Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— Aš pasakysiu, kur ji gyvena, jei ištrauksi mane iš čia.

— Kvaily, aš negaliu tavęs iš čia ištraukti. Neturiu tam įgaliojimų ir net jei turėčiau, to nedaryčiau. Jei nori sutrumpinti kalėjimo vienutėje laiką, pirmiausia turėtum nustoti puldinėti žmones.

— Galėtume susitarti. Sakykime, kad tu užtari mane, pasakai, kad tas pederastas viską pradėjo, kad aš buvau linkęs bendradarbiauti, bet jis pasipūtėliškai šaipėsi, kol atsakinėjau į tave dominusius klausimus. Jie tavęs paklausys. Aš žinau, kas tu esi, jie tikrai tavęs paklausys.

— Ar Holbergas kalbėjo apie kitus išprievartavimus be šių dviejų?

— Ar padarysi tai dėl manęs?

Erlenduras pagalvojo.

— Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti. Ar jis kalbėjo apie kitus?

— Ne, niekuomet, aš žinau tik apie šiuos du.

— Meluoji?

— Aš nemeluoju. Kita mergina niekuomet nepareiškė kaltinimų. Tai įvyko šeštojo dešimtmečio pradžioje. Jis niekuomet negrįžo į tą vietą.

— Kokią vietą?

— Ar ištrauksi mane iš čia?

— Kokią vietą?

— Pažadėk!

— Negaliu nieko pažadėti, — atsakė Erlenduras. — Pakalbėsiu su jais. Kokia tai buvo vieta?

— Husavikas.

— Kokio ji buvo amžiaus?

— Tai buvo toks pat darbelis kaip tas Keblavike, tik daug žiauresnis, — pradėjo pasakoti Elidis.

— Žiauresnis?

— Ar nori išgirsti? — paklausė Elidis, negalėdamas nuslėpti savo užsidegimo. — Ar nori išgirsti, ką jis padarė?

Elidis nelaukė atsakymo. Jo žodžiai plūdo per langelį duryse, o Erlenduras stovėjo ten, klausydamasis kimios išpažinties, sklindančios iš aklinos tamsos.

♦

Sigurduras Olis laukė automobilyje. Jiems išvažiuojant iš kalėjimo, Erlenduras trumpai nupasakojo pokalbį su Elidžiu, tačiau neužsiminė apie monologą pokalbio pabaigoje. Jie nusprendė peržiūrėti moterų, gyvenusių Husavike maždaug 1960 metais, sąrašą. Jei moteris buvo panašaus amžiaus į Kolbrun, kaip spėja Elidis, tuomet tikėtina, kad pavyks ją surasti.

— O kaip dėl Elidžio? — pasidomėjo Sigurduras Olis, kai jie vėl važiavo pro Trengslino kalnus, pakeliui į Reikjaviką.

— Aš paklausiau, ar sutrumpintų jo kalėjimo vienutėje laiką, tačiau jie atsisakė. Daugiau nieko negalėjau padaryti.

— Bent jau laikeisi duoto pažado, — nusišypsojo Sigurduras Olis. — Jei Holbergas išprievartavo tas dvi moteris, ar negalėjo būti jų ir dar daugiau?

— Galėjo, — abejingai atsakė Erlenduras.

— Apie ką dabar galvoji?

— Yra du dalykai, kurie man kelia nerimą, — pripažino Erlenduras. — Norėčiau tiksliai žinoti, nuo ko mirė mažoji mergaitė, — jis išgirdo gilų Sigurduro Olio atodūsį, — ir norėčiau išsiaiškinti, ar ji tikrai buvo Holbergo vaikas.

— Kas būtent neduoda tau ramybės?

— Elidis sakė, kad Holbergas turėjo seserį.

— Seserį?

— Kuri mirė būdama jauna. Mums reikia surasti jos ligos istoriją — paieškoti ligoninėse ir pažiūrėti, kas iš to išeis.

— Nuo ko mirė Holbergo sesuo?

— Galbūt nuo to paties kaip ir Audur. „Kartą Holbergas kažką minėjo apie jos galvą”, arba bent jau taip apibūdino Elidis. Aš paklausiau, ar tai galėjo būti smegenų auglys, tačiau Elidis nežinojo.

— Ir kaip tas žinojimas padės mums tirti bylą? — paklausė Sigurduras Olis.

— Aš manau, kad gali būti giminystės ryšys, — paaiškino Erlenduras.

— Giminystės? Ar dėl žinutės, kurią radome?

— Taip, dėl žinutės. Galbūt tai giminystės ir paveldėjimo klausimas. 15

Gydytojas gyveno sublokuotame name Grafarvogūro priemiesčio vakaruose. Jis nesivertė medicinine praktika. Pats atidarė duris Erlendurui ir palydėjo jį į erdvų vestibiulį, kuris anksčiau buvo naudojamas kaip biuras. Jis paaiškino Erlendurui, kad šiuo metu retkarčiais padeda teisininkams tiriant bylas, kuriose įvertina smurtinius sužeidimus. Patalpa buvo apstatyta paprastais neįmantriais baldais, švari, su nedideliu rašomuoju stalu ir rašomąja mašinėle. Gydytojas buvo neaukštas, ganėtinai lieknas vyras, ryškių veido bruožų, energingo būdo. Marškinių kišenėlėje turėjo du rašiklius, jo vardas buvo Frenkas.

