Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

Teo stovėjo žiūrėdama pro langą. Kai ji atsigręžė, jie puolė vienas kitam į glėbį. Kažkas atsargiai pabeldė į duris ir jie greitai atsitraukė vienas nuo kito.

— Prakeikimas, — tarė Vincentas, — atrodo, kad mums nesuteiks galimybės pabūti vieniems.

Teo nusišypsojo.

— Panašu į tai, — sutiko ji.

Ji atsisėdo ant sofos ir paėmė vieną iš laikraščių.

Pasirodė, kad tai buvo padavėjas, atnešęs arbatos. Jis pastatė ją ant stalelio, pristūmė jį prie sofos, ant kurios sėdėjo Teo, apsižvalgė ir pasiteiravęs, ar jie nieko daugiau nenorėtų, išėjo.

— Laikas gerti arbatą, — linksmai pasakė Vincentas, tačiau staiga sustojo kambario viduryje. — Kažkas ne taip? — paklausė jis.

Teo sėdėjo ant sofos tarsi sustingusi. Ji spoksojo priešais save nieko nematančiomis akimis, o veidas buvo mirtinai išblyškęs.

Vincentas greitai prie jos priėjo.

— Kas atsitiko, brangioji?

Vietoj atsakymo ji ištiesė jam laikrašti ir pirštu parodė į antraštę.

Vincentas paėmė iš jos laikraštį.

— „Hobsono, Džekilo ir Luko“ bankrotas, — perskaitė jis.

Šios didžiulės Sičio firmos pavadinimas jam nieko nesakė, nors pasąmoningai jautė, kad kažkur jį girdėjo. Jis žvilgsniu paklausė Teo.

— „Hobsonas, Džekilas ir Lukas“ yra Ričardas, — paaiškino ji.

— Tavo vyras?

— Taip.

Vincentas vėl pradėjo įdėmiai skaityti. Straipsnyje buvo pasakojama nepagražinta firmos žlugimo istorija.

Frazės „staigus krachas“, „išaiškėjo rimti dalykai“, „paliestos kitos prekybos firmos“ jį nemaloniai sukrėtė.

Išgirdęs bruzdesį, jis pakėlė akis. Teo prie veidrodžio taisėsi savo juodą skrybėlaitę. Jam sujudėjus, ji atsisuko ir ramiai pažvelgė jam į akis.

— Vincentai, privalau grįžti pas Ričardą.

Jis pašoko.

— Teo, nebūk juokinga!

Ji bejausmiu balsu pakartojo:

— Privalau grįžti pas Ričardą.

— Bet, brangioji...

Ji parodė ranka į gulintį ant grindų laikraštį.

— Jo firma žlugo, bankrutavo! Negaliu dabar jo palikti.

— Tu jį palikai dar tada, kai nieko apie tai nežinojai. Būk protinga!

Ji liūdnai papurtė galvą.

— Tu nesupranti. Aš privalau grįžti pas Ričardą.

Jis negalėjo jos atkalbėti. Keista, kad tokia švelni ir nuolaidi moteris galėjo būti visiškai nepalenkiama. Ji nebesiginčijo, leido jam sakyti viską, ką tik jis norėjo. Jis laikė ją apsikabinęs, norėdamas palaužti jos valią jausmais, ir nors jos švelnios lūpos atsakė į jo bučinius, jis pajuto, kad jos nenugalės. Ji sugebėjo atsispirti visiems jo prašymams.

Pagaliau jis, išvargintas tuščių pastangų, ją paleido. Jis liovėsi maldauti ir pradėjo pykti. Jis priekaištavo jai, kad ji niekuomet jo nemylėjo. Ji ir tai išklausė tylėdama, neprieštaraudama. Jos nebylus ir išvargintas veidas sakė, kad jis buvo neteisus. Galu gale jis įniršo: jis apibėrė ją visais žiauriausiais žodžiais, kokius tik galėjo sugalvoti, siekdamas parklupdyti ją ant kelių.

Galų galėjo žodžiai išseko. Daugiau jis nebeturėjo ką pasakyti. Vincentas atsisėdo, susiėmė rankomis galvą ir ėmė spoksoti į raudoną minkštą kilimą. Prie durų stovėjo Teodora išblyškusiu veidu. Ji buvo panaši į juodą šešėlį.

Viskas buvo baigta.

Ji ramiai atsisveikino:

— Sudie, Vincentai.

Jis neatsakė.

Durys atsidarė ir užsitrenkė.

Darelai gyveno „Čelsėjoje“ — egzotiškame, senoviniame name su nedideliu sodeliu. Priešais namą augo pajuodęs magnolijos medis. Nors medis buvo ir labai negražus, tačiau vis tik tai buvo magnolija.

Teo pažvelgė į jį, kai po trijų valandų grįžusi namo, stabtelėjo ant laiptelių prie durų. Netikėtai jos veidą iškreipė skausminga šypsena.

Ji įėjo į namą ir nuėjo tiesiai į darbo kambarį. Kambaryje pirmyn ir atgal vaikštinėjo gražus vyriškis iškankintu veidu.

