Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— Dukart?.. — ketino klausti Erlenduras, tačiau sustojo vidury sakinio, kai keturi lytiškai santykiaujantys vyrai pasirodė septyniolikos colių ekrane.

— Gvideo turėtų reikšti gėjų vaizdus, — prakalbo Sigurduras Olis, kai scena baigėsi.

— Jis akivaizdžiai buvo apsėstas, — pastebėjo Erlenduras. — Kiek iš viso ten yra filmų?

— Čia yra daugiau nei tūkstantis rinkmenų, tačiau dar daugiau gali būti laikoma kituose įrenginiuose.

Erlenduro palto kišenėje suskambo telefonas. Tai buvo Elinborg. Ji bandė susekti du vyriškius, kurie kartu su Holbergu vyko į vakarėlį Keblavike tą naktį, kai Kolbrun buvo užpulta. Elinborg pranešė Erlendurui, kad vienas iš jų, vardu Gretaras, dingo prieš daugelį metų.

— Dingo? — pasitikslino Erlenduras.

— Taip, vienas iš mūsų dingusių žmonių.

— O kitas?

— Kitas vyras yra kalėjime, — atsakė Elinborg. — Visuomet buvo problematiškas. Jam liko atsėdėti vienerius metus iš ketverių metų bausmės.

— Už ką?

— Spėk. 13

Erlenduras priminė teismo ekspertizės tyrėjams apie kompiuterį. Ištirti visą informaciją užtruks gana ilgai. Jis liepė peržiūrėti kiekvieną rinkmeną, sudaryti sąrašą, suskirstyti jas pagal kategorijas ir parašyti išsamią ataskaitą apie jų turinį. Tada jis ir Sigurduras Olis išvažiavo į Litla-Hrauno kalėjimą miesto rytuose. Jie užtruko daugiau nei valandą kelionėje. Matomumas buvo prastas, kelias apledėjęs, o automobilis vis dar buvo su vasarinėmis padangomis, todėl turėjo būti itin atsargūs. Oras sušilo, kai jie važiavo pro Trengslino kalnus. Pravažiavę Elvusau upę netrukus išvydo du kalėjimo pastatus, kylančius iš akmenuotų upės krantų. Senasis pastatas buvo trijų aukštų, stačiais stogo šlaitais. Jau daugelį metų jo stogas buvo dengiamas raudonos skardos plokštėmis ir iš toli atrodydavo kaip milžiniškas ūkininko namas. Dabar stogas buvo perdažytas taip, kad tiktų prie šalia stovinčio naujojo pastato. Tai buvo pilkos spalvos modernus ir įtvirtintas statinys su stebėjimo bokštu — toks kaip finansų įstaigos Reikjavike.

Erlenduras tyliai mąstė, kaip keičiasi laikai.

Elinborg įspėjo kalėjimo administraciją, kad lauktų jų, ir pranešė, su kuriuo kaliniu norės pasikalbėti. Kalėjimo viršininkas pasitiko detektyvus ir palydėjo juos į savo kabinetą. Jis norėjo, kad prieš kalbėdamiesi su kaliniu, jie sužinotų keletą detalių apie jį. Pareigūnai atvyko pačiu netinkamiausiu laiku. Kalinys šiuo metu kalėjo vienutėje, kai jis ir dar du vyrai užpuolė ir nužudė neseniai nuteistą pedofilą. Jis pasakė, jog jam labiau patiktų nesileisti į smulkmenas, tačiau norėjo informuoti policiją, kad jų apsilankymas yra kalinimo vienutėje taisyklių pažeidimas ir kad kalinys geriausiu atveju bus nestabilios būklės.

Po susitikimo inspektoriai buvo palydėti į lankymo salę. Jie sėdėjo ir laukė kalinio.

Jis buvo vardu Elidis ir būdamas penkiasdešimt šešerių metų amžiaus nebe pirmą kartą kalėjo. Erlenduras žinojo šį kalinį, tiesą sakant, kartą jam teko lydėti jį į Litla-Hrauną. Per savo apgailėtiną gyvenimą Elidis atliko įvairių nešvarių darbelių: dirbo jūroje žvejų ir prekybiniuose laivuose, kontrabanda gabeno alkoholį bei narkotikus ir buvo už tai nuteistas. Jis bandė apgauti draudimo bendrovę, padegdamas dvidešimties tonų laivą toli nuo pietvakarinio kranto ir paskandindamas jį. Trys iš jų „išsigelbėjo”. Ketvirtasis grupės narys per klaidą buvo paliktas užrakintas variklių skyriuje ir nuskendo kartu su laivu. Nusikaltimas buvo atskleistas, kai narai nusileido prie paskendusio laivo ir paaiškėjo, kad gaisras kilo trijose vietose tuo pačiu metu. Elidis kalėjo ketverius metus Litla-Hraune už draudimo bendrovės apgavystę, netyčinį nužudymą. Už daugybę smulkių pažeidimų, už kuriuos buvo nuteistas tuo pat metu, kalėjo dar pusantrų metų. Elidis garsėjo žiauriu fiziniu smurtu, o jo aukos blogiausiu atveju likdavo suluošintos arba neįgalios. Erlenduras prisiminė vieną konkretų atvejį ir apibūdino jį Sigurdurui Oliui, kol jie važiavo per durpyną. Elidis turėjo nesuvestų sąskaitų su jaunu vyru, gyvenusiu Snorabraute. Kai policija atvyko į nusikaltimo vietą, jis buvo sumušęs jaunuolį taip stipriai, kad šis keturias dienas praleido intensyvios priežiūros palatoje. Pririšęs vyrą prie kėdės, jis linksminosi pjaustydamas jo veidą sudaužytu buteliu. Prieš suimant Elidį, šis priešinosi ir smogė vienam policininkui į veidą taip, kad šis prarado sąmonę, o kitam sulaužė ranką. Islandų teisėjai skyrė aiškiai per švelnią bausmę. Jis gavo dvejų metų nuosprendį už šį nusikaltimą ir keletą smulkių nusižengimų, padarytų anksčiau. Nusikaltėlis juokėsi, kai nuosprendis buvo perskaitytas.

