Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— O motina?

— Netikėtai mirė savo namuose.

— Savižudybė?

— Taip.

— Tu nustojai man skambinti, — po trumpos tylos atsakė Marijona Brym.

— Per daug užsiėmęs, — atsakė Erlenduras, — velniškai užsiėmęs. 8

Kitą rytą vis dar lijo ir kelyje į Keblaviką automobiliai stengėsi išvengti vandens, susikaupusio giliose provėžose. Lietus buvo toks smarkus, kad Erlenduras vos matė pro automobilio langus, kurie buvo padengti purslais ir nepaliaujamai tarškėjo dėl audros, atslinkusios iš pietryčių. Valytuvai nespėjo braukti vandens nuo priekinio stiklo ir Erlenduras gniaužė vairą taip stipriai, kad jo krumpliai pabalo. Jis vargiai įžiūrėjo automobilio priešakyje galinius žibintus, tačiau kiek tik galėdamas stengėsi juos sekti.

Jis važiavo vienas. Po sudėtingo rytinio pokalbio telefonu su Kolbrun seserimi manė, kad taip bus geriausia. Mirties liudijime ji buvo paminėta kaip artimiausia giminaitė. Sesuo nebuvo linkusi bendradarbiauti. Ji atsisakė susitikti su juo. Laikraščiuose buvo išspausdinta mirusio vyro nuotrauka su jo vardu. Erlenduras paklausė, ar ji matė pranešimą, ir buvo beklausiantis, ar prisimena šį vyrą, bet ji padėjo ragelį. Jis nusprendė pažiūrėti, kaip ji elgsis, jei detektyvas stovės ant durų slenksčio. Vyras tikėjosi, kad sesuo neiškvies jam policijos.

Tą naktį Erlenduras miegojo blogai. Jis jaudinosi dėl Evos Lindos ir bijojo, kad ši neiškrėstų kokios nors kvailystės. Ji turėjo mobilųjį telefoną, tačiau kaskart jam paskambinus, atsiliepdavo mechaninis balsas, sakantis, kad šis abonentas nepasiekiamas. Erlenduras retai prisimindavo savo sapnus. Jis jausdavosi nepatogiai, kai jam atsibudus blogų sapnų nuotrupos vis dar klaidžiodavo mintyse.

Policija turėjo itin mažai informacijos apie Kolbrun. Ji gimė 1934 metais ir apkaltino Holbergą išprievartavimu 1963 metais lapkričio 23 dieną. Prieš Erlendurui išvykstant į Keblaviką, Sigurduras Olis bendrais bruožais nupasakojo kaltinimą išprievartavimu bei įvykio aprašymą, kurį po Marijonos Brym patarimo rado policijos bylų archyve.

Kolbrun buvo trisdešimties, kai pagimdė dukrą Audur po devynių mėnesių nuo išprievartavimo. Pasak Kolbrun liudininkų, ji susipažino su Holbergu „Kross” šokių salėje, tarp Keblaviko ir Njardviko. Tai buvo šeštadienio naktis. Kolbrun nepažinojo jo ir niekada nebuvo mačiusi. Ji buvo su dviem draugėmis ir Holbergas bei dar du vyrai tą vakarą su jomis buvo šokiuose. Kai šokiai pasibaigė, visi išėjo į vakarėlį vienos iš Kolbrun draugių namuose. Gan vėlyvą naktį Kolbrun išsiruošė namo. Holbergas pasisiūlė palydėti ją saugumo labui. Ji neprieštaravo. Nė vienas jų nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio. Kolbrun teigė, kad šokiuose išgėrė du degtinės ir kokakolos kokteilius ir nieko daugiau. Holbergas tą vakarą negėrė svaigiųjų gėrimų visiškai. Jis teigė, kad vartoja peniciliną dėl ausies infekcijos. Daktaro pažyma, pridėta prie kaltinimo akto, tai patvirtino.

♦

Holbergas paklausė, ar galėtų išsikviesti taksi, kad nuvežtų jį į Reikjaviką. Akimirką ji delsė, tada pasakė, kur yra telefonas. Jis nuėjo į svetainę paskambinti. Tuo metu ji nusivilko paltą prieškambaryje ir pasuko į virtuvę atsigerti vandens. Ji negirdėjo, kada jis baigė šnekėti telefonu, jei, žinoma, iš viso kalbėjo. Staiga moteris pajuto, kad vyras stovi tiesiai už jos. Ji taip išsigando, kad išmetė stiklinę ir vanduo pasipylė ant virtuvinio stalo. Kolbrun sušuko, kai rankomis jis sugriebė jos krūtinę, ir traukėsi nuo jo šalin į kampą.

— Ką tu darai? — sušuko ji.

— Ar neturėtume šiek tiek pasilinksminti? — ištarė prieš ją stovintis raumeningas vyras tvirtomis rankomis ir storais pirštais.

— Noriu, kad išeitum, — užtikrintai pasakė ji. — Dabar! Prašau išeiti.

