Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

Jis išlipo iš automobilio, pakilo laipteliais ir paskambino į duris. Šiek tiek palaukė, tačiau nieko neįvyko. Vyriškis paskambino dar kartą, bet rezultato nebuvo. Jis prispaudė veidą prie lango ir pamatė žalią lietpaltį, skėtį ir batus. Vyras paskambino trečią kartą stovėdamas ant paskutiniosios laiptų pakopos ir stengėsi išvengti lietaus. Staiga durys atsidarė ir Elina pervėrė jį žvilgsniu.

— Palik mane ramybėje, girdi? Eik šalin! Nešdinkis!

Ji pabandė užtrenkti duris, bet Erlenduras įkišo pėdą tarpdurin.

— Mes ne visi tokie kaip Runaras, — prakalbo jis. — Aš žinau, kad su jūsų seserimi nebuvo elgiamasi teisingai. Aš buvau pas Runarą ir kalbėjau su juo. Tai, ką jis padarė, yra neatleistina, bet dabar to nebepakeisi. Jis senas ir nukaršęs, ir niekada nematys nieko blogo savo elgesyje.

— Ar nepaliksite manęs ramybėje?

— Aš privalau su jumis pasikalbėti. Jei nepavyks čia, aš turėsiu jus išsivežti apklausai. Norėčiau to išvengti.

Jis ištraukė fotografiją, darytą kapinėse, ir įkišo ją pro tarpą duryse.

— Radau šią nuotrauką Holbergo bute, — tęsė jis.

Elina neatsakė. Praėjo šiek tiek laiko. Jis vis dar laikė nuotrauką durų plyšyje, tačiau negalėjo matyti Elinos, kuri stūmė ją atgal. Vyras pajuto, kad pėdos spaudimas slopsta ir Elina paėmė nuotrauką. Netrukus durys buvo atviros. Laikydama nuotrauką ji nuėjo vidun. Erlenduras žengė iš paskos ir rūpestingai uždarė duris.

Elina išnyko mažoje svetainėje, ir akimirką Erlenduras svarstė, ar turėtų nusiauti šlapius batus. Jis nusišluostė juos į kilimėlį prie durų bei nusekė paskui Eliną į svetainę, praeidamas tvarkingą virtuvę ir darbo kambarį. Svetainėje ant sienų kabėjo nuotraukos ir siuviniai paauksuotuose rėmeliuose, maži elektriniai vargonai stovėjo viename kampe.

— Ar atpažįstate šią nuotrauką? — atsargiai paklausė Erlenduras.

— Niekuomet anksčiau nesu jos mačiusi.

— Ar jūsų sesuo turėjo kokių nors ryšių su Holbergu po... to įvykio?

— Kiek man žinoma, ne. Niekuomet. Juk galite įsivaizduoti.

— Ar buvo atliktas kraujo tyrimas įrodantis, kad jis buvo tėvas?

— O kam?

— Tai būtų patvirtinę jūsų sesers pareiškimą apie išprievartavimą.

Ji pakėlė akis nuo nuotraukos ir ilgai žiūrėjusi į jį pagaliau ištarė:

— Jūs, policininkai, visi tokie patys. Tingite atlikti savo namų darbus.

— Ką turite galvoje?

— Ar jūs neperžiūrėjote bylos?

— Pagrindines detales. Bent jau taip maniau.

— Holbergas neneigė, kad jie turėjo lytinių santykių. Jis nebuvo toks kvailas. Jis neigė, kad tai buvo išprievartavimas. Vyras teigė, kad mano sesuo to norėjo, kad suviliojo jį ir todėl pasikvietė į savo namus. Tai buvo jo ginamoji kalba — Kolbrun turėjo lytinių santykių su juo savo noru. Jis vaidino nekaltą. Tas šunsnukis vaidino nekaltą.

— Bet...

— Kolbrun nerūpėjo įrodyti tėvystę. Ji nenorėjo, kad jis turėtų kokių nors ryšių su jos vaiku. Įrodymas, kad Holbergas buvo Audur tėvas, nebūtų patvirtinęs išprievartavimo, todėl kraujo tyrimas būtų buvęs beprasmis.

— Aš nesupratau.

— Viskas, ką mano sesuo turėjo, buvo suplėšytos kelnaitės, — tęsė Elina. — Ji neatrodė labai tvirto sudėjimo. Nebuvo stipri, negalėjo ilgai priešintis ir ji pasakojo man, kad buvo beveik paralyžiuota iš išgąsčio, kai jis pradėjo grabalioti ją virtuvėje. Jis nutempė ją į miegamąjį ir tai atsitiko. Dukart. Laikė ją prispaudęs, grabaliojo ir kalbėjo nešvankybes, kol buvo pasirengęs padaryti tai dar kartą. Jai prireikė trijų dienų, kad sukauptų drąsą ir nueitų į policiją. Vėliau atlikta medicininė apžiūra taip pat negelbėjo. Sesuo niekuomet nesuprato, kodėl jis užpuolė ją. Kaltino save, kad išprovokavo tai, ką jis padarė. Ji manė, kad galbūt klaidingai jį suviliojo tame vakarėlyje, kuriame buvo po šokių. Manė, kad galbūt pasakė ar pasiūlė ką nors, kas galėjo vyrą sujaudinti. Ji kaltino save. Manau, tai gana įprasta reakcija.

