Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

— Tikiuosi, kad viskas bus gerai. — suglumęs pasakė jis. — Sudie.

— Sudie.

Po trijų keturių minučių ji prisiminė, koks jis buvo jai malonus, o ji jam pamiršo padėkoti.

Misis Barns įėjo į kambarį su puodeliu rankoje.

— Štai puodelis karštos arbatos, mano vargšas vaikeli. Negaliu žiūrėti, kaip tu kankiniesi.

— Ačiū, misis Baras, bet aš nenoriu arbatos.

— Išgerk, tai tau padės, mieloji. Nesijaudink taip. Šunelis pasveiks, o jeigu ne — jūsų džentelmenas padovanos jums kitą šunį...

— Misis Baras, nereikia. Prašau, jeigu neprieštaraujate, norėčiau likti viena.

— Na, aš niekada nieko panašaus nesu mačiusi... O, skamba telefonas.

Džoisė kaip strėlė nulėkė žemyn. Ji pakėlė ragelį. Misis Baras nupūškavo paskui ją. Ji išgirdo Džoisę sakant:

— Taip, aš klausau. Ką? Ak! Taip, ačiū.

Ji padėjo ragelį. Geraširdė misis Baras, išvydusi jos veidą, išsigando. Mergina buvo išblyškusi kaip numirėlė.

— Teris mirė, misis Barns, — pasakė ji. — Jis mirė vienišas, nes šalia nebuvo manęs.

Ji užlipo laiptais į savo kambarį ir užtrenkė duris.

— Na, aš niekada nieko panašaus nesu mačiusi, — pasakė misis Barns prieškambario sienų apmušalams.

Po penkių minučių ji įkūprino į merginos kambarį. Džoisė sėdėjo sustingusi kėdėje. Ji neverkė.

— Atėjo jūsų džentelmenas, mis. Ar pakviesti jį į viršų?

Staiga Džoisės akys nušvito.

— Taip, prašau. Norėčiau su juo pasimatyti.

Holidėjus veržliai įėjo į kambarį.

— Štai ir aš. Ar aš neužtrukau? Esu pasiruošęs tuojau pat išvežti tave iš šios siaubingos vietos. Tau negalima čia pasilikti. Greičiau apsirenk.

— Jau nereikia, Artūrai.

— Nereikia? Ką nori pasakyti?

— Teris mirė. Dabar man jau nebereikia už tavęs tekėti.

— Apie ką tu kalbi?

— Mano šuo — Teris, mirė. Aš ketinau už tavęs tekėti tik todėl, kad galėčiau jį laikyti.

Holidėjus spoksojo į ją. Jo veidas vis labiau raudo.

— Tu pamišusi.

— Manau, kad taip. Žmonės, kurie myli šunis – pamišę.

— Tu rimtai man sakai, kad ruošeisi ištekėti už manęs dėl... O, tai absurdas!

— O kaip tu manai, kodėl aš ketinau tekėti už tavęs? Tu žinojai, kad nekenčiu tavęs.

— Aš maniau, kad tu norėjai už manęs ištekėti, kadangi planavai su manimi puikiai leisti laiką.

— Mano galva, — pasakė Džoisė, — tai dar bjauresnis motyvas. Šiaip ar taip, viskas baigta. Aš neketinu tekėti už tavęs!

— Ar tu suvoki, kad elgiesi su manimi niekingai?

Ji pažvelgė į jį šaltai, bet su tokia neapykanta, kad jis atsitraukė.

— Aš taip nemanau. Girdėjau tave kalbant, kad iš gyvenimo tetrokšti malonumų. Tu gavai iš manęs, ko norėjai.

O mano neapykanta tau suteikė tik dar didesnį malonumą. Žinojai, kad aš nekenčiu tavęs, ir tau tai patiko. Kai vakar leidausi bučiuojama, tu nusivylei, nes aš nedrebėjau ir nekrūpčiojau. Tavyje, Artūrai, yra kažkas brutalaus, žiauraus. Tau patinka skaudinti žmones... Aš nepasielgiau su tavimi taip blogai, kaip tu nusipelnei. O dabar gal malonėtum išeiti iš mano kambario? Aš noriu likti viena.

Jis greitakalbe išbėrė:

— Ką ketini daryti? Tu juk neturi pinigų.

— Tai mano reikalas. Prašau, išeik.

— Tu tikras velnias. Vedantis iš proto velniūkštis. Tačiau dar ne viskas baigta. Manęs taip paprastai neatsikratysi.

Džoisė nusijuokė.

Jos juokas jį sutriuškino, nes jis to nesitikėjo. Holidėjus nerangiai nulipo laiptais žemyn ir išvažiavo.

Džoisė sunkiai atsiduso. Ji užsidėjo savo nudėvėtą juodo fetro skrybėlaitę ir išėjo. Ji ėjo gatvėmis nieko negalvodama ir nieko nejausdama. Kažkur giliai pasąmonėje ji jautė skausmą, kuris netrukus turėjo išsiveržti, tačiau dabar jos jausmai buvo prislopinti.