Durys atsidarė ir du prižiūrėtojai įvedė Elidį į salę. Nors tokio amžiaus, jis buvo tvirto sudėjimo. Jo oda buvo tamsi, galva skusta plikai, ausys atrodė mažos, į vieną iš jų buvo įvertas auskaras su juoda svastika. Jam kalbant dėl jo dirbtinių dantų girdėjosi švilpimas. Jis dėvėjo nudriskusius džinsus bei juodus sportinius marškinėlius, kurie išryškino jo didelius raumenis ir tatuiruotes ant abiejų rankų. Jis buvo gerokai aukštesnis nei šešios pėdos. Jie pastebėjo, kad Elidis surakintas antrankiais, viena akis raudona, veidas sudraskytas, o viršutinė lūpa ištinusi.

— Psichopatinis sadistas, — ištarė sau Erlenduras.

Kalėjimo prižiūrėtojai atsistojo prie durų, o Elidis nuėjo prie stalo ir klestelėjo prieš Erlendurą ir Sigurdurą Olį. Jis pažvelgė į juos pilkomis apatiškomis akimis.

— Ar pažįsti vyrą, vardu Holbergas? — paklausė Erlenduras.

Elidis į tai nesureagavo, apsimetė, kad negirdėjo klausimo. Jis žiūrėjo tai į Erlendurą, tai į Sigurdurą Olį visiškai abejingomis akimis. Apsaugininkai tyliai kalbėjosi tarpusavyje, stovėdami prie durų. Iš kažkur girdėjosi riksmai, durų trenksmai. Erlenduras pakartojo klausimą ir jo žodžiai nuaidėjo per tuščią salę.

— Holbergas! Ar pameni jį?

Jis vis tiek nesulaukė atsako iš Elidžio, kuris be tikslo žvalgėsi po patalpą, lyg jų ten visai nebūtų. Kurį laiką buvo tylu. Erlenduras ir Sigurduras Olis susižvalgė ir Erlenduras trečią kartą paklausė, ar jis pažinojo Holbergą, kokie buvo jų santykiai, pranešė, kad Holbergas negyvas — rastas nužudytas.

Paskutinis žodis sužadino Elidžio susidomėjimą. Jis padėjo savo stambias rankas ant stalo, sužvangino antrankiais, nepajėgdamas nuslėpti nuostabos. Kalinys smalsiai žiūrėjo į Erlendurą.

— Holbergas buvo nužudytas savo namuose praeitą savaitgalį, — pridūrė Erlenduras. — Mes kalbamės su žmonėmis, kurie kažkada jį pažinojo, ir atrodo, kad judu buvote pažįstami.

Elidis pradėjo spoksoti į Sigurdurą Olį, kuris elgėsi taip pat. Jis neatsakė Erlendurui.

— Tai įprasta procedūra...

— Aš nekalbėsiu su jumis, kol esu su antrankiais, — staiga pareiškė Elidis, neatitraukdamas akių nuo Sigurduro Olio.

Jo balsas buvo kimus, šiurkštus ir provokuojantis. Erlenduras minutėlę pagalvojo, tada atsistojo ir nuėjo prie apsaugininkų. Jis išdėstė Elidžio reikalavimą ir paklausė, ar jo antrankiai galėtų būti nuimti. Jie sudvejojo, tačiau priėjo, nuėmė antrankius ir vėl grįžo į savo vietas prie durų.

— Ką gali mums papasakoti apie Holbergą? — paklausė Erlenduras.

— Pirmiausia jie turi išeiti, — atkirto Elidis, linkteldamas į apsaugininkus.

— Apie tai negali būti nė kalbos.

— Ar tu prakeiktas pederastas? — paklausė Elidis, vis dar įkyriai žiūrėdamas į Sigurdurą Olį.

— Nekalbėk nesąmonių, — atkirto Erlenduras.