— Ar neturėtume šiek tiek pasilinksminti? — pakartojo jis.

Jis žengė žingsnį jos link, o ji laikė iškėlusi rankas lyg gindamasi.

— Eik šalin! — šaukė ji. — Aš iškviesiu policiją!

Staiga ji pasijuto vieniša ir negalinti apsiginti prieš nepažįstamąjį, kurį pati įsileido į namus ir kuris priėjęs labai arti suėmė jos rankas jai už nugaros bei bandė pabučiuoti.

Ji priešinosi, tačiau jos pastangos buvo bevaisės. Mergina bandė tartis su juo, atkalbėti, bet viskas, ką jautė, buvo jos pačios pažeidžiamumas.

♦

Erlenduras sugrįžo iš savo minčių tik pasigirdus milžiniško sunkvežimio garso signalui, kai šis lenkdamas su dideliu dundesiu sukėlė lietaus vandens bangas, kurios užliejo jo automobilį. Jis suktelėjo vairą ir akimirką automobilis tarsi šoko ant vandens. Automobilio stabdžiai nesuveikė ir sekundę Erlenduras pagalvojo, kad mašina taps nevaldoma ir nuslys į purvo lauką. Nuspaudęs stabdžių pedalą beveik iki galo jis sugebėjo išsilaikyti ant kelio ir pradėjo plūsti sunkvežimio vairuotoją, jau seniai dingusį lietaus pursluose.

Po dvidešimties minučių jis sustojo šalia mažo, banguotais geležies lakštais dengto namo seniausioje Keblaviko dalyje. Namas buvo nudažytas baltai, apsuptas neaukštos baltos tvoros ir pedantiškai prižiūrėto sodo. Sesers vardas buvo Elina. Ji buvo keleriais metais vyresnė už Kolbrun ir dabar jau išėjusi į pensiją. Kai Erlenduras paskambino į duris, ji stovėjo prieškambaryje jau su paltu ir rengėsi išeiti. Į jį nustebusi žiūrėjo žema, liekna moteris skvarbiomis akimis, atsikišusiais skruostikauliais ir griežta veido išraiška.

— Maniau, kad aiškiai pasakiau telefonu, jog nenoriu turėti jokių reikalų su jumis ar policija, — piktai išrėžė ji, kai Erlenduras prisistatė.

— Aš žinau, — atsakė Erlenduras, — bet...

— Prašau palikti mane ramybėje, — paprašė ji. — Jums nereikėjo švaistyti savo laiko ir važiuoti čia.

Ji išėjo pro duris, jas uždarė, nusileido laipteliais į sodą ir atvėrė mažus vartelius tvoroje parodydama Erlendurui, kad nori, jog jis išeitų. Ji nežiūrėjo į vyrą. Erlenduras stovėjo ant laiptų ir stebėjo ją nueinančią.

— Ar žinote, kad Holbergas negyvas? — sušuko jis.

Ji neatsakė.

— Jis buvo nužudytas savo namuose. Ar žinote tai?

Erlenduras nusileido laiptais ir nuskubėjo paskui ją. Ji nešėsi juodą skėtį, kad apsisaugotų nuo lietaus. Jis neturėjo nieko, išskyrus skrybėlę. Moteris paspartino žingsnį ir jam teko bėgti, kad neatsiliktų. Vyras nežinojo, kodėl ji taip reagavo, ir ką sakyti, kad ji išklausytų.

— Norėjau pakalbėti su jumis apie Audur, — ištarė jis.

Elin staiga sustojo, apsisuko ir nužingsniavo prie jo su niekinančiu žvilgsniu veide.

— Tu, prakeiktas fare, — sušnypštė ji pro sukąstus dantis. — Nedrįsk minėti jos vardo. Kaip tu drįsti? Po to, ką jūs padarėte jos motinai. Nešdinkis! Tuojau pat dink iš mano akių! Prakeiktas faras!

Ji žiūrėjo į Erlendurą su neapykanta akyse, o jis spoksojo į ją.

Po to, ką mes padarėme jai? — perklausė jis. — Kam?

— Eik šalin, — šaukė ji ir apsisukusi nuėjo palikdama Erlendurą stovėti.

Erlenduras nustojo vytis ir stebėjo ją išnykstančią lietuje, šiek tiek susikūprinusią, dėvinčią žalią lietpaltį ir avinčią juodus batus. Jis apsisuko ir susimąstęs nuėjo atgal prie jos namų ir savo automobilio. Įsėdęs užsidegė cigaretę, šiek tiek pravėrė langą, užvedė variklį ir lėtai nuvažiavo.

Įkvėpęs jis vėl pajautė nežymų skausmą krūtinėje. Tai nebuvo nauja. Jau beveik metus Erlendurui tai kėlė rūpestį. Neaiškus skausmas atsirasdavo rytais, tačiau dažniausiai greitai išnykdavo jam atsikėlus. Jis miegojo ant prasto čiužinio. Kartais jam mausdavo visą kūną, jei per ilgai gulėdavo lovoje.