Minutėlę Elina nustojo kalbėti.

— Kai galiausiai pradėjo veikti, susidūrė su Runaru, — tęsė ji. — Aš būčiau ėjusi kartu su ja, bet ji taip gėdijosi to, kas nutiko, kad dar ilgai apie tai niekam neužsiminė. Holbergas gąsdino ją. Jis sakė, kad jei ji ko nors imsis, sugrįš ir ją kankins. Kai ji kreipėsi į policiją, manė, kad jausis saugesnė. Kad jai padės. Kad pasirūpins ja. Ji viską papasakojo man tik tuomet, kai Runaras išsityčiojo iš jos, paėmė jos kelnaites ir liepęs viską pamiršti, išsiuntė namo.

— Kelnaitės niekada nebuvo rastos, — įsiterpė Erlenduras. — Runaras neigė, kad...

— Kolbrun sakė, kad padavė kelnaites jam, mano sesuo niekuomet nemeluodavo. Aš nesuprantu, apie ką tas vyras galvojo. Aš kartais matau jį čia, mieste, prekybos centre ar žuvies parduotuvėje. Kartą jį aprėkiau. Negalėjau susilaikyti. Atrodė, kad jis tuo mėgavosi, vaipėsi. Kartą Kolbrun pasakojo apie jo veidmainystę. Jis tvirtino niekuomet negavęs jokių kelnaičių, o jos pareiškimas buvęs toks miglotas, kad jis pamanė, jog mergina apsvaigusi. Todėl ir išsiuntė ją namo.

— Galų gale jis gavo įspėjimą, — ištarė Erlenduras. — Bet tai nebuvo veiksminga. Runaras nuolat gaudavo įspėjimus. Jis buvo gerai žinomas kaip banditas policijoje, tačiau kažkas jį saugojo iki tol, kol galėjo. Tuomet jis buvo atleistas.

— Policijoje pasakė jai, kad nėra pakankamo pagrindo kaltinimams pareikšti. Tai, ką kalbėjo Runaras, buvo tiesa — geriau jau Kolbrun būtų visa tai pamiršusi. Žinoma, ji ilgai dvejojo, per ilgai, buvo pakankamai kvaila ir sutvarkė visą namą nuo viršaus iki apačios, taip pat ir savo patalynę — panaikino visus įkalčius. Ji pasiliko kelnaites. Vis dėlto ji stengėsi palikti bent šiek tiek įrodymų, lyg būtų jautusi, kad to pakaks. Lyg būtų gana tiesiog pasakyti tiesą. Ji norėjo tą įvykį švariai išplauti iš savo gyvenimo. Nenorėjo su tuo gyventi. Sesuo neatrodė stipriai sužeista fiziškai. Lūpa buvo praskelta, nes jis laikė užspaudęs burną, ir po viena akimi buvo mėlynė, bet daugiau jokių sužeidimų.

— Ar ji susitaikė su tuo?

— Niekuomet. Ji buvo labai jautri moteris, mano sesuo. Nuostabi siela ir lengva auka bet kam, siekiančiam pakenkti. Tokiam kaip Holbergas, tokiam kaip Runaras. Jie jautė tai, abu. Jie užpuolė ją — kiekvienas skirtingu būdu. Negailestingai užpuolė savo auką, — ji pažiūrėjo žemyn į grindis, — gyvuliai.

Prieš tęsdamas Erlenduras šiek tiek luktelėjo.

— Kaip ji sureagavo, kai sužinojo, kad yra nėščia? — paklausė jis.

— Mano manymu, labai išmintingai. Ji nusprendė, kad vis tiek reikia džiaugtis vaiku, ir nuoširdžiai mylėjo Audur. Jos buvo labai prisirišusios viena prie kitos, ir mano sesuo ypač gerai rūpinosi savo dukterimi. Dėl jos darė viską, ką galėjo. Ta vargšė miela mergaitė.

— Taigi, Holbergas žinojo, kad vaikas yra jo?

— Be abejo, žinojo, bet visiškai tai neigė. Sakė, kad ji neturi su juo nieko bendro. Kaltino ją ištvirkavimu.

— Jie niekuomet nepalaikė ryšio tuomet dėl dukters ar?..

— Ryšio? Niekada. Kaip jūs iš viso galite įsivaizduoti tokį dalyką? Apie tai negali būti nė kalbos.

— Kolbrun negalėjo nusiųsti jam šios nuotraukos?

— Ne, nemanau, kad taip galėjo nutikti. Dėl to negali būti nė kalbos.

— Jis galėjo padaryti ją pats arba kas nors, kas žinojo šią istoriją, padarė nuotrauką ir nusiuntė jam. Galbūt jis pamatė pranešimą apie mirtį laikraštyje. Ar apie Audur buvo parašytas nekrologas?

— Vietiniame laikraštyje buvo išspausdintas pranešimas apie mirtį. Aš parašiau trumpą nekrologą. Jis galėjo tai perskaityti.