Агата Кристи - Po laidotuvių

Jei tarsime, kad paštininkas tikrai neatvežė to siuntinėlio, mums belieka atidžiai išnagrinėti kiekvieną iš įtariamųjų.

Mis Gilkrist nieko neišlošė iš misterio Ebernečio mirties ir labai menkai pasipelnė iš misis Lanskene. Nužudžius jos šeimininkę, jai net atsirado didelių problemų, bandant gauti kitą darbą. Be to, ji net pateko į ligoninę po bandymo ją nužudyti, panaudojus aršeniką.

Sjuzenai Benks jos dėdės mirtis buvo labai naudinga. Tiesa, Koros mirtis — nelabai. Tačiau galima manyti, kad jos motyvu galėjo būti apsidraudimas. Ji turėjo priežasčių galvoti, kad mis Gilkrist buvo pasiklausiusi misis Lanskene pokalbio su broliu, kurio metu buvo minimas ir jos vardas. Taigi ji galėjo pasiryžti atsikratyti pavojingu liudininku. Juk ji atsisakė valgyti tą pyragą, o kai naktį išgirdo ją dejuojant, neskubėjo kviesti daktaro.

Misteris Entvislas teoriškai nieko neišlošė iš tų mirčių. Bet iš esmės jis tvarkė visus misterio Ebernečio reikalus ir jam buvo patikėtos didžiulės pinigų sumos. Taigi — ką gali žinoti... Gal jis taip pat turėjo savo motyvų padėti misteriui Ebernečiui iškeliauti iš šio pasaulio. Jūs galite paklausti, kodėl jis kreipėsi į mane, jei pats kaltas? Tai tik būtų eilinis įrodymas to, kad žudikai kartais nukenčia nuo per didelio pasitikėjimo savimi.

Taigi lieka dar du įtariamieji — misteris Gatris ir vienuolė. Jei tas pirmasis iš tikrųjų buvo misteris Gatris, meno kritikas ir dailės žinovas, tai jo net įtarinėti negalima. Tas pats ir su vienuolėmis, ar vienuole. Bet ar galime užtikrintai teigti, kad tai buvo būtent tie asmenys, kuriuos jie vaizdavo?

Ir štai, turiu pasakyti, išryškėja savotiškas leitmotyvas. Gal pavadinčiau jį vienuolės leitmotyvu... Vienuolė ateina prie Timočio namų, o mis Gilkrist atrodo, kad tai ta pati vienuolė, kurią ji jau buvo mačiusi Litčet Sent-Meri. Vienuolė, ar vienuolės, ir čia buvo užsukusios misterio Ebernečio mirties išvakarėse.

Džordžas Krosfildas sumurmėjo sau po nosimi vaikišką skaičiuotę: „Viens, du, trys, vienuolės...“

Tuo metu Puaro, nekreipdamas į jį dėmesio, tarė:

— Taigi išryškėja atskiri bendro vaizdo fragmentai: misterio Ebernečio mirtis; Koros Lanskene nužudymas; užnuodytas vestuvių pyragas ir vienuolės, ar vienuolių, leitmotyvas...

Prie viso to dar galima būtų pridėti meno kritiko apsilankymą, aliejinių dažų kvapą, pašto atviruką su Polfleksano uosto vaizdu ir galų gale — vaškinių gėlių puokštę, stovėjusią štai ant to malachitinio stalelio, kur dabar stovi kinietiška vaza.

Mąstydamas apie visus šiuos dalykus, aš pagaliau sužinojau visą tiesą. Štai ją dabar ruošiuosi ir jums atskleisti...

Dar šįryt esu jums sakęs, kad nors Ričardo Ebernečio mirtis buvo staigi, nebūtų jokio pagrindo įtarinėti čia ką nors bloga, jei jo sesuo per laidotuves nebūtų ištarusi tų nelemtų žodžių. Visai Ričardo Ebernečio nužudymo versijai pagrindą davė tik tie žodžiai... Jūs jais visi patikėjote, bet ne todėl, kad jie buvo labai įtikinantys, bet todėl, kad juos ištarė būtent Kora Lanskene, kuriai buvo būdinga sakyti tikrą tiesą pačiu netinkamiausiu metu. Ir taip — svarbu ne tik tai, ką pasakė Kora, bet kad tai pasakė būtent ji... Svarstydamas apie tai aš staiga savęs paklausiau: ar gerai visi pažinojo Kora Lanskene? Ir pats sau atsakiau: visi ją pažinojo mažai, net labai mažai... Jei šeimos jaunimas ir buvo kada ją sutikę, tai tik ankstyvoje vaikystėje. Iš tikrųjų iš visų tada susirinkusių tik trys žmonės ją tikrai pažinojo — liokajus Lenskomas, kuris jau senas ir pusaklis, misis Timoti Eberneti, kuri ją buvo sutikusi tik per savo vestuves ir dar keletą kartų, ir misis Leo Eberneti. Pastaroji vienintelė ją pažinojo tikrai artimai, bet nebuvo jos mačiusi jau daugiau kaip dvidešimt metų...

Taigi aš tada sau pasakiau: tą dieną į laidotuves galėjo atvažiuoti visai ne Kora Lanskene!

