Агата Кристи - Po laidotuvių

Rozemunda dėl to visai neįsižeidė.

— Pati tai žinau, — sutiko ji ramiai — Bet tai man net patinka. Noriu pasakyti — patinka turėti tokį vyrą, kurio nori visos moterys. Nenorėčiau būti ištekėjusi, kaip vargšelė Sjuzena, už vyro, į kurį nežiūri nė viena moteris. Juk jos Gregas, tiesą sakant, tikras menkysta!

Puaro susidomėjęs žiūrėjo į ją.

— Ką jūs darysite, jei kuriai pavyks Maiklą nuvilioti nuo jūsų?

— Dabar jau tikrai nepavyks. Jis manęs dabar tikrai nepaliks, kai turiu tuos dėdės Ričardo pinigėlius. Nors jis ir mėgsta vaikytis paskui kiekvieną sijoną, teatras jam aukščiau visko. Matote, jis didelis garbėtroška ir tikrai talentingas aktorius, ko negalima pasakyti apie mane. Nors sceną aš tiesiog dievinu, esu prasta aktorė... Mane ima vaidinti tik dėl geros išvaizdos. Taigi dabar, kai esu labai turtinga, Maiklas jokiu būdu manęs nepaliks...

Jos akys ramiai atlaikė Puaro žvilgsnį. Jis pagalvojo:

„Kaip keista — abi Ričardo Ebernečio dukterėčios ištekėjusios už labai mylimų vyrų, tačiau jie neverti jų meilės. Rozemunda nepaprastai graži, Sjuzena — labai patraukli. Sjuzena įsitikinusi, kad Gregas ją myli, o Rozemunda netiki savo vyro meile jai, bet ji gerai žino, ko nori iš gyvenimo, ir realiai žiūri į jį.“

— Faktiškai turiu labai rimtai apsispręsti dėl ateities, — pasakė Rozemunda — Maiklas dar to nežino, — ji šelmiškai nusišypsojo tarsi išdykėlis velniūkštis — Aš jam prasitariau, kad tą dieną nebuvau išėjusi apsipirkti, bet vaikščiojau po Ridžents parką. Jis vos nesprogo iš pavydo!..

Pamačiusi nuostabą Puaro veide, ji tęsė:

— Na, taip. Iš pradžių buvau Harlio gatvėje, kur apsilankiau pas daktarą... Po to nuėjau į parką — tiesiog pavaikščioti ir pamąstyti. Maiklas, žinoma, galvoja, kad jei ten buvau, tai tik su kokiu nors vyru. Jam tai kaip krislas akyje!

Puaro keistai pažiūrėjo į pašnekovę ir tarė:

— Manau, madam, kad jums reikėtų tą žaliąjį stalelį perleisti savo pusseserei.

— Kodėl turėčiau? Man pačiai jo reikia.

— Žinau, žinau. Bet jūs savo vyrą išlaikysite prie savęs, o ji saviškį praras.

— Praras? Jūs manote, kad Gregas nuo jos pabėgs su kokia nors moterimi? Nemanyčiau, kad jis tai sugebėtų, — toks klipata...

— Vyrai prarandami ne tik tokiu būdu.

— Tikiuosi, jūs negalvojate?.. — Rozemunda spoksojo į Puaro su nuoširdžia nuostaba — Negi jūs galvojate, kad Gregas nunuodijo dėdę Ričardą, užmušė tetą Korą ir galop trinktelėjo tetai Helenai per galvą? Tai tiesiog juokinga. Netgi aš žinau, kas visa tai padarė!

— Na, ir kas?

— Žinoma, Džordžas. Žinau, kad jis yra įsivėlęs į vienas finansines machinacijas. Man apie tai pasakojo vieni draugai, kurie kaip tik tada buvo Monte. Matyt, dėdė Ričardas apie tai sužinojo ir ruošėsi jį išbraukti iš savo testamento.

Rozemunda patenkinta nusišypsojo savo madoniška šypsena ir užbaigė:

— Aš visą laiką žinojau, kad tai padarė Džordžas.

24 SKYRIUS

Telegramą atnešė šeštą valandą vakaro.

Pagal išankstinį užsakymą ją įteikė į rankas, o neperdavė telefonu. Puaro, kuris jau ilgą laiką sukinėjosi netoli durų, tiesiog išplėšė ją Lenskomui iš rankų, vos tik paštininkas jam ją padavė.

Senasis detektyvas paskubomis ją atplėšė, nors jam tai ir nebuvo būdinga. Joje rado tik du žodžius ir parašą.

Puaro su palengvėjimu giliai atsiduso, po to iš kišenės išsitraukė vieno svaro banknotą ir įteikė jį iš nuostabos suakmenėjusiam paštininkui.

— Būna akimirkų, kada nereikia būti šykščiu, — paaiškino jis Lenskomui.

Šiek tiek vėliau, jau išeidamas iš holo ir skubėdamas į darbo kambarį, kur buvo įsikūręs inspektorius Mortonas, jis staiga atsisuko į senąjį tarną ir paklausė:

— Gal atsimenate, kokie buvo pirmieji misis Lanskene žodžiai, kuriuos ji jam pasakė tik atvykusi į šeimininko laidotuves?

— Puikiai atsimenu, sere. Mis Kora, atleiskite, misis Lanskene — ji visada man liks mis Kora...

— Taip, aš jus suprantu.

