Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— Kokia buvo mirties priežastis?

— Tikriausiai nebūtų buvę didelio skirtumo, net jei būčiau veikęs greičiau ir nusiuntęs ją į ligoninę, — gerai apgalvodamas savo žodžius ištarė gydytojas. — Ar bent jau tuo bandžiau įtikinti save. Tuomet nebuvo daug pediatrų ir mes neturėjome įrangos išsamesniems smegenų tyrimams.

Daugiausia vadovavomės tuo, ką jautėme ir ką žinojome, o aš tais metais, kaip jau sakiau, nejaučiau nieko, išskyrus potraukį alkoholiui. Prie viso to prisidėjo ir keblios skyrybos. Aš nesistengiu pasiteisinti, — ištarė jis žiūrėdamas į Erlendurą, tačiau tai neabejotinai buvo pasiteisinimas.

Erlenduras linktelėjo.

— Maždaug po dviejų mėnesių pradėjau įtarinėti, kad tai gali būti kažkas rimtesnio nei vaikų migrena. Mergaitės būklė negerėjo, jai nuolat darėsi vis blogiau. Ji nyko akyse — buvo nesveikai sulysusi. Iškeltos kelios diagnozės. Maniau, kad tai gali būti kažkas panašaus į tuberkuliozinę galvos infekciją. Vienu metu buvo nuspręsta, kad diagnozė — virusinė galvos infekcija, tačiau niekas to nenutuokė. Vėliau buvo iškelta hipotezė, kad tai buvo meningitas, tačiau nebuvo kai kurių simptomų, be to, ši liga progresavo greičiau. Ant mergaitės odos atsirado vadinamųjų cafe au lait (balintos kavos) dėmių ir galiausiai aš pradėjau galvoti apie onkologinę ligą.

— Cafė au lait? — paklausė Erlenduras prisiminęs, kad tai jau girdėjo anksčiau.

— Tai gali būti vienas iš onkologinių ligų požymių.

— Tuomet jūs nusiuntėte ją į Keblaviko ligoninę?

— Ten ji mirė, — atsakė gydytojas. — Pamenu, kokia tai tragiška netektis buvo jos motinai. Ji ėjo iš proto. Turėjome nuraminti ją vaistais. Ji kategoriškai prieštaravo skrodimui. Saukė, kad to nedarytume.

— Bet jie vis tiek ją atliko.

Gydytojas delsė atsakyti.

— To nebuvo galima išvengti.

— Ir kas paaiškėjo?

— Kaip ir sakiau, onkologinė liga.

— Ką turite galvoje, sakydamas onkologinė liga?

— Rado smegenų auglį, — atsakė gydytojas, — ji mirė dėl smegenų auglio.

— Koks buvo smegenų auglys?

— Nesu tikras, — atsakė gydytojas, — nežinau, ar jie tyrė jį išsamiau, tačiau manau, kad turėjo. Pamenu, buvo užsiminta apie paveldimą ligą.

— Genetinė liga! — ištarė Erlenduras, pakeldamas savo balsą.

— Ar šiais laikais tai netampa madinga? Ką liga turi bendro su Holbergo nužudymu? — paklausė gydytojas.

Erlenduras sėdėjo susimąstęs.

— Kodėl klausiate apie šią mergaitę?

— Aš turiu viziją, — atsakė Erlenduras. 16

Evos Lindos nebuvo bute, kai tą vakarą Erlenduras grįžo namo. Jis stengėsi vadovautis jos patarimu nesijaudinti dėl to, kur ji buvo, ar grįš ir jei grįš, kokios būklės tuomet bus. Jis užsuko į užkandinę ir išsinešti užsisakė porciją keptos vištienos. Numetė pakuotę ant kėdės ir nusivilkdamas paltą užuodė seną pažįstamą gaminamo maisto kvapą. Jis ilgai nebuvo užuodęs naminio maisto iš savo virtuvės. Jo maistas buvo tokia vištiena, kaip gulinti ant kėdės, mėsainiai, riebaluose skrudinti valgiai išsinešti, pusfabrikačiai iš prekybos centro, šalta virta aviena, varškė indeliuose, beskoniai mikrobangų krosnelėje šildyti pietūs. Jis negalėjo prisiminti, kada pastarąjį kartą gamino padorų patiekalą virtuvėje. Jis negalėjo prisiminti netgi kada pastarąjį kartą to norėjo.

Erlenduras atsargiai nupėdino link virtuvės, lyg tikėtųsi ten rasti įsibrovėlį, ir išvydo dviem padengtą stalą su gražiomis lėkštėmis, kurias vargiai prisiminė turįs. Šalia lėkščių stovėjo taurės aukštomis kojelėmis, greta servetėlės ir degančios raudonos žvakės skirtingose žvakidėse, kurių Erlenduras niekad anksčiau nebuvo matęs. Jis iš lėto įėjo į virtuvę ir pamatė kažką troškinamą dideliame puode. Pakėlęs dangtį ir pažiūrėjęs žemyn išvydo ypatingai gardžiai atrodantį mėsos troškinį. Aliejaus plėvelė plūduriavo virš ropių, bulvių, mėsos kubelių ir prieskonių. Troškinio aromatas užpildė jo butą tikro naminio maisto kvapu. Jis pasilenkė virš puodo ir įkvėpė virtos mėsos ir daržovių garų.