— Jūs norite pasakyti, kad teta Kora buvo visai ne teta Kora?! — Sjuzenos balsas buvo tiesiog persunktas nepasitikėjimu — Jūs manote, kad užmušta buvo visai ne teta Kora?

— Ne, ne! Užmušė kaip tik Korą Lanskene. Bet ne ji buvo atvažiavusi į Enderbį dieną prieš jos brolio laidotuves. Ta moteris, atvažiavusi čia jos vardu, tai padarė turėdama tik vieną tikslą — sumėtyti pėdas, jei taip galima būtų išsireikšti... Ji norėjo atkreipti visų dėmesį į Ričardo Ebemečio mirties faktą ir priversti jo giminaičius galvoti, kad jis tikrai buvo nužudytas. Sakyčiau, kad tai jai tikrai pavyko!

— Nesąmonė! Ir kam gi jai to reikėjo? Ko ji tuo siekė? — pasipiktinusi sušuko Modė Eberneti.

— Ko ji tuo siekė? Ogi atitraukti visų dėmesį nuo tikros žmogžudystės — pačios Koros Lanskene. Juk jei Kora sako, kad Ričardą nužudė, o kitą dieną ji pati nužudoma, tai yra pagrindo manyti, jog šios abi žmogžudystės yra tarpusavyje susijusios kaip priežastis ir pasekmė. Tačiau, jei Korą atradus užmuštą, apiplėšimo su įsilaužimu versija policijai pasirodys nepakankamai įtikinama, tai... kaip manote? Kur tada reikia ieškoti žudiko? Aišku, kad arčiau namų... ir pirmiausiai įtariama bus moteris, kartu gyvenusi su auka.

Mis Gilkrist užprotestavo beveik žaismingai:

— Na jau, na jau, mesje Pontalje... Tikiuosi, jūs negalvojate, kad galiu nužudyti žmogų dėl sagės su ametistu ir kelių eskizų, kurie neverti nė sulūžusio skatiko?!

— Žinoma, ne! Jus priviliojo stambesnis grobis. Vienas iš tų eskizų vaizduoja Polfleksano prieplauką... Misis Benks teisingai pastebėjo, kad tai kopija pašto atviruko, vaizduojančio molą, koks jis buvo anksčiau. Tačiau, kaip mes žinome, misis Lanskene visuomet tapė iš natūros. Atsimenu misterį Entvislą kalbėjus apie dažų kvapą, kurį jis juto pirmą kartą apsilankęs kotedže. Juk jūs mokate tapyti, mis Gilkrist? Jūsų tėvas buvo tapytojas, ir jūs pati nusimanote mene. Tarkim, kad vienas iš Koros įsigytų paveikslų yra labai vertingas... Ji pati to galėjo nesuprasti, bet jūs tą žinojote labai gerai. Girdėjote, kad šeimininkė laukia atvykstant savo seno draugo, meno kritiko... Bet štai staiga miršta šeimininkės brolis, ir jūsų galvoje užgimsta planas: į rytinę misis Lanskene arbatą jūs įdedate arklišką dozę migdomųjų, o pati visą dieną vaidinate ją Enderbyje, kol ji be sąmonės guli uždarytame kotedže... Šeimininkės gimtasis namas jums gerai pažįstamas iš jos nuolatinių pasakojimų apie jį — senstantys žmonės paprastai dažnai atsimena vaikystę ir daug kalba apie ją. Jūs lengvai užkariaujate senojo Lenskomo pasitikėjimą, pradėdama su juo kalbą prisiminimais apie pyragaičius palapinėse... Senukas net nesuabejoja jus nesant mažąja Kora. Savo žinias apie Enderbį jūs puikiai panaudojate ir tada, kai atpažįstate įvairius daiktus ir prisimenate įvairiausius epizodus iš praeities... Niekam net į galvą neateina, kad jūs visai ne Kora! Jūs apsirengusi jos suknele, o po ja dar kažką, kad atrodytumėt pilnesnė. Misis Lanskene šukavo plaukus, naudodama dirbtinių plaukų šinjoną priekyje. Taigi su plaukais — jokios problemos. Paimate jos atsarginį šinjoną ir atkartojate jos šukuoseną...

Niekas Koros nebuvo matęs jau dvidešimt metų, o per tiek laiko žmonės labai pasikeičia — dažnai girdime žmones sakant: „Aš jos tikrai nebūčiau pažinusi — ji taip pasikeitė...“ Bet žmonės ilgam prisimena įpročius ar charakteringus judesius. Kora jų turėjo, tad jūs juos tiksliai repetuojate prieš veidrodį... Bet kaip tik čia jūs suklydote, mis Gilkrist! Jūsų pirma klaida ta, kad užmiršote vaizdą veidrodyje esant atvirkščių. Tobulindama prieš veidrodį Koros judesį, kai ji palenkdavo galvą į vieną šoną, jūs užmiršote, kad prieš jus veidrodinis atspindys. Kora buvo pratusi galvą pakreipti į dešinę, o jūs, norėdama gauti tą patį judesį, turėjote kreipti ją į kairę, kad atkartotumėt jos judesį veidrodyje...