Erlenduras iš anksto telefonu susitarė dėl susitikimo. Popietė slinko į pabaigą, pradėjo temti. Skyriuje Sigurduras Olis ir Elinborg paskubomis peržiūrinėjo keturiasdešimties metų senumo Husaviko gyventojų sąrašo fotokopiją, kurią atsiuntė vietos valdžia šiaurėje. Gydytojas pasiūlė Erlendurui atsisėsti.

— Ar nemanote, kad tie, kurie pas jus ateina, yra tiesiog melagių gauja? — paklausė Erlenduras, žvalgydamasis aplink.

— Melagių? — nustebo gydytojas. — Aš taip nesakyčiau. Be abejo, kai kurie iš jų tokie ir yra. Kaklo sužeidimai klaidina labiausiai ir nelieka nieko kito, kaip tikėti paciento skundais apie kaklo skausmus po automobilio įvykio. Juos nustatyti sudėtingiausia. Vieniems skauda labiau nei kitiems, tačiau nemanau, kad yra daug tokių, kurie tikrai nejaučia jokio nepatogumo.

— Kai paskambinau, jūs iškart prisiminėte mergaitę iš Keblaviko.

— Tokius dalykus sunku pamiršti. Sunku pamiršti motiną. Kolbrun, ar ne toks buvo jos vardas? Kaip suprantu, ji nusižudė.

— Tai baisi tragedija nuo pat pradžios iki galo, — pritarė Erlenduras.

Jis svarstė, ar turėtų paklausti gydytojo apie skausmą, kurį pabudęs jaučia krūtinėje, tačiau nusprendė, kad dabar tam netinkamas laikas. Gydytojas tikriausiai atskleis, kad jo liga mirtina, išsiųs jį į ligoninę ir jau savaitgalį jis gros arfa kartu su angelais. Erlenduras visada stengdavosi išvengti blogų naujienų ir nesitikėjo išgirsti nieko gero, tad nusprendė patylėti.

— Jūs minėjote, kad tai susiję su žmogžudyste Nordurmyryje, — ištarė gydytojas, grąžindamas Erlendurą į realybę.

— Taip, Holbergas, žmogžudystės auka, galėjo būti mergaitės iš Keblaviko tėvas, — paaiškino Erlenduras. — Taip tvirtino motina. Holbergas to nei paneigė, nei patvirtino. Jis pripažino, kad turėjo lytinių santykių su Kolbrun, todėl nebuvo galima įrodyti, kad jis buvo prievartautojas. Dažnai surenkama labai mažai įrodymų, kuriais galima remtis tokiose bylose. Mes nagrinėjame vyro praeitį. Mergaitė susirgo ir mirė būdama ketverių. Ar galite papasakoti man, kas nutiko?

— Aš nesuprantu, kuo tai susiję su nužudymo byla.

— Na, pamatysime. Ar galite atsakyti į mano klausimą?

Gydytojas įsistebeilijo į Erlendurą.

— Turbūt bus geriau, jei nedelsdamas jums papasakosiu, inspektoriau, — prabilo gydytojas, lyg kažkam bandytų pasiryžti. — Tuomet aš buvau visai kitoks vyras.

— Visai kitoks vyras?

— Daug blogesnis žmogus. Negeriu nė lašo jau trisdešimt metų. Būsiu atviras, kad nesukelčiau jums daugiau nepatogumų, mano, kaip bendrosios praktikos gydytojo, licencija buvo panaikinta nuo 1969 iki 1972 metų.

— Dėl mergaitės?

— Ne, ne dėl jos, nors tai būtų buvusi pakankama priežastis. Tai įvyko dėl alkoholio vartojimo ir aplaidumo. Norėčiau nesileisti į smulkmenas, nebent tai būtina.

Erlenduras norėjo palikti šią temą ramybėje, bet nesusivaldė.

— Taigi, jūs norite pasakyti, kad buvote apsvaigęs visus tuos metus?

— Daugiau ar mažiau, taip.

— Ar licencija jums buvo grąžinta?

— Taip.

— Ir nuo to laiko jokių kitų problemų?

— Ne, jokių problemų nuo tada, — patikino gydytojas, purtydamas galvą. — Bet, kaip jau minėjau, apžiūrinėdamas Audur, Kolbrun mergaitę, nebuvau geros būklės. Ji jautė galvos skausmus, rytais pykino, todėl aš maniau, kad tai vaikų migrena. Kai skausmai paaštrėjo, išrašiau jai stipresnių vaistų. Visa tai man tarsi migla — stengiausi užmiršti kuo daugiau iš to laikotarpio. Visi daro klaidų. Taip pat ir gydytojai.