Ji praėjo pro įdarbinimo biurą ir susvyravo.

„Privalau kažką daryti, — pagalvojo ji. — Štai ten yra upė. Aš dažnai mąstydavau apie tai, norėjau, kad viskas pasibaigtų. Bet upė tokia šalta ir šlapia. Nemanau, kad esu pakankamai drąsi. Iš tiesų aš nesu drąsi.“

Ji užėjo į įdarbinimo biurą.

— Labas rytas, misis Lambert. Apgailestauju, bet mes neradome jums darbo netoli namų.

— Tai nesvarbu, — tarė Džoisė. — Dabar galiu dirbti bet kokį darbą. Mano draugas, su kuriuo gyvenau, išvyko.

— Jūs sutinkate išvykti į užsienį?

Džoisė linktelėjo.

— Taip, ir norėčiau kaip galima toliau.

— Misteris Alabis kaip tik yra biure. Jis kalbasi su kandidatėmis. Aš nusiųsiu jus pas jį.

Po akimirkos Džoisė sėdėjo kabinete ir atsakinėjo į pono klausimus. Jai pasirodė, kad pažįsta savo pašnekovą, tačiau negalėjo jo prisiminti. Ir staiga jai dingtelėjo, jog paskutinis klausimas buvo šiek tiek keistas.

— Ar jūs sutariate su senutėmis? — paklausė misteris Alabis.

Džoisė nežymiai nusišypsojo.

— Manau, kad taip.

— Suprantate, mano teta, kuri gyvena su manimi, yra sunkoko būdo. Ji labai mane myli ir iš tikrųjų yra labai miela, bet gali būti, kad jaunai moteriai ji gali pasirodyti sunkiai sukalbama.

— Esu kantri ir gero būdo, — pasakė Džoisė. — Aš visuomet puikiai sutariau su pagyvenusiais žmonėmis.

— Jūs turėsite rūpintis teta ir mano trimečiu berniuku. Jo motina mirė prieš metus.

— Suprantu.

Jie nutilo.

— Tuomet, jei manote, kad jūs norėtumėte pas mus dirbti, sakykime, jog sutarėme. Išvykstame kitą savaitę.

Pranešiu jums tikslią datą ir manau, kad norėtumėte gauti nedidelį avansą apsipirkti kelionei.

— Labai ačiū. Būtų labai malonu.

Jie abu atsistojo. Staiga misteris Alabis užsikirsdamas pasakė:

— Aš nemėgstu kištis... noriu pasakyti, kad norėčiau... sužinoti, kaip jūsų šuo?

Džoisė atidžiau pažvelgė į jį. Ji paraudo, o jos mėlynos akys beveik pajuodavo. Ji įdėmiai į jį įsižiūrėjo. Kai pirmą kartą jį pamatė, pamanė, kad jis senas. Bet dabar pastebėjo, jog apsiriko. Jis nebuvo labai senas. Žilstelėję plaukai, malonus, vėjo nugairintas veidas, šiek tiek nusvirę pečiai, rudos akys buvo šuniškai drovios ir geros. „Jis šiek tiek panašus į šunį“, — pagalvojo Džoisė.

— Tai jūs, — tarė ji. — Vėliau aš prisiminiau, kad pamiršau jums padėkoti.

— Nereikia padėkos. Aš jos nesitikėjau. Supratau, kaip jūs jautėtės. O kaip jaučiasi vargšas šunelis?

Džoisės akis užplūdo ašaros. Jos riedėjo merginos skruostais. Niekas pasaulyje nebūtų sugebėjęs jos nuraminti.

— Jis mirė.

— Ak!

Tai viskas, ką jis pasakė, tačiau Džoisę tas „ak“ labai paguodė. Ji gyvenime nebuvo girdėjusi labiau guodžiančio žodžio. Šiuo žodžiu jis išreiškė visus savo jausmus.

Po kelių akimirkų jis užsikirsdamas pasakė:

— Tiesą sakant, ir aš turėjau šunį. Jis mirė prieš dvejus metus. Tuo metu žmonės, kurie mane supo, negalėjo suprasti, kaip man sunku. Labai bjauru, kai tenka apsimesti, kad nieko svarbaus neatsitiko.

Džoisė linktelėjo.

— Aš suprantu, — tarė misteris Alabis.

Jis paėmė jos ranką ir stipriai paspaudė. Tada išėjo iš mažo kabineto. Po kelių akimirkų išėjo ir Džoisė. Ji aptarė įvairias įsidarbinimo detales su biuro tarnautoja. Kai sugrįžo namo, misis Barns sutiko ją prie durų. Ji buvo nusiminusi, kaip būdinga žmonėms, priklausantiems jos visuomenės sluoksniui.

— Jie atsiuntė vargšo šunelio kūną namo, — pranešė ji. — Jis viršuje, jūsų kambaryje. Aš paprašiau Barnso iškasti tvarkingą duobę sode už namo...