— Taigi mis Kora pasakė: „Sveikas, Lenskomai. Daug laiko praėjo nuo tų dienų, kai jūs mums atnešdavote pyragaičių į tas mūsų palapines, ar atsimenate?“ Matote, visi šeimos vaikai prie parko tvoros įsiruošdavo tokias palapines... Vasarą kviestinių pietų metu aš, būdavo, jauniesiems ponaičiams atnešdavau į jas saldumynų nuo vaišių stalo. Mis Kora visada buvo mėgėja pavalgyti...

Puaro linktelėjo galvą, tarsi patvirtindamas jo žodžius, ir nuskubėjo pas inspektorių Mortoną. Vos tik įėjęs į darbo kambarį, jis ištiesė policininkui telegramą.

— Aš čia nieko nesuprantu, — ištarė pastarasis, perskaitęs ją.

— Manau, jau pats laikas atskleisti jums visas kortas.

— Jau seniai buvo laikas! Kiekgi galima tempti gumą? Tas vyrukas Benksas tvirtina, kad tai jis nunuodijęs Ričardą Ebernetį. Jis dar giriasi, kad niekaip nesužinosime, kaip jis tai padaręs. Kodėl taip būna, kad visose žmogžudystėse visada atsiranda koks nors žmogus, kuris iki apsiputojimo tvirtina įvykdęs tą žmogžudystę?

— Šiuo atveju tai tikriausiai viso labo bandymas išvengti problemų, susijusių su jo praeitimi... Jis bijo, kad niekas nesužinotų jį gydžiusis psichiatrinėje klinikoje.

Staiga lyg triušis iš burtininko skrybėlės šalia atsirado mis Gilkrist ir suskubo įkišti savo trigrašį:

— Visa tai padarė jis! Matote, jo žodžiai visiškai atitinka misterio Ebernečio žodžius, pasakytus kalbant apie jo dukterėčią. Jei nusikaltimą padarė jos vyras, tai ir jai tenka dalis kaltės... Jos pačios kažkodėl net neįsivaizduoju ką nors žudant, bet dėl jo ji galėtų ryžtis bet kam...

— Kantrybės. Netrukus aš viską papasakosiu.

— Ak, maldauju, pasakokite, ir kuo greičiau! II

Šį kartą Erkiulis Puaro visus surinko didžiojoje svetainėje. Iš jų veidų buvo dingęs ankstesnis nerimas. Jie atrodė linksmi ir draugiški, kai žiūrėjo į Puaro: juk palyginus su policija, bendrauti su privačiu detektyvu — vienas malonumas...

Na, o pastarasis, visus apžvelgęs, kiek pompastiškai tarė:

— Štai jau antrą kartą jums pranešu apie savo išvykimą. Šįryt buvau sakęs, kad išvažiuosiu dvyliktą valandą. Dabar aš pareiškiu išvažiuojąs pusę dešimtos vakaro, tuoj po pietų. Aš išvykstu, nes daugiau neturiu ką čia veikti...

— Tarsi anksčiau jis būtų turėjęs ką čia veikti... Na ir įžūlumas! — bambėjo Timotis.

— Aš atvykau į šiuos namus tam, kad išnarpliočiau galvosūkį. Pagaliau aš tai padariau. Leiskite man smulkiau pakalbėti apie keletą faktų, į kuriuos mano dėmesį atkreipė misteris Entvislas.

Visų pirma — staiga miršta misteris Ričardas Ebernetis. Antra — po jo laidotuvių jo sesuo Kora pasako: „Juk jį nužudė, ar ne?“ Trečia — nužudoma pati Kora Lanskene. Iškyla klausimas: ar visi šie įvykiai nėra tarpusavyje susiję? Na, o kaip įvykiai vystosi toliau? Mis Gilkrist, užmuštosios kompanionė, suserga, pasivaišinusi aršeniku užnuodytu vestuvių pyrago gabalėliu. Tai tik eilinis epizodas šioje nusikaltimų grandinėje...

Dar šį rytą buvau minėjęs, kad savo tyrinėjimų metu aš neaptikau visiškai nieko, kas patvirtintų misterio Ebernečio nunuodijimo versiją. Bet aš taip pat neradau nieko, kas įrodytų, jog to nebuvo. Tai, kad Kora po laidotuvių uždavė tą savo nelemtą klausimą, — faktas, nekeliantis jokių abejonių. Lygiai taip pat visiems žinoma, jog kitą dieną ji pati buvo užmušta kirviu. Dabar smulkiau panagrinėkime tą istoriją su pyragu... Pašto išvežiotojas įsitikinęs, nors ir negalėtų prisiekti, kad jis neatvežė to siuntinėlio su vestuvių pyragu į misis Lanskene namus. Jeigu taip, jį galėjo kas nors atnešti ir įmesti pro duris. Nors tai galėjo padaryti ir koks pašalietis, visų pirma reikėtų patikrinti tuos, kurie tuo metu buvo netoliese ir būtų galėję jį numesti ten, kur buvo rastas. Kas gi tie žmonės? Visų pirma — tai pati mis Gilkrist; aišku, ir Sjuzena Benks, tą dieną atvykusi dalyvauti kvotoje; misteris Entvislas, — taip, mes ir jo negalime aplenkti, kadangi ir jis buvo girdėjęs Koros Lanskene klausimą; galop — toks misteris Gatris, meno kritikas; na, dar vienuolės ar vienuolė, kurios buvo užėjusios anksti ryte, rinkdamos aukas.