Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

MAGNOLIJOS ŽIEDAS

Apsakymas „Magnolijos žiedas “ pirmą kartą išspausdintas Didžiojoje Britanijoje 1925 metais, žurnale „Royal Magazine“

Vincentas Ystonas stovėjo laukdamas po Viktorijos stoties laikrodžiu. Retkarčiais jis nekantriai pažvelgdavo į jį. „Ko gero, čia daug vyru laukė moters, kuri taip ir neatėjo“, — mąstė jis. Jam pasidarė labai skaudu. O jeigu Teo neateis, jeigu ji persigalvojo? Moterims įprasta taip elgtis. Ar jis kada buvo tikras, kad ji pasielgs taip, kaip žadėjo? Ką jis apie ją žinojo? Ji vertė jį jaustis nepatogiai nuo pat pradžių. Atrodė, kad joje buvo įsikūnijusios dvi moterys. Viena — žavinga ir besišypsanti Ričardo Darelio žmona, o kita — tyli, paslaptinga, Vincento Ystono draugė, susitikinėjanti su juo Haimers Klouzo sode. „Moteris, panaši į magnolijos žiedą“, — pagalvojo jis. Magnoliją jis prisiminė, nes būtent po magnolijos medžiu jie pirmą kartą pasibučiavo. Tas bučinys buvo kupinas žavesio. Tą dieną magnolijos žiedai labai kvepėjo, ir ant jos veido nusileido keli jų žiedlapiai, švelnūs lyg aksomas ir labai kvapnūs, tokie pat baltai rausvi ir švelnūs kaip jos oda. Magnolijos žiedas — egzotiškas, kvapnus, paslaptingas.

Visa tai įvyko prieš dvi savaites — kitą dieną po to, kai jie susipažino. O šiandien jis laukė, kad ji ateis ir pasiliks su juo visam laikui. Jis ir vėl pradėjo abejoti. Ji neateis. Kaip jis galėjo patikėti, kad ji gali taip pasielgti? Ji per daug prarastų. Gražioji misis Darei to nedarys. Toks jos poelgis būtų dienos sensacija, kiltų didžiulis skandalas. Tai būtų dėmė visam gyvenimui. Visą šį reikalą galima būtų sutvarkyti ir kitaip — ramiai ir gražiai. Pavyzdžiui, ji galėtų išsiskirti.

Tačiau jie apie tai nepagalvojo – bent jau jis. Įdomu, ar ji pagalvojo? Jis niekada nežinojo, ką ji galvoja. Paprašė jos išvykti su juo labai baikščiai... Pagaliau, kas toks jis yra? Neypatinga asmenybė — vienas iš tūkstančio apelsinų augintojų Transvalyje28. Ką jis jai gali duoti ir kaip ji su juo gyvens? Ji, kuri priprato prie Londono spindesio! O jis taip atkakliai jos siekė!

Bet ji su jo pasiūlymu sutiko labai ramiai, nedvejodama ir neprieštaraudama, tarytum jis jos prašė natūraliausio dalyko pasaulyje.

— Rytoj? — paklausė jis nustebęs, beveik netikėdamas tuo, ką girdi.

Ir ji švelniai pažadėjo jam, kad vyks kartu. Tai buvo visai nepanašu į tai, kaip ji elgėsi visuomenėje. Kai jis pirmą kartą ją išvydo, palygino ją su deimantu, kuris žiba tarsi ugnis ir kiekviena briauna atspindi šviesą. Tačiau nuo to laiko, kai jie pirmą kartą pasibučiavo, ji stebuklingai pasikeitė. Dabar buvo panaši į neryškų perlą — baltai rožinį, kaip ir magnolijos žiedas.

Ji davė žodį. Ir dabar jis laukė, kad jį išpildytų.

Jis vėl pažvelgė į laikrodį. Jeigu ji tuoj pat neateis, jie pavėluos į traukinį.

Jam vėl dingtelėjo skausminga mintis. Ji neateis! Žinoma, ji neateis. Kvailys, kad to tikėjosi! Ką reiškia pažadai? Grįžęs į savo butą, jis ras jos laišką. Ji paaiškins prieštaraudama pati sau, parašys daugybę tų dalykų, kuriuos moterys rašo, kai nori pasiteisinti, kad neįvykdė pažado dėl drąsos stokos.

Jis supyko. Buvo skaudu, kad žlugo visos viltys.

Tuomet jis išvydo ją. Šypsodamasi ji ėjo platforma jo link. Ji ėjo lėtai, neskubėdama ir nesijaudindama, kaip žmogus, kuriam visa amžinybė prieš akis. Ji buvo apsirengusi juodai. Vilkėjo juodą, apgulančią figūrą trikotažinę suknelę, ant galvos buvo užsidėjusi juodą skrybėlaitę, kuri paryškino jos nuostabiai kreminį, blyškų veidą.

Jis suspaudė jai ranką ir pradėjo kvailai veblenti:

— Taigi tu atėjai, tu atėjai! Pagaliau!

— Žinoma.

Koks ramus buvo jos balsas! Koks ramus!

— Maniau, kad neateisi, — pasakė jis paleidęs jos ranką. Jis sunkiai alsavo.

Ji išplėtė savo dideles, gražias akis ir pasižiūrėjo į jį nustebusi lyg naivus vaikas.