— Šiek tiek pritrūkau daržovių, — ištarė Eva Linda, stovėdama virtuvės tarpduryje. Erlenduras nepastebėjo, kada ji įėjo į butą. Ji vilkėjo jo striukę su gobtuvu ir laikė morkų maišelį.

— Kur tu išmokai gaminti mėsos troškinį? — paklausė Erlenduras.

— Mama visuomet gamindavo mėsos troškinį. Kartą, kai ji nešmeižė tavęs, užsiminė, kad mėsos troškinys buvo mėgstamiausias tavo patiekalas. Paskui pasakė, kad tu šunsnukis.

— Teisi abiem atžvilgiais, — pritarė Erlenduras.

Jis stebėjo Evą Lindą, pjaustančią morkas ir suberiančią jas į puodą su kitomis daržovėmis. Jis pagalvojo, kad toks turi būti tikras šeimos gyvenimas, o tai jį nuliūdino ir pralinksmino tuo pat metu. Jis neleido sau tikėtis tokios prabangos, kad šis džiaugsmas tęsis.

— Ar jau radai žudiką? — paklausė Eva Linda.

— Elidis siunčia tau linkėjimus, — žodžiai išsprūdo prieš jam suvokiant, kad toks pabaisa kaip Elidis netinka šiai aplinkai.

— Elidis. Jis Litla-Hraune. Ar jis žino, kas aš esu?

— Padugnės, su kuriais tenka kalbėtis, kartais mini tavo vardą, — atsakė Erlenduras. — Jie mano, kad tuomet įgyja pranašumą prieš mane.

— Ar iš tiesų įgyja?

— Kai kurie iš jų, taip. Pavyzdžiui, Elidis. Kur susipažinai su juo? — atsargiai pasiteiravo Erlenduras.

— Apie jį sklando gandai. Sutikau jį kartą prieš metus. Jis prisiklijavo savo dirbtinius dantis klijais, skirtais plastikui. Iš tiesų gerai jo nepažįstu.

— Jis neįtikėtinas kvailys.

Tą vakarą jie daugiau nebekalbėjo apie Elidį. Kai jie susėdo valgyti, Eva Linda įpylė vandens į vyno taures, o Erlenduras valgė tiek daug, kad paskui vargiai galėjo pajudėti į svetainę. Jis ten ir užmigo nenusivilkęs drabužių ir prastai išmiegojo iki pat ryto.

Šį kartą jis prisiminė beveik visą sapną. Jis žinojo, kad tai tas pats sapnas, kuris aplankydavo jį pastarosiomis naktimis, tačiau anksčiau nesugebėdavo įsiminti prieš pabudimo būsenai paverčiant jį į nieką.

Eva Linda pasirodė tokia, kokios jis niekuomet nėra matęs, apgaubta iš kažkur sklindančios šviesos su nuostabia vasarine suknele iki kulkšnių, ilgais tamsiais plaukais. Reginys buvo tobulas, beveik kvepėjo vasara, ji ėjo link jo, o galbūt sklendė ore, nes jam atrodė, kad ji nekart nepalietė žemės. Jis negalėjo atpažinti aplinkos, viskas, ką matė, buvo akinanti šviesa ir Eva Linda jos viduryje artėjanti prie jo, išsišiepusi iki ausų, jis matė save, išskečiantį rankas, kad sutiktų ją, ir laukiantį, kol galės ją apkabinti. Jis jautė savo nekantrumą, tačiau ji niekuomet nepasiekė jo glėbio. Kai padavė jam nuotrauką ir šviesa išnyko, Eva Linda išnyko, o jis laikė fotografiją. Jis labai gerai žinojo, kad ji padaryta kapinėse. Nuotrauka atgijo ir ji s buvo joje, pakėlė akis į juodą dangų ir jautė lietų, besidaužantį į jo veidą. Tuomet jis pažiūrėjo žemyn ir pamatė griūvantį antkapį, o kapas atsivėrė į tamsą, kol pasirodė atidarytas karstas, kuriame jis pamatė gulinčią mergaitę, perskrostą išilgai liemens iki pat pečių. Staiga mergaitė atsimerkė ir pažiūrėjo į jį, pravėrė burną ir jis išgirdo jos graudų sielvarto kupiną verksmą, sklindantį iš kapo.

Jis pabudo krūptelėjęs, gaudydamas orą, ir spoksojo į erdvę, kol galiausiai susitvardė. Erlenduras pašaukė Evą Lindą, tačiau nesulaukė atsakymo. Nuėjęs prie jos kambario jautė ten tuštumą nė neatidaręs durų. Jis žinojo, kad ji išėjo.