Kai ji įėjo, jis iš džiaugsmo šūktelėjo.

— Ačiū Dievui, tu grįžai, Teo! Man pranešė, kad kažkur išvykai iš miesto pasiėmusi lagaminus.

— Išgirdau naujienas ir grįžau.

Ričardas Darelis apsikabino ją ir nusivedė prie sofos. Jie atsisėdo šalia vienas kito. Teo išsilaisvino iš jo rankų.

— Ar padėtis labai bloga, Ričardai? — tyliai paklausė ji.

— Tokia bloga, kokia tik gali būti.

— Papasakok man.

Vaikščiodamas pirmyn ir atgal jis pradėjo pasakoti. Teo sėdėjo ir stebėjo jį. Jam nereikėjo žinoti, kad retkarčiais viskas prieš jos akis išnykdavo, ir ji pradėdavo matyti kitą kambarį Doverio viešbutyje.

Nepaisydama to, ji klausėsi jo pakankamai įdėmiai. Baigęs savo pasakojimą jis atsisėdo šalia jos ant kušetės.

— Laimei, — tarė jis, — jie neturi teisės liesti mano vestuvinės dovanos tau. Namas taip pat priklauso tau.

Susimąsčiusi Teo linktelėjo.

— Šiaip ar taip, mes turėsime namus, — pasakė ji. — Tuomet viskas ne taip jau ir blogai? Tai tik reiškia, kad turėsime viską pradėti iš naujo.

— O taip!

Tačiau jis tai pasakė nenuoširdžiai, todėl Teo pagalvojo: „Yra dar kažkas. Jis man nepasakė visko“.

— Ar nieko daugiau neatsitiko, Ričardai? — paklausė ji švelniai. — Nieko daugiau?

Akimirką jis dvejojo, tada pasakė:

— Daugiau? Kas galėtų dar atsitikti?

— Nežinau, — tarė Teo.

— Viskas bus gerai, — pasakė Ričardas taip, tarytum šiais žodžiais labiau norėjo įtikinti save, o ne Teo. — Žinoma, viskas bus gerai.

Jis apsikabino ją.

— Džiaugiuosi, kad tu esi čia, — tarė jis. — Dabar, kai tu esi su manim, viskas bus gerai. Kad ir kas atsitiktų, aš turiu tave, ar ne?

Ji švelniai atsakė:

— Taip, tu turi mane.

Ir šį kartą jį nenumetėjo rankos. Jis pabučiavo ją ir prisitraukė arčiau savęs. Jis tarytum atgavo ramybę pajutęs jos artumą.

— Aš turiu tave, Teo, — pakartojo jis, o ji atsakė kaip ir prieš tai:

— Taip, Ričardai.

Jis nuslinko nuo kušetės ant grindų prie jos kojų.

— Aš pavargęs, — irzliai pasakė jis. — Dieve mano, kokia buvo diena. Siaubinga! Aš nežinau, ką daryčiau, jei tavęs nebūtų šalia. Juk žmona yra žmona, ar ne?

Ji nekalbėjo, tik pritardama linkčiojo galva.

Jis padėjo savo galvą ant jos kelių, atsiduso kaip pavargęs vaikas.

Teo vėl pagalvojo: „Jis kažko man nepasakė. Ko?“

Jos ranka nusileido ant jo tamsiaplaukės galvos ir ji, kaip raminanti vaiką motina, švelniai pradėjo ją glostyti.

Ričardas neaiškiai sumurmėjo:

— Dabar, kai tu esi čia, viskas bus gerai. Tu manęs nepaliksi bėdoje.

Jis ėmė lėtai ir tolygiai kvėpuoti. Užmigo. Ji vis dar glostė jam galvą.

Tačiau jai akyse buvo tamsu, ji sėdėjo ir nieko nematė.

— Ar nemanai, Ričardai, — tarė Teodora po trijų dienų, kai jie prieš pietus sėdėjo svetainėje, — kad geriau man viską papasakoti?

Ričardas krūptelėjo ir nuraudo.

— Aš nežinau, ką tu turi omenyje, — išsisuko nuo atsakymo jis.

— Tikrai?

Jis pažvelgė į ją.

— Žinoma, yra šiokių tokių... na... smulkmenų.

— Ar nemanai, kad turiu žinoti viską, jei tikiesi mano pagalbos?

Jis keistai pažiūrėjo į ją.

— Kodėl galvoji, kad man reikia tavo pagalbos?

Ji šiek tiek nustebo išgirdusi jo atsakymą.

— Brangusis Ričardai, aš esu tavo žmona.

Netrukus jis nusišypsojo savo ankstesne patrauklia, nerūpestinga šypsena.

— Taip, tu esi mano žmona, Teo. Ir labai graži žmona. Aš niekuomet negalėjau pakęsti bjaurių moterų.

Jis ėmė vaikščioti pirmyn ir atgal po kambarį. Jis taip darydavo, kai jam kas nors keldavo nerimą.