— Kodėl?

Jis neatsakė. Tik nusisukęs pasišaukė praeinantį nešiką. Jie vėlavo, todėl paniškai nuskubėjo į traukinį. Po kelių minučių jie sėdėjo užsakytoje kupė ir žiūrėjo į nuslenkančius pilkai rusvus pietų Londono namus.

Priešais jį sėdėjo Teodora Darei. Pagaliau ji priklausė jam. Dabar jis suprato, koks nepasitikintis kvailys jis buvo, kai jos laukė. Jis negalėjo patikėti, kad buvo toks paikas. Abejones sukėlė tas jos paslaptingumas. Atrodė neįmanoma, kad ji kada nors gali jam priklausyti.

Dabar nežinomybė liko praeityje. Lemtingas žingsnis buvo žengtas. Jis pažvelgė į ją. Ji visiškai ramiai sėdėjo kampe ir žaismingai šypsojosi, jos akys buvo primerktos, ilgos, juodos blakstienos lietė rausvus skruostus.

„Apie ką ji mąsto? Apie mane? Ar savo vyrą? Šiaip ar taip, ką ji apie jį galvoja? Ar jis jai kada nors rūpėjo? O gal ji niekuomet jo nemylėjo? Gal ji jo nekenčia arba yra jam abejinga?“ — pagalvojo jis. Jam atėjo liūdna mintis: „Nežinau. Aš to niekuomet nesužinosiu. Aš myliu ją, bet jos nepažįstu. Ką ji galvoja, ką jaučia?“

Jis pradėjo mąstyti apie Teodoros Darei vyrą. Jis pažinojo daugybę ištekėjusių moterų, kurios valandų valandas kalbėdavo tik apie savo vyrus. Skųsdavosi, kad tie jų nesupranta, šiurkščiai atmeta jų gražiausius jausmus. Vincentas Ystonas ciniškai pagalvojo, kad taip jos paprasčiausiai gudravo.

Bet Teo niekada nekalbėjo apie Ričardą Darelą. Ystonas apie jį žinojo ne daugiau nei visi kiti. Ričardas Darelas buvo populiarus žmogus, gražus vyras, žavių ir nesuvaržytų manierų. Darelą mėgo visi. Aplinkiniams atrodė, kad jis puikiai sutaria su žmona. „Tačiau tai nieko nereiškia“, — pagalvojo Vincentas. Teo buvo gerai išauklėta, ji niekada viešai nesiskųstų savo vyru.

Jie sėdėjo tylėdami. Jie puikiai vienas kitą suprato be žodžių nuo antros jų pažinties dienos. Tą vakarą jie tylėdami vaikščiojo sode, vienas šalia kito, ir jis, staiga prisilietęs, pajuto jos virpulį. Nuo tada jiems nebereikėjo jokių žodžių, jokių paaiškinimų.

Tada Vincentas buvo dėkingas už jos tylėjimą. Jis buvo patenkintas, kad jam nereikia klausytis moters pasiteisinimų, kuriais ji bandytų įrodyti sau ir savo mylimajam, jog nėra nieko blogo, kad jie myli vienas kitą.

Tačiau dabar tyla kelia jam nerimą. Jis vėl ėmė panikuoti, kad nieko nežino apie šią keistą moterį, kuri mielai sutiko susieti savo gyvenimą su jo gyvenimu. Jis bijojo.

Norėdamas iki galo įsitikinti, jis pasilenkė ir padėjo ranką ant jos kelio. Ji suvirpėjo kaip visada. Jis paėmė jos ranką, pasilenkė ir pabučiavo jai delną. Bučinys buvo ilgas. Ji atsakė pirštais paliesdama jo pirštus. Jis pažvelgė į ją, ir jo akys susitiko su jos akimis. Jis liko patenkintas.

Jis atsilošė. Dabar jam nieko daugiau nebereikėjo. Jie buvo kartu. Ji priklausė jam. Netrukus jis žaismingai ir beveik pašaipiai tarė:

— Tu ilgai tyli.

— Tikrai?

— Taip.

Akimirką jis palaukė, paskui rimtesniu tonu paklausė:

— Tu tikrai nesigaili?

Jos akys išsiplėtė.

— Ak, ne!

Jis neabejojo, kad ji sakė tiesą. Ji atsakė nuoširdžiai.

— Manau, kad bijau, — žemu balsu tarė ji.

— Ko bijai?

— Laimės.

Jis atsisėdo šalia jos, apkabino ją ir pabučiavo švelnų veidą ir kaklą.

— Aš myliu tave, — tarė jis. — Myliu!

Ji atsakė tvirtai ji apkabindama. Jos lūpos buvo praviros.

Tada jis sugrįžo į savo vietą. Paėmė žurnalą. Ji taip pat ėmė skaityti. Retkarčiais jų akys susitikdavo. Tuomet jie nusišypsodavo.

Jie atvažiavo į Doverį kelios minutės po penkių valandų vakaro. Čia jie turėjo pernakvoti ir kitą dieną persikelti į žemyną. Teo, o paskui ją ir Vincentas, įėjo į viešbučio svetainę. Rankoje jis atsinešė porą vakarinių laikraščių ir numetė ant stalo. Du viešbučio tarnautojai atnešė bagažą ir išėjo.