlusiai vizgino uodegą.

— Mielasis Teri, ką mes darysime? Kas su mumis bus? Ak! Mielasis Teri, aš taip pavargau.

— Na, mis, — išgirdo mergina šiurkštų balsą už nugaros, — štai jums puodelis puikios karštos arbatos, tik liaukitės glėbesčiuoti ir bučiuoti tą šunį.

— O! Misis Barns, kokia jūs maloni.

Džoisė atsistojo. Misis Barns buvo aukšta, grėsmingai atrodanti moteris. Tačiau po drakono išore ji slėpė neįtikėtinai gerą širdį.

— Puodelis karštos arbatos dar niekam nepakenkė, — konstatavo misis Barns.

Džoisė dėkingai siurbtelėjo. Buto savininkė vogčiomis žvilgčiojo į ją.

— Manau, kad jums nesiseka, mis?

Džoisė papurtė galvą ir nuliūdo.

— Ak! — atsidususi pasakė misis Barns. — Na, neatrodo, kad šiandien laiminga diena.

Džoisė greitai pakėlė akis.

— Ak, misis Barns, jūs norite pasakyti, kad...

Misis Barns liūdnai linkčiojo galva.

— Taip — dėl Barnso. Vėl nebeturi darbo. Aš tikrai nežinau, kaip mes gyvensime.

— Ak, misis Barns, aš turiu... noriu pasakyti, jūs norėsite...

— Nesinervink, mieloji. Aš neneigiu, kad norėčiau, jog jūs susirastumėte kitą butą, tačiau jeigu nesusiradote... Jūs juk nesusiradote. Ar jau išgėrėte tą arbatą? Aš noriu paimti puodelį.